Apsižvalgau. Niekas į tai nekreipia dėmesio. Pats Jėzus jiems rodo, kad išsikruštų, o praeiviai nė nemirktelėję praeina pro šalį.
Besišlaistydamas po Senamiestį nusipirkau Barry‘o White‘o visų laikų geriausių dainų kompaktinę plokštelę. Zalcburgas – muzikos miestas, sunku su tuo ginčytis. Čia viskas groja, net grotelės kapinėse, neleidžiančios turistams trypti kapų, panašios į arfos stygas. Ką jau sakyti, bažnyčių varpai šį rytą grojo melodiją, geriau įsiklausęs, išgirdau AC/DC „She‘s got the Jack“.
O aš nusipirkau Barry White‘ą. Nežinau, kas šovė į galvą – disko stiliaus seniena. Klausydamas tokios muzikos iš karto supranti, kad tau iš dugno byra pelenai. Bet vos išėjau iš parduotuvės, suvokiau, kodėl, iš kur vėjas pučia – tik pagalvokite: visas dekoltuotas, baltom kojinukėmis ligi kelių aptemptas, peruką užsivožęs, antakius pasidažęs ir skruostus burokėliais pasiryškinęs Mozartas ir storas (labai storas, teatleidžia man riebalų mėgėjai), žemo sodraus balso negras.
Revoliucija. Kontrastas. Smulkus maišas apatiniame denyje. Cha. Jaučiuosi beveik Mozė, ištaškęs akmens lenteles su Dievo keverzonėmis.
Beje, viena mintis iš Barry‘o Whaito man patiko. Jis sako – neskubėkite nusitraukti kelnių, aš jums pats jas numausiu, bet labai labai lėtai.
Klausydamas jo „Never, never gonna give You up“ beveik galiu patikėti.
Mirtis jį jau pasiglemžė. Numovė Barry‘ui inkstus per širdį. Jei per sudėtinga - kentėjo nuo hipertenzijos, - inkstų komplikacijos.
Dar vienas dalykas – jeigu amerikiečio pavardė White‘as, gali beveik neabejoti, kad jos savininkas bus juodas. Kas tai – vergvaldžių humoras, juodaodžių autoironija? (Šiuo atveju galbūt pastaroji, nes White‘as ne tikra dainininko pavardė).
Eidamas Zigizmundo vartų tuneliu mačiau besišlapinantį vyriškį. Netyčia, pro pravertas duris. Keista, kad valgantys žmonės mums niekad nekelia nuostabos, juo labiau pasipiktinimo, o štai besituštinantys... Ne, ne tarpuvartėje – ten yra įrengtas mokamas tualetas. Šalia, irgi po uolomis, iškapstyti didžiuliai plotai požeminiams garažams. Ir vis dėlto, kodėl mes dvi to paties ciklo fazes taip skirtingai vertiname? Valgymas ir tuštinimasis juk kaip vaikystė ir senatvė, kaip gyvenimas ir mirtis.
Tiek įvairiausių keistų konvencijų susigalvoję žmonės, tiek tabu ir prietarų. Ir dažniausiai tai eina iš senių, iš Solidumo, iš Padorumo, iš Autoriteto, Garbės, Atsakomybės, Ištikimybės... Kiek šlykštynių pridaryta mosuojant šiomis tuščiomis sąvokomis, kiek kraujo pralieta. Dėl to jaunieji tiesiog instinktyviai ir nekenčia senių, žiūri į juos kaip į atmatas, skuba jais atsikratyti.
Šis miestas pamažu įgauna žmogiškumo. Štai ir prie stovėjimo aikštelės – tos, kuri netoli Technikos muziejaus arba šalia žioplius Zalcacho upe plukdančio laivo prieplaukos, - ten augantys krūmai skleidžia specifinį kvapą. Matyt, turistai atvykę automobiliais nebeturi jėgų eit ieškot viešosios išvietės ir šoka tiesiai į krūmus. Miesto valdžia turėtų susimąstyti.
