Belgijos katalikų bažnyčiai – sunkūs išbandymų metai. Ji visomis išgalėmis stengiasi sustabdyti vis stiprėjantį skandalą dėl katalikų dvasininkų įvykdytų pedofilijos nusikaltimų. Triukšmas ypač sustiprėjo šį mėnesį – po to, kai pačios Bažnyčios įsteigta speciali tyrimų komisija viešai paskelbė savo tyrimų išvadas. Maždaug 200 puslapių dokumente minima per 500 nukentėjusių vaikų ir nepilnamečių bei apie 100 katalikų dvasininkų, nuo 1950 iki 1990 metų vienaip ar kitaip susitepusių pedofilijos nusikaltimais.
Maža to, nepalankių liudijimų gausėja, nes atsiranda vis daugiau nukentėjusių žmonių, išdrįstančių apie skaudžias patirtis prabilti viešai.
Skausmingos praeities atbalsis
Ši situacija belgams priminė daugiau nei prieš dešimtmetį visuomenę sukrėtusią garsaus Belgijos pedofilo ir serijinio vaikų žudiko Marco Dutroux bylą. Šis iškrypėlis pagrobė ir seksualiai išnaudojo šešias mergaites, o keturias iš jų lėtai nukankino.
Tuomet M.Dutroux nusikaltimai buvo tyrinėti taip nekompetetingai, lėtai ir aplaidžiai, kad imta kalbėti apie slaptą ir platų pedofilų tinklą, specialiai trukdantį ir vilkinantį tokių nusikaltimų tyrimus. Nors galiausiai ši konspiracijos teorija nepasitvirtino, aplaidus M.Dutroux bylos tyrimas padėjo Belgijai įgyti neoficialų pedofilijos sostinės titulą ir ilgam įstrigo visuomenės atmintyje.
Šiandien Belgijos žiniasklaidoje dvasininkų nusižengimai tiesmukai vadinami „Dutroux byla Bažnyčioje“.
Skandalingi faktai
Pagrindo nepalankioms paralelėms iš tiesų yra. Komisijos tyrimas parodė, kad pedofilijos paplitimas tarp Belgijos katalikų dvasininkų yra ne tik ilgalaikis reiškinys, bet ir apima pačią šios struktūros hierarchijos viršūnę.
Dar iki komisijos išvadų paskelbimo vienas po kito į dienos šviesą kilo šokiruojantys faktai. Pavyzdžiui, šių metų sausio mėnesį buvo paskelbtas teismo nuosprendis populiariam Briuselio kunigui Robertui Borremansui. Šis 1999 metais Belgijos karališkosios šeimos narius prie altoriaus sutuokęs dvasininkas 2006 metais buvo areštuotas, o po ketverių metų nuteistas penkeriems metams kalėjimo už septynerius metus trukusį lytinį berniuko išnaudojimą.
Dar nenutilus diskusijoms apie R.Borremanso nusikaltimus, šių metų balandžio mėnesį iš pareigų pasitraukė Briugės vyskupas Rogeris Vangheluwe’as. Šis aukšto rango dvasininkas taip pat pripažino lytiškai išnaudojęs nepilnametį.
R.Vangheluwe'ui pavyko išvengti teisinės atsakomybės: pasitraukęs iš pareigų, buvęs vyskupas tiesiog išvyko gyventi į trapistų vienuolyną vakarų Belgijoje. Tačiau nežinia ar ateityje ši situacija nesikeis, mat daugelį piktina, kad R.Vangheluwe'as ne tik išsisuko nuo teisinės bausmės, bet ir toliau mėgaujasi dvasininko statusu bei gauna daugiau nei 3 tūkst. eurų mėnesinį atlygį. Beje, žmonių pyktį ir nepasitikėjimą stiprina ir tai, kad šiam į pedofiliją įklimpusiam vyskupui bandė padėti pats tuometis Belgijos Karalystės katalikų bažnyčios kardinolas.
Pertvarka Belgijos katalikų bažnyčioje
„Belgijos bažnyčios pertvarka“ – taip spauda apibūdina Bažnyčios pastangas susidoroti su naujų nukentėjusiųjų liudijimu ir kompromituojančių faktų lavina.
Būtent Bažnyčios iniciatyva buvo sukurta speciali komisija pedofilija kaltinamų dvasininkų nusikaltimams tirti. Šiai penkių tyrėjų grupei vadovauti ėmėsi ne dvasininkas, o pasaulietis – garsus psichologijos profesorius Peteris Adriaenssensas.
