Toks jau jis – tik ką grįžęs iš X Berlyno literatūros festivalio, kur “Deutsches Theater” salėje skaitė savo poeziją, pasinėręs į „Dangaus kanceliarijos suteiktas atostogas“ ir besiruošiąs į Prancūziją – kartu su Jonu Meku ir Oskaru Koršunovu.
* * *
– Jūsų kūrybiniame lobyne – daugiausia poezija. Tad kodėl poezija? Ar trumpo, bet stipraus žanro forma lengviau perteikti savitą pasaulio pajautimą?
– Eilėraščiai atveria naujas teritorijas, esančias tiesiog čia, šalia. Tiek kitiems, tiek pačiam rašančiajam. Man visada atrodė svarbesnis pats įsižiūrėjimas, pastebėjimas, o ne užrašymas. Jei ir yra kokia rašymo prasmė, išskyrus narcizišką savimeilės kutulį, tai ji ir slypi tame įsižiūrėjime, sugebėjime pamatyti. Poezija tuo ir svarbi – ji padeda pamatyti pasaulį. Maždaug tokį, koks jis iš tiesų yra, o ne tokį, kokį mums jį perša.
- Dauguma žmonių šiais laikais jau vengia skaityti poeziją. Verčiau renkasi romanus. Kaip manote, kodėl?
- Renkasi net ne šiaip romanus – dažniausiai kvailus romanus, kuriuose tariasi surandą bent laikiną išsigelbėjimą nuo savo beprasmės egzistencijos. Ne veltui, šiuolaikinės stebuklinės pasakos apie vargšę Pelenę ir princą su „Visa Gold“ kortele tokios populiarios. Pasąmonėje aiškiai suvokiama: toks gyvenimas, kokį gyvenu, yra beprasmis, ir tik stebuklas galėtų jį pakeisti. Skiriasi tik to stebuklingojo Gelbėtojo formos: vieni laukia visas problemas išspręsiančio tobulo Prezidento, kiti lošia loterijoje.
Dauguma žmonių apskritai vengia galvoti – nes nelengva prisipažinti, kad gyvename įstrigę savo pačių susikurtų stereotipų, iliuzijų ir mitų nuaustame voratinklyje, kuriame beveik nieko tikro ir nebelikę. Veikia visa gigantiška industrija, padedanti žmogui kuo tobuliau negalvoti: užsimerkti ir kyboti transe, tarp siaubo ir užsimiršimo.
O poezijos skaitymas – manau, tikrai nėra sudėtingesnis ar labiau specifinis už, tarkim, kvantinės fizikos studijas. Nepaisant nieko, nei poetai, nei fizikai iki šiol neišnyko.
– Gal turite kokią instrukciją, kaip susibičiuliauti su poezija?
– Visur, kur prikiša ranką žmonės, nutinka maždaug tas pats: pasaulyje sukurta daug daugiau prastos muzikos, nei geros, pristatyta daug daugiau nykių pastatų, nei katedrų. Prastos poezijos taip pat prirašyta daugybę kartų daugiau nei geros ir aptikti tą gerąją ne taip jau ir paprasta. Galima kliautis kitų patarimais, bet daug įdomiau būtų atsisakyti visokių tarpininkų ir išeiti į tą didžiąją kelionę vienam. Poezija – ypač asmeniškas, intymus dalykas. Aš už tai, kad skaitytojas ieškotų savo tekstų, savo autorių pats – tuomet tai iš tiesų bus jo paties atradimai ir jo paties didysis gyvenimo nuotykis. Ar verta į jį leistis? Jei turite drąsos ir smalsumo - dar ir kaip.
– 2005 metais išleidote pirmąjį savo romaną „Erezija“. Kodėl prireikė 12 metų subrandinti romanui?
