Paskolos studentams – dar viena nacionalinė afera neįvykusioje valstybėje

Lietuvos viršūnėlėse tuo metu vyko visiškai priešingas procesas. Skambant Laisvosios rinkos instituto (LRI) šūkiams švietimo ir mokslo ministras G..Steponavičius ministerijos lėšomis dosniai malonino kai kurią žiniasklaidą, kad ji netrukdytų įteisinti studentiškų paskolų schemos, kurioje pelną ir riziką tarpusavyje dalinsis valstybė ir bankai: pelnas – bankams, rizika ir galimi nuostoliai – valstybei.

Įteisino. Nieko naujo – turime, kaip rašė V.Radžvilas, neįvykusią valstybę, kurioje, cituojant A.Šliogerį, kiekvienas nacionalinis projektas yra paverčiamas nacionaline afera.

Valdžios koridoriuose ir jos užkulisiuose nuolat apie laisvąją rinką aukštajame moksle tauškėdamas LRI paruošė sceną pseudorinkos ir aukštojo mokslo chimeros pasirodymui. Chimera jau pasirodė. Ji spjauna į Lietuvos prisiimtus tarptautinių konvencijų bei europinės teisės įpareigojimus laikytis pagrindinio aukštojo mokslo principo – vienodo aukštojo mokslo prieinamumo. Vienintelis apribojimas – gebėjimai.

Pagal šį principą, kuris kartu yra ir viena iš europinėje teisėje įtvirtintų pagrindinių žmogaus teisių, aukštojo mokslo įstaigose iš viso neturėtų būti negebančių studijuoti studentų, o visiems studijuojantiesiems, nepriklausomai nuo jų padėties (turtinės, socialinės, rasinės ir t.t), turi būti suteiktos vienodos mokymosi sąlygos.

Tai reiškia, kad už mokslą arba visi turi mokėti panašiai, arba nė vienas nemokėti apskritai. Lietuviška reforma-chimera Konstitucijos laiduojamų nemokamų studijų nuostatą taiko tik valstybei parankiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams, o kitiems valstybinių mokyklų studentams, kurie nutarė studijuoti tenkindami savo, o ne valstybės poreikį, skiria milžiniškas pinigines bausmes. Tai reiškia viena – žmonės, kuriems nereikia valstybės, varomi iš Lietuvos.

Valdžia nieko naujo neišrado. Nedemokratinės valstybės visada atsikrato nereikalingų žmonių – karai, sibirai, krematoriumai. Dabar tokie būdai nebemadingi, vietoj jų naudojami finansiniai instrumentai (anot LRI, tai – laisvoji rinka).

Lietuvos valdžia, maskuodamasi postringavimais apie gerai ir „negerai“ besimokančius studentus, pastariesiems, kaip nereikalingiems valstybei, skiria pinigines baudas. Studentams, mokantiems baudas už savo valstybei nereikalingas studijas, reikia pinigų. Pinigų atsirado – studentams leista įsiskolinti bankams. Bankams pelnas garantuojamas be jokios rizikos, už „blogas“ paskolas ir palūkanas mokės valstybė.

Lietuvos ir užsienio stambiojo kapitalo įsteigta bei išlaikoma ideologinė reklamos agentūra, pavadinta Laisvosios rinkos institutu, vykdydama jai būdingas ideologinio smegenų plovimo ir propagandinės reklamos akcijas, visada iškelia vėliavas su laisvosios rinkos autoritetų vardais. Tačiau šio instituto veikėjų įkyriai vienodose kalbose ar straipsniuose (išklausei, perskaitei vieną – išgirdai, perskaitei visus) garsūs laisvosios rinkos teoretikai, tarp kurių yra ir Nobelio premijos laureatų, atrodo kaip proto negalią simuliuojantys aferistai.

Panagrinėkime tik paskolas studijoms ir jų palūkanas. Pagal LRI, ir šiame versle turi būti laisva rinka. Tačiau paskaitykime, kaip iš tikrųjų tokį verslą vertina žymiausi laisvosios rinkos teoretikai, pavyzdžiui, Miltonas Friedmanas. Atsiverčiame jo dar 1955 metais paskelbtą straipsnį „Vyriausybės vaidmuo švietime“.

Čia rašoma, kad laisvoje rinkoje paskolų studijoms verslas negali būti sėkmingas; vyriausybė turi dalyvauti teikiant paskolas studijoms apmokėti, kadangi privačioms organizacijoms tokių paskolų verslas yra per daug rizikingas – po studijų individai plačiai geografiškai pasklinda, išvyksta į kitas šalis, neretai negauna pakankamai pajamų, kad galėtų grąžinti paskolą; vyriausybė turėtų pati organizuoti paskolų teikimą, o jų grąžinimas turėtų būti pradėtas po studijų kaip papildomas mokestis (nuo pajamų virš nustatyto minimumo) prie absolvento pajamų mokesčio.

