Kyla klausimas, ar tikrai čia Lietuvoje pažįstame tai, kas yra mūsų tikėjimui privalu? Ar tikėjimo klusnumas yra mūsų tikėjimo raiškos dalis? Akivaizdu, kad Šventojo Sosto dokumentai, nors išverčiami ir viena ar kita forma mūsų krašte paskelbiami, nėra itin uoliai studijuojami ir išaiškinami eiliniams katalikams bei plačiajai visuomenei. Susidaro įspūdis, kad čia Lietuvoje vyrauja kaži kokia tautinė „tikėjimo“ atmaina, kuri kai kur akivaizdžiai prasilenkia su Magisteriumu ir katalikų Bažnyčios tikėjimu.
Gal būt tikintieji net nežino – kas yra tas Bažnyčios ganytojų Magisteriumas? Kaip jau mums įprasta ir katalikiškai dera, atsiverskime Katalikų Bažnyčios Katekizmą:
„Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus, prie to prisideda teologų ir dvasinių autorių veikalai. Taip iš kartos į kartą, ganytojams vadovaujant ir prižiūrint, perduodamas krikščioniškosios moralės „paveldas“, kaip labai savita iš tikėjimo į Kristų kilusių ir meilės gaivinamų taisyklių, įsakymų ir dorybių visuma. Tradicinis tos katechezės pagrindas, šalia Tikėjimo simbolio ir „Tėve mūsų“, yra Dekalogas, pateikiantis visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.“ (§ 2033)
„Popiežius ir vyskupai, „autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti, mokytojai“, „jiems pavestiems žmonėms skelbia būtiną įtikėti ir gyvenime pritaikyti tikėjimą“ (Lumen gentium, 25). Visuotinis ir įprastinis popiežiaus ir vyskupų vienybėje su juo Magisteriumas skelbia tikintiesiems tiesą, kurią jie turi tikėti, meilę, kuria turi gyventi, palaimą, kurios turi viltis.“ (§ 2034)
Kitaip tariant, Bažnyčios ganytojų Magisteriumas yra apaštalų tradicijos tvirtintojas. Magisteriumą sudaro visi apaštalų įgaliojimus turintys žmonės. Labai svarbu suprasti, kad Magisteriumo pagrindas yra vyskupų ir popiežiaus vienybė. Ir ši vienybė yra visuotinė, t.y. katalikiška ir apaštališka. Todėl Magisteriumo teigimą tikėjimo ir moralės srityse visada tvirtina bei išreiškia Romos popiežius. Todėl ir vietinių vyskupų sinodai ar nacionalinės konferencijos, sprendžiančios tikėjimo ir moralės klausimus, yra subordinuotos Bažnyčios Magisteriumui.
Svarbu suprasti, kad Magisteriumas išreiškia ne žmogiškąsias nuomones, bet Šventosios Dvasios valią ir per apaštalų sukcesiją perduodamą Tiesos skelbimo charizmą. Magisteriumas visada išreiškia tiesą, nes remiasi ne demokratinės diskusijos, ne vidinės klanų kovos už savo poziciją principu, bet pačios Tiesos raiška. Todėl ir kiekviena tiesa, kurią Magisteriumas per Šventąjį Tėvą paskelbia yra ne žmogaus nuomonių ir sprendimų padarinys, bet Šventosios Dvasios valios, kuri laiko bėgyje tampa akivaizdi Bažnyčios liturginėje ir moralinėje tradicijoje, įsiklausymas. Magisteriumas visada yra patirtis; ir niekada – išmislas.