– Nebrandinau aš jo tiek laiko, tiesiog iki tol rašiau eilėraščius. Tiesiog tuomet, matyt, atėjo laikas tokiai knygai – jutau poreikį suvesti sąskaitas su savimi pačiu, su tuo, ką darau gyvenime, ką jaučiu esant ne taip, kur įžvelgiu falšą ir netikrumą.
– Lyg pats save iš anksto nuteisdamas, pavadinote jį „Erezija“. Ar pavadinimas susijęs su jūsų maniera viską daryti kitaip (išreikšti ne visiems priimtinas mintis, saldų eilėraštį transformuoti į skaudžią realybės refleksiją ar groti grupėje „Kontrabanda“)?
- Reikšti ne visiems priimtinas mintis, saldų eilėraštį transformuoti į skaudžią realybės refleksiją, groti grupėje „Kontrabanda“ – o kas čia ne taip? Man atrodo, kaip tik viskas net ir labai taip, kaip ir turėtų būti. Būtų labai ne taip, jei būtų atvirkščiai.
Dėl romano „Erezija“: tiesiog jau berašant nuojauta sakė, kad šito romano pasirodymas man taip lengvai nepraeis. Teks atsisveikinti tiek su buvusiuoju „aš“, gana jaukiai įsitaisiusiu „literatūriniame pasaulyje“, tiek su būreliu „plunksnos brolių“, iki mirties neatleisiančių man viešo suabejojimo, kad rašymas ir rašytojas jau savaime yra nekvestionuojamos vertybės. Taip ir nutiko.
– Iš kur visgi tas įkvėpimas griebtis plunksnos ateina?
– Atsakysiu trumpai ir klastingai: iš turėjimo ką pasakyt. Pats rašymo procesas manęs anaiptol nežavi, veikiau atvirkščiai. Kaskart pabaigęs naują knygą lengviau atsikvepiu – lyg gavęs atostogų iš Dangaus kanceliarijos.
– Rugsėjo 15-25 dienomis dalyvavote X Berlyno literatūros festivalyje. Šių metų tema – Rytų ir Vidurio Europos literatūros. Kokie įspūdžiai iš Berlyno?
– Su festivaliais visada panašiai: atskrendi, atskaitai savo ir išskrendi. Laiko per maža, kad galėtum rimčiau patyrinėti miestą ar savo kolegų skaitymuose sudalyvauti. Festivalis grandiozinis, vykstantis dešimt dienų, Berlynas taip pat nemenkas, keleto dienų negana. Tiesa, šį spalį Berlyno literatūros kolokviumo esu pakviestas paviešėti ir pasidarbuoti, tai turėsiu mėnesį laiko rimtesniems patyrinėjimams.
– Rugsėjo 20 dieną festivalyje dalyvavote „Poetry Night“ renginyje ir drauge su kitų šalių atstovais skaitėte savo poeziją. Kaip vertinate savo pasirodymą?
– Esu patenkintas – publikos buvo nemažai, reakcija irgi teisinga. Apskritai poezijos skaitytojų publika skirtingose šalyse ne taip jau labai ir skiriasi: tie patys pagaulūs ir protingi žmonės. Neskaičiuojant rimuojančių grafomanų, kiekvienam svečiui brukančių savo knygeles - jų kažkodėl daugybę kartų dažniau pasitaiko postsovietinėje erdvėje.
– Gal galėtumėte nupasakoti, kaip vizualiai atrodė jūsų pasirodymas?
– Nieko labai ypatingo – nei „go-go“ šokėjų, nei pritariančio vokalo. Tiesiog akademiniai skaitymai akademinėje “Deutsches Theater” salėje. Autoriai skaitė eilėraščius originalo kalba, vokiečių aktoriai – vokiškai. O, beje: vakare skaitė ir du albanų poetai, tad koks penktadalis salės buvo Berlyne gyvenantys albanai – su visa kostiumuota ambasada priešakyje. Paklausite apie lietuvius? Na, jų irgi buvo. Trys.
– Ar dalyvavimas X Berlyno literatūros festivalyje jums pakankamas įvertinimo gestas?