Gyvenu Bravoro gatvėje. Maniau, tai koks nors istorizmas, pasirodo, alaus darykla šioje gatvėje tebeveikia. „Stiegl“ alaus gamykla. Palei kelią eina lyg mažytis upelis, lyg šiaip gilus griovys nutekėjimui. Lietui lyjant iš kalnų pasipila gausūs vandenys, kurie neskuba susigerti į žemę. Na, Vilniuje lietus dabar susigeria į požeminius garažus... Taigi, netoli bravoro griovyje irgi kažkas žiauriai dvokia. Matyt koks nors katinas padaugino alaus. Kartais net blogi kvapai gali išgelbėti į tortą panašaus miesto reputaciją.
O paskui bažnyčios. Plaukia į mane kaip rūkas, kaip užkratas, kaip ištvirkimas. Gotikinė Švento Blažiejaus stirnaitė. Tokia traški, kaulėta gotika, akmeniniais, gyslotais pirštais kolonos įsikibusios į grindis, į uolas. Paskui tie raumeningi kolonų fontanai šauna iš grindų aukštyn ir įsisiurbia šviesos šaknimis tiesiai į dangų.
Su bažnyčiomis kaip ir su moterimis – kai imi kalbėt apie jų amžių, kyla keblumų. Ir ši Šv. Blažiejaus bažnyčia ne išimtis. Prasideda, regis, XII amžiuje, bet nuo mažos koplyčios, tik paskui virsta trinave ir t.t. Koks skirtumas, tiesą sakant... Jeigu yra reinkarnacija, norėčiau būti tokioje bažnyčioje kokia nors kapitelio dalimi. Matyt ankstesniame įsikūnijime buvau bažnyčios žiurkė. Tikiuosi, ne metaforine prasme.
Ir Kolegijos arba Universiteto gražuolė – gniaužianti kvapą. Savo barokiška poza primena mūsiškę Šv. Petro ir Povilo. Gal tik kiek labiau pasitikinti, puošnesnė. Dabar ten vyksta remontas, gali šlaistytis kiek patinka, niekas nesivaiko su pagaląstu kryžiumi.
Įdomu, jeigu bažnyčioje būtų visai kitoks Kristus, ne nusižeminęs, ne nuleidęs galvą, ne nuskriaustas berniukas nubrozdintais keliais, bet piktas, revoliucionierius, karingai iškėlęs didįjį pirštą? Ar katalikybė būtų kitokia? Tiksliau, ar mes būtume kitokie? Ne, kunigai pamažu viską nuobliuotų, nuglaistytų, ir vėl padarytų iš kovotojo kičą, o iš mūsų ausimis karpančius asilus.
Bažnyčia - veidrodis Dievui. Hm. Ar vis dėlto – žmogaus dvasios veidrodis? Vieta, kur galima savo sielą išleisti palakstyti. Kad nusilengvintų. Kolegijos bažnyčioje priešais centrinį, didįjį altorių sustatytos ratu kėdės. Ką tik čia vyko Viešpaties angelų profsąjungos pasitarimas. Angelai skundžiasi, kad tikinčiųjų sielos pastaruoju metu labai nutukę ir gabenti jas į dangų vis sunkiau ir sunkiau. Buvo pasiūlymų mokėti papildomai už viršsvorį.
Didžiausia klaida manyti, kad Dievas kažkur išorėje, kad jis kažkur, kur galima ateiti ir pasiimti. Kaip ir menas, kaip ir katarsis, gyvenimo prasmė ir kitas be galo svarbus bagažas. Viskas mūsų viduje. Jeigu kultūra, religija, jeigu asmeninis ir bendruomeninis sąmoningumas yra per žemas, jeigu asmenybė neparengta vartoti Dievo (dvasingumo ar šiaip estetikos, etikos, ko tik norite), niekur to ir nerasi. Visos kalbos apie Dievo mirtį arba jo atgimimą yra niekai.
Dievas išėjo iš mados dėl labai paprasto dalyko – kai tikintieji pamatė, kad malonumų užtenka ir šiame pasaulyje (tiesą sakant, jų tiek daug, kad net vartot nespėjame), apie kito pasaulio gėrybes imta galvoti vis skeptiškiau. Religiniame gyvenime veikia tie patys pasiūlos ir paklausos dėsniai.