„Aukščiausias dalyvavimo Kristaus valdžioje laipsnis priklauso nuo neklystamumo charizmos; tas neklaidingumas apima ir visą dieviškojo Apreiškimo paveldą, ir visus doktrinos elementus, neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingų tikėjimo tiesų.“ (§ 2035)
„Ganytojų Magisteriumo neklystamumas apima visus mokymo elementus, neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingųjų tikėjimo tiesų.“ (§ 2051)
Todėl visada privalu paklusti Magisteriumui kaip Šventosios Dvaisios, į kurią tikime, instrumentui. Mūsų aptartasis „Summorum Pontificum“, kurio plėtra Lietuvoje yra sąmoningai blokuojama, irgi yra iš Šventosios Dvasios valios kylantis Magisteriumo dokumentas. Atsipeikėkime! „Summorum Pontificum“ yra ne konservatyvaus ir ne kurių vyskupų nemėgstamo popiežiaus Benedikto XVI išmislas, tai – Šventosios Dvasios valia, prieš kurią nepasipriešins joks žmogus ar jokia savo tariamą galia laikinai besipuikuojanti žmonių grupelė.
Teko neseniai kalbėtis su Šventojo Sosto Dieviškojo kulto kongregacijos pareigūnu apie „Summorum Pontificum“ pasaulyje plėtrą. Iš esmės – tai jau didelės sėkmės istorija. Tiesa, kai kurie nelabai suprato motu proprio įsako privalomumo ... Pavyzdys yra kai kurios Rytų Europos visuomenės, ypač, jis pabrėžė, pokomunistinės praeities. Būtent tose valstybėse Šventasis Sostas ir stebi vyskupų konferencijų polinkį į sovietinio tipo diktatą, t.y. savos galios nacionaliniu lygmeniu formavimą ir išlaikymą, piktybinį nenorą paklusti visuotiniam Bažnyčios Magisteriumui.
Aišku, neilgai. Nes Šventasis Sostas akylai stebi ir moka susitvarkyti su schizmatiniais polinkiais. Ir vietinės Bažnyčios reikaluose anksčiau ar vėliau visuomet įsigali principas: Roma dixit, causa finita est (Roma pasisakė, byla užbaigta). O nukarūnuotiems vietiniams karaliukams belieka matuotis ponios Istorijos nuaustą gėdos mantiją ...
Ir čia norisi pateikti gražų Šventojo tėvo ir vyskupų vienybės ir, todėl, Magisteriumo raiškos nacionalinės vyskupų konferencijos lygmeniu pavyzdį.
Tik pasibaigus popiežiaus vizitui i Jungtinę Karalystę, po kardinolo Jono Henriko Niumano beatifikacijos iškilmių Birmingeme, Cofton parke, ir po paskutinio, prieš paliekant Britaniją, susitikimo su Škotijos, Velso ir Anglijos vyskupais ir seminaristais, sekmadienį, rugsėjo 19 dieną, Birmingamo Oratorijoje buvo celebruojami Iškilmingieji Sekmadienio II Mišprai, palaimintojo paskelbimo proga.
Mišparuose, kurie buvo švenčiami pagal 1962 metų „Breviarium Romanum“ (senąją liturginę tradiciją), dalyvavo didesnė dauguma Jungtinės Karalystės vyskupų.
Šiuo aktu Jungtinės Karalystės vyskupų konferencija ne tik išreiškia vienybę su jiems savu palaimintuoju, bet ir su Šventojo Tėvo valia vėl įauginti į Bažnyčios gyvenimą ekstraordinarinę Romos liturgijos formą sielų išganymo labui. Gal būt daliai šių vyskupų senoji liturginė tradicija nėra labi arti prie širdies. Tačiau, akivaizdu, jie žino esą katalikai ir jie negali nesutikti su Bažnyčios Magisteriumu, negali nepriimti PILNOS Romos Bažnyčios tradicijos abejose jos liturginės raiškos formose.
Žinia, Anglija yra itin sekuliari ir liberali visuomenė. Nevienalytė ir tikinčiųjų bei vyskupų bendruomenė. Tačiau jie yra katalikai ir elgiasi deramai paklusniai visuotiniam Bažnyčios Magisteriumui. Ar sulauksime kada tokios tikėjimo šventės Lietuvoje?