„Lietuvoje neliko linų, gali atsitikti, kad neliks ir šalies simbolio žirgo. Ši baimė reali: daug asociacijų dirba žirgininkystės srityje, bet nėra bendros darbo vizijos, strategijos. Pirmoji priežastis, kodėl šalies žirgininkystė neatsistoja ant kojų, – vis mažėjantis jos finansavimas. Bet svarbu nutarti, ką, esant ir menkam finansavimui, galime nuveikti žirgininkystės labui surėmę pečius“, – priežastį, kodėl į „Ūkininko patarėjo“ redakcijos apskritojo stalo diskusiją buvo pakviesti visų žirgininkystės asociacijų atstovai, įvardijo Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Bronius Markauskas. ŽŪR bei „Ūkininko patarėjo“ redakcija – diskusijos iniciatoriai. Kodėl jie?
„Pastaruoju metu siekiama, kad parama šalies žirgininkystei eitų per Žemės ūkio rūmus“, – aiškina B. Markauskas. Jį papildo Respublikinės lenktyninių žirgų lygos (RLŽL) bei Lietuvos ristūnų sporto sąjungos (LRSS) steigėjas, „Ūkininko patarėjo“ vyr. redaktorius Vytenis Neverdauskas: „Anksčiau žirgininkystės reikalus koordinavo Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba (VGVPT) prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), o kiekviena žirgų asociacija paklodę traukė į savo pusę… Dabar žirgininkystė atiduota žemdirbių savivaldai – kad jie patys galėtų spręsti, kaip vystyti žirgininkystę, ir kad šis procesas būtų skaidresnis.“
Diskusijos gairės
Be minėtųjų asmenų, redakcijos apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo: Lietuvos arabų arklių augintojų asociacijos (LAAAA) bei RLŽL direktorius Stasys Svetlauskas, Lietuvos ristūnų sporto asociacijos (LRSA) prezidentas Vytautas Einoris, VGVPT prie ŽŪM viršininkas Arūnas Jurgaitis, Nacionalinio žirgų lenktynių klubo prezidentas Remigijus Poškus, RLŽL administratorius Gediminas Pilipavičius, Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociacijos atstovas (LTŽAA) Virginijus Pliuskys, Lietuvos sunkiųjų arklių augintojų asociacijos (LSAAA) atstovė Rūta Šveistienė.
Diskusiją pradėjęs B. Markauskas ragino visus jos dalyvius pasidalyti nuomonėmis, ką reikėtų daryti, kad populiarėtų žirgininkystės sportas – kad juo domėtųsi plačioji visuomenė, kad ūkininkai įsigytų žirgų.
„Gal kooperuotinos žirgų veislininkystės lėšos? Gal parama žirgininkystei turėtų būti numatyta Kaimo rėmimo programose? Kitąmet ŽŪM pristatys svarstyti Kaimo plėtros projektą. Ką jame skirs žirgininkystės fondui, sunku numatyti, tačiau apie jo poreikius jau dabar reikėtų kalbėti Seime, pirmiausia Kaimo reikalų komitete, – svarstė B. Markauskas. – Kviečiu pasvarstyti ir skaudžiausia tema – kas turėtų kurti žirgininkystės vystymo strategiją ir taktiką. Galbūt šiam tikslui visos asociajos susijunkime – įkurkime Žemės ūkio rūmuose Žirgininkystės komitetą?“ Nors pastarajai minčiai niekas neprieštaravo, pats B. Markauskas suabejo, ar ji patiks ŽŪR veislininkystės komitetui.
Abejones išblaškė ir nuostatą steigti Žirgininkystės komitetą sustiprino V. Einorio entuaziastingas pasisakymas: „Mūsų uždavinys – burti žirgininkus įsteigiant komitetą – privalome turėti savo organiuką. Tik tada žirgininkystė atsigaus, o ne kai grašius iš valstybės gausime ir pešimės dėl jų, kiekvienas jausdamasis reikšmingas. Tvirtinkime žemdirbių savivaldą – ŽŪR tegu įsteigia Žirgininkystės komitetą, parengia projektą gauti finansinę paramą žirgininkystei, o jį tobulinkime svarstydami, kritikuodami.“
Apskritojo stalo dalyvius B. Markauskas taip pat kvietė pasisakyti dėl metodikos, kuria remiantis žirgų augintojų asociacijoms būtų skirstoma finansinė parama veislininkystei.