– Man yra tekę dalyvauti bene visuose svarbiausiuose literatūros festivaliuose: Roterdamo, Geteborgo, Edinburgo, Reikjaviko, Berlyno. Išleistos ir mano knygos – Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Islandijoje. Be abejo, tai įvertinimas. Kalbu rimtai: džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu naudingas savo šaliai. Tik kartais norom nenorom kyla abejonių, ar šitas jausmas abipusis: atrodo, Lietuvoje nelabai kam tai rūpi. Bučinių ir laurų vainikų netrokštu, tiesiog tas pojūtis, kad esi tylomis, bet su tikru lietuvišku atkaklumu stumiamas kažkur į literatūros paraštes, kartais varo į juodą neviltį.
– Prieš festivalį su internacionaline grupe „The Berserkers“ lankėtės Rygoje, Vilniuje, kur pristatėte naujai “iškeptą” kompaktinę plokštelę „Under the evening sky“. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie grupės susibūrimą? Ar skirtingos kalbos ir kultūros tampa barjeru, norint kartu kažką sukurti?
- „The Berserkers“ – tokia tarptautinė (Škotija, Islandija, Lietuva) muzikuojančių poetų grupė, susibūrusi prieš porą metų Škotijoje. Ten vyko vadinamasis „workshopas“ – kūrybinės dirbtuvės, kurių tema buvo „Kalbos muzika“. Savaitę pabuvome kartu, šį bei tą sutvėrėme, pagrojome Edinburgo knygų festivalyje.
Pajutome – tiek mes patys, tiek publika, kad pagavome tokią savotišką šiaurietišką atmosferą. Ir kad mums smagu būti kartu, tiek scenoje, tiek ir gyvenime. Taip natūraliai viskas išsivystė į ilgalaikį bendravimą: po kurio laiko Islandijoje, Reikjavike, padarėme įrašą, Škotijoje –sutvarkėme įrašą iki galo, o Lietuvoje – išleidome pačią kompaktinę plokštelę. Kaip matot, jokių barjerų – nei kultūrinių, nei geografinių.
– Kaip jūsų muziką priėmė publika?
– Puikiai. Tai labai savitas žanras – lyg ir toks jaukus, paprastas namų muzikavimas, tačiau tuo pačiu pakankamai profesionalus ir daugiaspalvis. Muzika ir poezijos skaitymai. Kažkas panašaus į senąsias poetines tradicijas, kai poetas buvo ne tik skaitovas, bet ir dainininkas, ir muzikantas. Gal kiek netikėta, bet škotai, islandai ir lietuviai tarpusavyje, pasirodo, puikiai dera, tiesiog kaip čia buvę. Vieni kitus papildo ir praturtina. Savo programą jau grojome keturiose valstybėse – visur koncertai baigėsi ovacijomis. Smagu. Ir norisi dar.
– Bręsta naujas romanas ar poezijos knyga? O galbūt vėl laukia kokia kelionė užsienin su savo kūryba?
– Kol kas nieko konkretaus nebrandinu – džiaugiuosi Dangaus kanceliarijos suteiktomis atostogomis. O kelionės – na taip, jų bus. Iki metų pabaigos, kaip jau minėjau, dar lankysiuosi Berlyne, vėliau laukia kelionė į Prancūziją, kur kartu su J.Meku bei O.Koršunovu dalyvausiu tarptautiniame Šiaurės šalių festivalyje „Les Boréales“.
O pabaigai sekmadienio ilgesiu persmelkta ištrauka iš G.Grajausko eilėraščio „Aš ją suprantu, rimtai“:
mėginau su savimi net ir tą,
ką kartais darau su tavim,
na žinai juk.
ir nieko, įsivaizduoji,
nors verk.
suprantu tave, bet tu irgi
suprask: jei tu išeisi, tai kaip aš
čia būsiu tada su savim
be tavęs.