Pasak Bažnyčios atstovų, toks žingsnis yra plataus masto reformos ženklas – pastangos apsivalyti ir atkurti suprastėjusią reputaciją visuomenėje.
Vis dėlto ši iniciatyva nebuvo iki galo suderinta su valstybės teisėsaugos struktūrų veikla, ir komisijos darbas staiga buvo sustabdytas šių metų birželio 24 d., kai įvairiose Katalikų bažnyčios administracinėse patalpose Belgijos policija atliko kratas, kai kurias jų uždarė, konfiskavo tūkstančius dokumentų ir net padarė gręžinius dviejų kardinolų kriptose. Policija ieškojo galimų nusikaltimų slėpimo pėdsakų.
Šie veiksmai sukėlė ne tik Belgijos katalikų bažnyčios, bet ir Vatikano pasipiktinimą. Pasak Bažnyčios hierarchų, policija pažeidė tų pačių nukentėjusiųjų, kuriuos esą siekia ginti, teises. Belgijos policijos veiksmai buvo apskųsti, ir praėjusį mėnesį šios šalies apeliacinis teismas nusprendė, kad policija padarė pažeidimų, todėl jų konfiskuota medžiaga negalės būti teisiniu įrodymu.
Ir vis dėlto tai nenuslopino Bažnyčios hierarchų nerimo. Pasak Turnė vyskupo Guy'aus Harpigny, baiminamasi ne tik smukusio prestižo, bet ir triuškinančių finansinių nuostolių – juk jei Bažnyčia prisiims visą atsakomybę už nusižengusių dvasininkų veiksmus, jos laukia didžiulės finansinės kompensacijos daugybėje civilinių bylų. Šis vyskupas ragina kitus Bažnyčios hierarchus „sudaryti nusikaltusių kunigų sąrašą ir paraginti juos reikalauti bažnytinio teismo“. Aukščiausia tokio teismo bausmė – atleidimas iš kunigo pareigų.
Ieškoma ir kitokių kompensacijos būdų. Belgijos arkivyskupas Andre Josephas Leonardas ragina iki šv.Kalėdų įkurti specialius pripažinimo, susitaikymo ir sveikimo centrus ir taip skatinti ne tik Bažnyčios apsivalymą, atgailą, bet ir visuomenės santarvę.
Tokios savanoriškos kompensacijos priemonės daug kam kelia abejonių. Pasak nukentėjusiųjų atstovų, jos yra ne tik pavėluotos, per menkos, bet ir rodo, kad norą išvengti teisinės atsakomybės. Šią nuomonę remia nemaža Belgijos politikų ir visuomenės grupių.
Nors galutiniai sprendimai dar nėra priimti, akivaizdu, kad siekiant atgauti žmonių pasitikėjimą, bent dalinio Bažnyčios persitvarkymo šį sykį nepavyks išvengti. Belgijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, stiprėja sekuliarizacija, o Bažnyčios įtaka smarkiai silpnėja.
Naujausi Leveno katalikiškojo universiteto tyrimai parodė, kad nors trys ketvirtadaliai Belgijos gyventojų teigia esantys katalikai, sekmadieninėse mišiose iš jų lankosi mažiau nei 10 procentų.
Belgijoje verdant diskusijoms dėl komisijos išvadų tiek pasaulietiniuose, tiek bažnytiniuose sluoksniuose, daugėja raginimų pradėti ne paviršutinišką, o esminę Bažnyčios pertvarką. Pasak filosofo ir teologo Philipo de Briey, šio šokiruojančio skandalo priežastys yra grynai struktūrinės, todėl būtina kuo greičiau imtis esminių struktūrinių reformų, ypač atkreipiant dėmesį į keturis aspektus: celibato klausimą, moterų kunigystę, kunigų tarnystės trukmę ir visišką pavaldumą Vatikanui.
Raginimus panaikinti celibatą praėjusį pirmadienį parėmė ir du Belgijos katalikų bažnyčios vyskupai. Jie teigė, kad santuoka nebūtinai turėtų būti priežastis atsisakyti kunigystės. Vis dėlto yra nemažai abejojančių, ar celibato panaikinimas iš tiesų gali būti efektyvi priemonė kovojant su pedofilija tarp dvasininkų.