Daugelis, o gal ir dauguma, tikriausiai iškart simpatizuojate vargšui Lozoriui? Nesigilindami į situaciją, į jokias aplinkybes ir niuansus. Jau vien todėl, kad kiekvienas geriau gyvenantis jums atrodo įtartinas, potencialus sukčius, nenaudėlis, kurio turtai, geriausiu atveju, neaiškios kilmės. Juk ir Jėzus iš Nazareto, kurį laikote savo Mokytoju ir Viešpačiu, visada būdavo silpnųjų, tai reiškia – ir vargšų, pusėje. Daug pasako jau vien jo žodžiai iš pasakojimo apie paskutinį teismą: ,,Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte...“ (Evangeliją pagal Matą, 25 sk. 34-36 eil.).
Lygiai toks pat iškalbingas ir jo nurodymas: ,,Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. ...nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19-21). Iš to jūs, žinoma, darote išvadą, jog kiekvienas padorus krikščionis turi mylėti vargšus, o nemėgti turtuolių, ar ne?
Kodėl, sakykite, tas Lozorius jums toks mielas? Todėl, kad jis – elgeta? O gal tai paprasčiausias veltėdis, vienas iš tų, kurie niekada nedirbs jokio darbo, net ir už didelius pinigus? Žinau ne vieną ir ne du tokius. Tai jie yra patys didžiausi nenaudėliai, visuomenės priešai. Niekaip nesuprantu, kodėl į mane taip šnairuojate? Gal aš jus apvalgydavau? Apšvarindavau jūsų šaldytuvus, sąskaitas banke ir kišenes? Betgi parodykite man šioje pasakoje ne pasakoje nors vieną užuominą į tai, kad aš būčiau vogęs, sukčiavęs, plovęs pinigus ar kokiais kitais nedorais būdais susikrovęs savo turtus.
Gal, sakau, šnairuojate paprasčiausiai iš pavydo, todėl, kad ne jūs vilkite purpuru ir ploniausia drobe, ne jūs kasdien linksminatės? Tik nemeluokite, kad patys nenorėtumėte...
Kodėl niekada nepagalvojote, kad turtas gali būti Dievo palankumo įrodymas? Juk ne tik sėkmės mokytojai, bet ir šventos psalmės apie tai byloja. O jei kas vargsta, vos suduria galą su galu, jau nekalbu apie tokius, kurie voliojasi patvory ar kur prie vartų, ir dar aptekę votimis, vadinasi, Dievas nuo jų nusigręžė. Žinoma, jei nusigręžė, reiškia, buvo dėl ko. Dievui iš aukštai geriau matyti. Diskusijos šiuo klausimu baigtos.
,,Jis [Lozorius] troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis.“
Žinoma, šis sakinys sugraudina. Nemanykite, kad tik jums dėl Lozoriaus skauda širdį. Ir man jo buvo gaila. Gal net labiau nei jums. Sunku patikėti? Tai kodėl, jūsų manymu, aš leidau jam gulinėti prie mano rūmų vartų, a? O juk turėjau teisę neleisti. Gal nežinote, kad visi tokie, išberti neaiškios kilmės dėmėmis, raupsuotieji ir ne tik, turėjo laikytis atokiau nuo sveikųjų, kuo toliau nuo gyvenviečių. Sakote, Lozorius nebuvo raupsuotas, nes pasakojime apie jo ligą nė neužsimenama?
Kas žino. O ką, jums jo votys nešlykščios? Žinoma, nuo knygos – Biblijos, Medicinos enciklopedijos ar bet kurios kitos, – kurioje pasakojama apie elgetas, ligonius ir jų ligas, neužsikrėsite, tad ir bijoti lyg ir nėra ko. Pažiūrėčiau, kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje.
Norėtumėte, kad bučiuočiau, lyg koks Pranciškus Asyžietis, raupsuotojo žaizdas, atpažinęs jame Jėzų? Neturiu tokios lakios vaizduotės. Gal kaip Motina Teresė iš Kalkutos turėčiau rankioti tokius iš patvorių ir pavarčių, steigti jiems ligonines? Ne man toks pašaukimas, kiekvienam savas kelias. Kas būtų, jei visi būtume motinos teresės?
Gaila man buvo Lozoriaus, kaip Dievą myliu. Todėl ir nenuvariau jo nuo vartų. Tegul guli – juk geriau prie mano rūmų nei kur dykynėje, tarp tokių pačių kaip jis, kur plėšrūnai jį būtų jau seniausiai sudraskę, kur maitvanagiai būtų leisgyvį išmėsinėję. Jau vien mano artumas galėjo jį paguosti.
Tik nesakykite, kad nėra skirtumo, kur gulėti – prie rūmų vartų ar kur miške. Gaila man ir kitų, panašių į jį lozorių. Tik ar suspėsi visų gailėti? Juk tokių – ne dešimt ir ne šimtas. Galą gautum begailėdamas ir užjausdamas. Jausmai – ne viskas. Reikia ne jais, o protu vadovautis.
Šiandien kunigas pamokslo metu mane kaltino, esą nemylėjau aš savo artimo, nepadėjau jam, nesiteikiau nė trupiniais nuo savo stalo pasidalinti. O kodėl aš? Gal jis, būdamas mano vietoje, irgi nieko neduotų? Kodėl prie mano rūmų turėtų rikiuotis tokie bėdžiai? Tegul kiti pajudina nors pirštą. Beje, girdėjau, kad elgetos vardas, Lozorius, reiškia ,,Dievas padeda“. Tegul pats Dievas ir teikiasi padėti.