Taip nuo akmens amžiaus mąsto magiška žodžio galia tikinčios primityvios tautelės. XX amžiuje taip elgėsi didžiosios diktatūros, įsitikinusios, kad pasaulis yra tik toks, kokį jį piešia propaganda.
XXI amžiaus pradžioje šiuos principus prisiminė ir šaunioji Lietuvos valdžia.
Kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi kovoti su nedarbu? Genialiai – taip sugriežtino bedarbių registravimo taisykles, kad vienu mostu iš bedarbių sąrašų būtų galima išmesti po 10 ar 20 tūkst. žmonių.
Na, ir kas, kad jie nedirba. Vis tiek jų negalima vadinti bedarbiais, nes jie neatsiliepia telefonu net tris kartus paskambinus.
Šiomis dienomis tokios sėkmingos politikos estafetę perėmė dar vienas valdžios flagmanas – Finansų ministerija. Kadangi piliečiai nuolat skundžiasi nepakeliama mokesčių našta, ministerija ją nusprendė palengvinti – kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kad surastų žodį, kuris pakeistų įgrisusius „mokesčius”.
Ministerija paaiškino, kad piliečiai klysta manydami, kad ta našta labai sunki.
Iš tiesų ji mažiausia visoje Europos Sąjungoje!
Pasirodo, mokesčiais galima vadinti tik tą pajamų dalį, kurią pilietis ir jo darbdavys sumoka tiesiogiai į biudžetą, – o ši dalis Lietuvoje labai maža.
Visi kiti pinigai, kuriuos sumokate už komunalines paslaugas, komunikacijas, bankų paskolas, nėra mokesčiai ir turi būti vadinami kaip nors kitaip.
Visas įmokas vadindami mokesčiais piliečiai tiesiog šmeižia niekuo dėtus valdančiuosius! Taigi neliks to žodžio, nereikės ir nervų gadinti – nei sau, nei rinkimų su nerimu laukiančiai valdžiai.