Tačiau atsargai, vis dėlto, Dievas dar laikomas. Ogi ims numirėlis ir pirstelės. Parodys tokį didelį pirštą, kad visi malonumai nublanks. Dėl to bet kokių katastrofų, stichinių nelaimių atveju visuomet jis ir prisimenamas. Kai tik žmogus pasijunta nesaugus su savo kondicionieriumi ir nuotolinio valdymo pulteliu, iš karto ima galvoti, kad kažkas ten, jo viduje, galbūt yra ir be žarnyno. Ir, jau kaip įprasta, jis nė nesusimąsto, kad atsakingas už tai turėtų būti pats.
Pagalvojau – o jeigu sveikindamiesi žmonės spusteltų vieni kitiems ne rankas, o ką kita. Taip iš esmės ką kita? Ką nors tokio, intymesnio. Būtume kur kas santūresni. Atsargiau rinktumės draugus ir pažįstamus. Gali būti, kad Henry Davidas Thoreau tai ir turėjo galvoje sakydamas, jog žmogaus mėsa nėra jokia vertybė, kad ją reiktų nuolat čiupinėti.
Anądien eidamas iš stoties mačiau keistuolį: basas, su juoda megzta kepuraite, su pirštinėm, ilgais plaukais, žila barzda. Kažkuo primenantis XX amžiaus pradžios rusų anarchistus tipas. Šiandien jis savo basomis kojomis jau mynė Kaigasės šaligatvį. Savas beprotis irgi miesto puošmena. Svarbesnis ir įsimintinesnis nei krūva politikų. Zalcburgas kuo toliau, tuo labiau tampa panašus į žmonių, o ne turistų gyvenamą vietą. O gal tas keistuolis koks nors vietinis Thoreau? Basomis kojomis kviečia žmones mąstyti ekologiškai. Savo išvaizda skelbia švelnią anarchiją, nervindamas Zalcburgo buržuaziją.
Noitorštrasės gatve pralekia „Ferrari“. Uh. Įdomu, ką rinkčiausi, jei turėčiau galimybę: basas kojas ar tą raudoną itališką gyvulį...
Už kampo – buvusi arklių plovykla, pirtis keturkojams. Man labai patinka daugybė istorijos, laiko, patirčių sluoksnių taip akivaizdžiai, taip pasiekiamai gulančių priešais akis. Taip natūraliai, be jokių vadovėlių. Mes tą praradome, mes tą labai skaudžiai praradome dėl okupacijų, dėl savo tingumo, dėl tamsumo, godumo.
Diedukai Mozarto aikštėje sustoję pusračiu pučia savo dūdeles, kiek suprantu, tai austrų liaudies melodijos, galbūt net tirolietiškos. Gera nuotaika, skrybėlės su plunksnomis – ir papūsk tu jiems.
Daug visokių instrumentų gatvėse – gitaros, klarnetai, saksofonai, net arfą girdėjau, o štai smuiko – nė sykio. Matyt smuikininkai užsidirba plaudami arklius. Šiaip ar taip, uodegos ašutai visą gyvenimą panosėje.
Kristus ir jo pirštas, Kristus ir jo spygliai – cinizmas ir vulgarumas geriausiai įvyniojami į dvasingumą. Geriau atviras cinizmas, negu veidmainiškas dvasingumas. Kartais man atrodo, kad mes neteisingai suvokiame Nukryžiuotojo erškėčių vainiką. Iš tiesų jis reiškia apsaugą, tai skydas nuo veidmainių, nuo išdavikų, kurie nori jį glamonėti ir bučiuoti siekdami savo bjaurių, savanaudiškų tikslų. Tai yra – į artimo meilę įvynioja godumo ir vulgarumo gyvatę. Nors tokiu atveju mūsų Kristus turėtų būti ežys. Milžiniškas, nukryžiuotas, dygliais pasišiaušęs Jėzus Ežys.
Trys bobulytės Kolegijos bažnyčioj kažką tyliai kuždasi tarpusavyje. Švarios, baltagalvės, šleivom kojytėm, bet labai guviom, spindinčiom akim. Trys astronautės apžiūrinėja būsimą savo sielų starto vietą į amžinybės kosmosą.