Aišku, galima rinktis kitą kelią – tokį, kurį propaguoja LRI ir kurį Lietuvai parinko valdžia. Nors tai ne laisvoji rinka, kurios teoriją rutuliojo M.Friedmanas ir kiti liberalūs ekonomistai, bet XX a. tokia paskolų schema buvo naudojama daugelyje pasaulio šalių, net ir vadinamosiose pažangiomis.

Apskritai bankai yra labai įtakingi ir dažniausiai jų nuostolius apmokėti priverčia valstybę, tiksliau, mokesčių mokėtojus. Pakanka prisiminti, kaip bankai prievartavo valstybes iki dabartinės krizės ir jai prasidėjus. Lietuva – ne išimtis. Nors kaip visada ir paskutinė, bet vis tiek įsiteisino šią laisvosios rinkos autoritetų sukritikuotą, bet LRI liaupsinamą paskolų schemą.

Pasaulis po truputį atsikvošėja ir pradeda prisiminti M.Friedmano pasiūlytą paskolų studentams schemą. XX a. pabaigoje M.Friedmano schemą įteisino Australija ir Jungtinė Karalystė (JK). Šių šalių studentai dabar gauna paskolas tiesiogiai iš valstybės, be parazitinių tarpinių bankinių struktūrų, o po studijų jas grąžina kaip papildomą mokestį nuo savo gaunamų pajamų, kai tos pajamos pasiekia nustatytą dydį.

Nors ir šiuo atveju neišvengiama nuostolių, bet paskolos, kaip papildomas pajamų mokestis, grąžinamos daug efektyviau. Be to, valstybė nebeturi nuostolių dėl palūkanų, kurių turėjo veikdama pagal ankstesnę schemą.

Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, jei anksčiau absolventas negrąžindavo paskolos, tai valstybė už jį grąžindavo ir paskolą, ir susikaupusias palūkanas. Antra, jei bankai nustatydavo palūkanas, didesnes nei valstybės paskelbtas maksimumas, tai tą padidėjimą apmokėdavo ne studentai, bet valstybė. Beje, kai kuriose šalyse studentai gauna vadinamąsias beprocentes paskolas. Tai reiškia, kad valstybė bankams sumoka visas studentiškų paskolų palūkanas.

Prie Australijos ir JK prisijungė JAV, kurios pernai nusprendė iš valstybės biudžeto nebepenėti bankų jų paskolų studentams versle. JAV studentai per metus iš privačių bankų su valstybės garantijomis pasiskolina apie 60 mlrd. dolerių, dar 20 mlrd. dolerių studentams paskirstoma per valstybines programas. Didesnioji tokių programų lėšų dalis studentams teikiama negrąžintinos paramos pavidalu. Didžiausia iš valstybinių programų yra „Pell“ programa, kurios lėšos skiriamos paremti studentus iš nepasiturinčių šeimų.

JAV prezidentas pernai pavasarį pareiškė, kad laukia pasipriešinimo numatomai esminei valstybinės studentiškų paskolų schemos reformai: „Bankai ir skolintojai, kurie pasiimdavo neįtikėtinai didelį pelną mobilizavo lobistų armiją, kad išlaikytų padėtį nepakitusią. Jie intensyviai ruošiasi mūšiui. Aš taip pat.“

B.Obamos planus plačiai komentavo JAV žiniasklaida. Patys įtakingiausi leidiniai pripažino šio žingsnio racionalumą. „The Wall Street Journal“ paskelbė JAV Kongreso Biudžeto valdybos informaciją: kad studentų paskolų verslas privatiems bankams būtų pelningas, JAV biudžetas juos subsidijuoja kasmet skirdamas beveik 10 mlrd. dolerių.

Kongresui B.Obama pateikė reformos projektą, pagal kurį valstybinės institucijos, perėmusios iš bankų studentų paskolų programą, jos apimties nemažins, o sutaupytus 10 mlrd. dolerių pridės prie valstybinių dotacijų studentams programų.

Apie Kongrese vykusius debatus priimant naująją studentų paskolų schemą „Washington Post“ rašė: „Sunku logiškai priešintis reformai, bet daugybė įstatymų leidėjų ir paskolų verslo žmonių vis vien tai darė. Debatai buvo kvaili, kai kurie oponentai įrodinėjo, kad šis žingsnis „nacionalizuos“ studentų paskolų programą, patogiai užmiršdami, kad vyriausybė ir dabar už ją moka. Iš tikrųjų tai jau yra vyriausybės programa.“

Ar Lietuvai užteks proto ištaisyti įstatymiškai įtvirtintą kiaulystę, iškrėstą mokesčių mokėtojams? Dabar tikriausiai tai neįmanoma. Debatai JAV Kongrese parodė, kad kvailių bei demagogų ir ten yra, bet, priešingai nei Lietuvoje, ten jie nesudaro kritinės masės.

Juokingiausia tai, kad Lietuvos bankai, turėdami valstybės garantijas, dėl savo godumo išvis neturės apčiuopiamo pelno iš paskolų studentams verslo. Besaikiai užkėlę palūkanų normas ir reikalaudami palūkanų jau studijų metu, jie tiesiog atbaido skolintis norinčius studentus.