Žirgininkystė - kietas riešutėlis
„Žirgininkystė – sunkus, ne kiekvienam žirgų augintojui įkandamas verslas“, – diskusiją apie tai, kas labiausiai lemia žirgininkystės sėkmę – pirmiausia puikius veislininkystės rodiklius auginant grynaveislius žirgus, – pradėjo A. Jurgaitis.
Kad prie šios sėkmės labai prisideda valstybės biudžeto pinigai, aiškėjo iš R. Poškaus pasisakymo. Antai Lenkijoje žirgininkystei tokių pinigų skiriama 60 mln. zlotų, o Vengrijoje – 10 mln. torintų, todėl šiose valstybėse žirgininkystė klesti.
„Veislininkystėje užtenka darbų ir be pinigų skirstymo, – nukirto S. Svetlauskas, pabrėždamas kiekvienos žirgų asociacijos atsakomybę dirbant. – Pagrindinis asociacijų darbas turėtų būti žirgų veislininkystė tikrąja to žodžio prasme, o ne vis mažėjančių pinigų dalybos. Tarpukario Lietuvoje žirgų savininkus bausdavo 50 litų bauda, jeigu jie savo veislinę kumelę kergdavo su neveisliniu (nebonituotu) eržilu ir atvirkščiai. Dabar kergiama su eržilu, kuris arčiau kumelės laikytojo, nors nėra nei licenzijuotas, nei įvertintas. Kiekviena žirgų asociacija privalo parengti selekcinį planą ir jį vykdyti.“ Prelegentas kritikavo praktiką, kai vedant veislininkystės knygas kumeliukai vertinami iš nuotraukų: „Gal jose visai kiti kumeliukai! Kiekvienas gimęs kumeliukas vertintojų turi būti apžiūrėtas, surašytos jo žymės ir suženklintas.“
Menksta kadrų rezervas
S. Svetlauskas ir R. Poškus pabrėžė specialistų kvalifikacijos svarbą vystant žirgininkystę.
„Vystyti žirgininkystę reikėtų pradėti nuo kadrų. Baisi padėtis su jais! Pavyzdžiui, vos keli specialistai liko, galintys ruošti žirgus lenktynėms. Taip atsitiko todėl, kad žmonės už šį darbą nieko negauna. Prizinis fondas – menkas,“ – apgailestavo R. Poškus. Jo nuomone, už žirgą lenktynėms rengiantis žmogus turėtų gauti apie 3 tūkst. Lt, „o dabar nieko jam neduodame, tačiau gero rezultato norime.“
S. Svetlauskas piktinosi: „Lietuvoje nėra nė vienos mokyklos, kuri ruoštų žirgininkus – arklių prižiūrėtojus, raitelius ir trenerius. Tai gali daryti Šeduvos žemės ūkio mokykla, tačiau ji jau antrus metus sužlugdo moksleivių priėmimą, už grašius išnuomodama 30 arklių gardų ir jojimo maniežą ūkininkui, kuris visa tai pernuomoja vos ne šimteriopai brangiau raiteliams. Tokio apsurdo kitur neteko girdėti! Be to, šis ūkininkas nori visą arklininkystės kompleksą nupirkti ir mokyklą palikti be mokymo bazės. Būtina pasirūpinti, kad žirgininkų ruošimas būtų atnaujintas Šeduvoje, o vėliau ir Anykščių žemės ūkio mokykloje.“
Kaip uždegti visuomenę
„Svarbu ne žirgo nuosavybė, o rezultatas! Žirgynas gali būti valstybės, tačiau kas jame stovi – nebūtinai turi būti jos: žirgynų gardus galima nuomoti privatininkams“, – tvirtas buvo V. Pliuskys, ragindamas sekti švedais, vokiečiais, be kita ko,valstybinius žirgynus patikėjusiais sporto sąjungoms. „Užtai šiose šalyse žirgynai klesti, visi jų renginiai – karališki. Tai didžiulės šventės, į kurias suvažiuoja daugybė žmonių su pirmaisiais valstybių asmenimis priešakyje, – baltu pavydu degė V. Pliuskys, pabrėždamas, jog ir Lietuvoje vystant žirgininkystę didžiausias dėmesys turi būti žmonėms, o ne kumeliukams. – Kalbėjausi su vokiečiais, lenkais – jie, siekdami pramušti pinigų žirgininkų renginiams, spaudžia savo politikus. Kad Lietuvoje galėtume padaryti tokius renginius, pakviesdami į juos Kaliningrado, Vokietijos, Lenkijos raitelius, reikėtų apie 50 tūkst. Lt biudžeto pinigų. Be to, reikėtų sudaryti galimybes mūsų žirgininkams išvažiuoti pas šių šalių žirgininkus pagal mainų programas. Norėdami turėti gerą žirgų genofondą, privalome išeiti į Europos Sąjungos vandenis!“
V. Einoris ir S. Svetlauskas pasidžiaugė pirmaisiais nors tyliais, daugiau asmenine iniciatyva lemtais, bet apie brandą bylojančiais ir puikią perspektyvą žadančiais vaisiais vystant bei populiarinant žirgininkystę.
