Neturiu inžinerinio išsilavinimo, taigi mano supratimas apie techninę šio reikalo pusę yra labiau nei miglotas. Tačiau, kaip atrodo, tik tyčia užsimerkiantis prieš akis badančius faktus gali nepastebėti tam tikrų dėsningumų, išryškėjusių pastaraisiais metais Lietuvos energetikos sektoriuje.
Nori nenori, tačiau net ir didžiausias naivuolis, pakrapštęs galvą, turės pripažinti, jog esminiai pokyčiai, didžiulė sumaištis, nesiliaujantys sukrėtimai, nesmagūs skandalai šioje sferoje yra susiję su pavydėtina Rusijos sėkme įgyvendinant savo interesus ir kategoriškai įtvirtinant jų apsaugą.
Tik taip tikriausiai reikėtų suprasti LEO LT istoriją, tokiu rakursu žiūrint - paaiškėja tikrieji elektros tiltų statybos blokavimo ankstesniais metais motyvai, kai Lietuvos elektros tinklų sujungimas su Vakarų energetine sistema buvo suprantamas kaip nepriklausomybės nuo Rusijos energetikos sąlyga.
Tačiau, kaip matome, pastaruoju metu kai kas pasikeitė iš esmės, nors grobuoniškas didžiosios mūsų kaimynės požiūris nepakito nė per (erelio?) nago juodimą. Pradėjusi prie pat Lietuvos sienos, Kaliningrado srityje statyti AE, kurios produkcija vidaus rinkos požiūriu bus perteklinė, taigi, iš esmės skirta užsienio rinkai, Rusija tampa nepaprastai suinteresuota elektros transportavimo į Vakarus tinklų sukūrimu.
Tad matant ne paradinę, o tikrąją reikalo pusę, išryškėjusius dėsningumus, galima spėti, jog Lietuva netrukus kibs į darbus, siekdama sukurti tokias elektros energijos jungtis; šįkart niekas, regis, nesutrukdys, visos kliūtys bus pašalintos, blokai nuimti. Vis tik čia dar leiskite atkreipti dėmesį į kai kurias labai pikantiškas detales.
Rusija metė milijardines (tikrais pinigais) lėšas pastatyti Kaliningrado AE, kurios po kelių metų gaminama elektros energija, kaip jau buvo minėta, bus skirta eksportui, atnešančiam didelių pelnų. Tai reiškia, kad Rusija tikrai žino kažką tokio, ko dar nežino Lietuvos piliečiai - tai reiškia, kad Rusija yra visiškai užsitikrinusi, jog Lietuva elektrinės nestatys. Priešingu atveju anos pusės pinigai būtų išmesti tiesiog į balą, o tokios prabangos sau negali leisti net ir tokia didelė valstybė su hipertrofuotais užmojais kaip Rusija.
Taigi kyla klausimas – kas Lietuvoje tokias garantijas gali suteikti, kai oficialiai vyrauja visiškai kitokio pobūdžio retorika? Kas Lietuvoje yra toks įtakingas, kuris iš anksto galėtų garantuoti, jog bus taip, o ne kitaip, kad Lietuva priims sau nepalankius, o Rusijai tuo pat metu naudingus sprendimus?
Dar daugiau - Kaliningrado AE gali būti veiksminga tik tada, jeigu Lietuva pastatys elektros tiltą su Lenkija (pati Lenkija atsisakė suręsti tokį tiltą tiesiogiai su Rusija – garbė šios šalies politiniam elitui!) ir tarpininkaus Rusijos elektros pardavimo verslui.
A.Kubilius yra viešai pareiškęs, jog jis nežino, kaip Rusija transportuos Kaliningrado AE gaminamos elektros energijos perteklių, nes iš tiesų jokių oficialių susitarimų šiuo klausimu nėra ir negali būti pagal viešai skelbiamų tikslų logikos reikalavimus.
Tačiau taip pat visi žinome, jog savo veiklą vis labiau intensyvina su konservatoriais susijusio Garbaravičių klano bendrovė „Inter RAO Lietuva“, tarpininkaujanti Rusijoje gaminamos elektros energijos pardavimui Lietuvai, taip pat siekianti išplėsti tokio savo tarpininkavimo paslaugas į kitas šalis.
Be jokios abejonės, ši bendrovė turėjo pažadėti Rusijai Lietuvos sukalbamumą visais panašiais klausimais, be to, pažadėti labai tvirtai, nurodydama tikslias garantijas. Kas tokį pageidautiną Rusijai Lietuvos sukalbamumą vis dėlto gali be išlygų garantuoti (kartojuosi) besikeičiančiame pasaulyje? A.Kubilius nežino, taigi galbūt žino V.Landsbergis?
Žinoma, tai retorinis klausimas. Kai anksčiau ar vėliau konservatorius pakeis kita partija, tarkim, socialdemokratai, visokios vėsaitės dėl rusų energetikos bendrovių interesų ardysis ne mažiau įnirtingai nei R.Garbaravičiaus partijos bičiuliai.
Taigi, prielaida tokia, jog Rusija savo interesus Lietuvoje siekia užtikrinti, tiksliau tariant, yra užsitikrinusi sisteminiu pavidalu, iš visų pusių ir keliais lygiais.