„Kai vieni šneka, mes dirbame... Pas mus garduose stovi 40 privačių žirgų. Per dieną sulaukiame 30-40 vaikų, norinčių pajodinėti“, – sakė „Vilniaus žirgynui“ vadovaujantis S. Svetlauskas.
Pajamų šaltinis - ir totalizatorius
V. Einoris minėjo revoliucinius, anot jo, darbus ristūnų žirgų ateities labui. „Pradėjome nuo vienos kumelės, dabar turime 100 žirgų. Mūsų pagrindinis tikslas – sukurti motininę bandą. Ji gali laisvai gyventi laukuose – 100 ha sklype Raguvėlėje, kur žiemą vasarą vykdomi kergimai. Jau investavome Utenoje 4 mln. Lt geroms arklidėms, technikai, pašarams ir t. t., – pabrėždamas, jog Baltijos šalyse nėra tokios puikios žirgininkystės bazės, kaip minimoji, sakė V. Einoris. Jis minėjo ir jo vadovaujamos asociacijos pastangomis pagal pasaulinius standartus statomą hipodromą. Bendram projektui reikėsią 24 ml. Lt: „dalį lėšų – 5 mln. Lt skyrė Ūkio ministerija, kitos lėšos – asociacijos narių.“
V. Einorio įsitikinimu, valstybės parama žirgininystei netrukdo, tačiau „jei norime, kad ji atsistotų ant kojų, asociacijos privalo ir pačios užsidirbti pinigų. Tokią galimybę prelegentas matąs per totalizatorių. Jis, beje, praturtintų ir valstybės biudžetą. Antai kai kuriose šalyse totalizatorius valstybei uždirba milijardus.
Lietuvoje turi mažėti darbo arklių. Vietoje jų reikia auginti sportinius ir rekreacinius žirgus. Jie turi turėti kilmės dokumentus. Pageidautina, kad Lietuvoje sportinės krypties žirgų būtų 12-14 tūkst., tai atitiktų ES kryptį skaičiuojant tūkstančiui gyventojų“, – sakė S. Svetlauskas, ragindamas žirgininkus atgaivinti respublikines varžybas Riešėje, „Vilniaus žirgyno“ hipodrome – gražią visuomenės šventę varžantis atskirų veislių žirgais.
Gerų darbų įžanga
Apskritojo stalo dalyviai vienas kitą papildydami nusprendė, jog metodikos, pagal kurią vertinama, po kiek lėšų skirti žirgų asociacijoms, kriterijai turėtų būti šie: gimusių kumeliukų skaičius, žirgo pasirodymo lenktynėse rezultatai, žirgo parengimo joms sąnaudos, nacionalinės veislės išlaikymas, bazinės bandos suformavimas. Beje, pritarta V. Einorio pasiūlytam koreliacijos principui – jog į kumeliukų skaičių atsižvelgtina su išlygomis, mat kumeliukas kumeliukui nelygu: kartais 200 kumeliukų prilygsta keliskart mažesniam jų skaičiui.
„Ši diskusija – gera įžanga į gerus bendrus darbus. Susitikime vėl po mėnesio“, – pritarę šioms B. Markausko mintims, iki kito karto atsisveikino apskritojo stalo dalyviai.