Tai taip akivaizdu, jog net sunku patikėti. Taigi galbūt neatsitiktinai vienas iš įtakingiausių prezidentės D.Grybauskaitės patarėjų truputėlį kita proga pažeria tokių išminties perlų, jog mes neva turėtume būti labai suinteresuoti, kad Rusija taptų ekonomiškai klestinčia šalimi.
Galimas daiktas, užklaustas patarėjas paaiškintų, jog šiuose žodžiuose reikia įžvelgti kokią nors įmantrią, nutolusią nuo tikrovės, išsiskaidančią interpretacijų sūkuryje prasmę, tačiau įvykių kontekstas įpareigoja ištartus odiozinio asmens žodžius suprasti jau kone tiesiogiai - beveik kaip raginimą aukotis dėl Rusijos ekonomikos suklestėjimo. Galbūt šitaip išbandoma naujoji užsienio ir vidaus politikos doktrina.
Dabar pabandykime įsivaizduoti žmogų, kuris nepritaria reikalui kalbėti apie tokius dalykus, įsivaizduokime truputėlį cinišką tūlą pilietį, kuris sako, jog neverta kelti kokių nors bangų, net jeigu čia pateiktos nuorodos yra daugiau ar mažiau tikslios. Esą tokio dalyko kaip pilnutinė šalies nepriklausomybė pasaulyje išvis nėra, galima kalbėti tik apie sąlyginę nepriklausomybę, globaliame pasaulyje pilnutinės nepriklausomybės idėja – fikcija, žalingas išsigalvojimas.
Paprastai dar tokiais atvejais priduriama, kad svarbiausia žmogus, jo teisės, nepaliaujamas pragyvenimo lygio augimas. Tarkim, kitas juokaudamas dar pasakys, jog aptarta užkulisinė intriga tikrai nesunaikins žmonių lytinio instinkto, Lietuvoje žmonės toliau mylėsis, dauginsis, augins vaikus, rašys eilėraščius, kops karjeros laiptais ir t.t.
Iš tiesų, tokius argumentus galima priimti kaip normalią dialogo poziciją, įpareigojančią pasitikslinti savo paties poziciją. Dėl tokio reikalo išsakysiu dar keletą pastebėjimų.
Lietuvoje nuolat vis įsisiūbuoja diskusijos apie būtinybę ieškoti alternatyvų naftos, o ypač dujų tiekimui iš Rusijos. Spręsti ši klausimą nėra lengva, nes pati Lietuva neturi nei didesnių naftos, nei dujų išteklių. Tokios natūraliai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės.
Tačiau čia aptartas atvejis, kai prarandame iniciatyvas elektros sektoriuje, nėra gamtos ar likimo nulemta dalykų padėtis. Čia mes patys savo sprendimais arba nepakankamu dėmesingumu sukuriame naują priklausomybės nuo Rusijos centrą, prisirakiname naujais varžtais varžteliais. Dėl to labiausiai ir apmaudu.
Galbūt iš tiesų laimingai iškritęs bilietas patiems tapti savo gyvenimo šeimininkais mums yra pernelyg lengvai pelnyta likimo dovana, todėl nematome reikalo pasipriešinti užmačioms užstatyti Lietuvą mainais už šimtamilijoninius pelnus, sukrentančius į kelių žmonių kišenes. Tačiau galbūt tas pats tūlas pilietis pasakys, jog dėl ramybės geriau viso to nežinoti.
Daug racijos yra tokiame pastebėjime. Odisėjo bendražygiai, prisiminkime fabulą, piktosios kerėtojos buvo paversti kiaulėmis, paliekant jiems žmogaus sąmonę. Štai čia ir plyti didžioji kančia. Kiaulė, gyvenanti savo kiaulišką gyvenimą, yra kiauliškai laiminga. Prisimenantis savo prigimtį žmogus, dėl tokių ar kitų aplinkybių patapęs kiaule, kankinasi, patiria tapatybės konfliktų.
Šiaip ar taip - esu dėl to įsitikinęs - totalinė apgaulė pamažu keičia visos šalies gyventojų prigimtį, padaro juos beesmiais gyventojais, įvaldžiusiais iliuzijos meną, tačiau prarandančiais realybės skonį.
Jeigu kas nors iš gyvūnėlio bando atimti skanųjį kąsnelį, jis priešinasi nagais ir ragais. Neabejotina, jeigu kas nors stotų čia aprašytą situaciją užprogramavusių veikėjų kelyje, kliūtys būtų naikinamos, trukdantys žmonės taip ar kitaip neutralizuojami, nevengiant kraštutinių priemonių. Jau pernelyg ten įsisvajota, tikslas atrodo pasiekiamas ranka.
Šių eilučių autoriui liežuvio mosikavimas apie tai neužtraukia didesnės rizikos, nes jis yra visai nežymi, įvykių eigos negalinti paveikti figūra, dėl kurios neverta teptis rankų Tačiau įsivaizduokime, jog prabiltų tikrai realią padėtį žinantis V.Landsbergis. Kaip matome, šis nuostabiai išmintingas ir įstabiai gudrus seneliukas, išnaudojantis kiekvieną progą pamosuoti kumščius prieš Rusiją, šįkart nepraleidžia progos patylėti. O kaip kiti, tarkime, taip pat autoritetingo žodžio žmonės - tremtiniai ir politiniai kaliniai?
Panašu, kad jie, kaip ir mes visi, periodiškai yra aprūpinami dėmesį atitraukiančiais žaislais.
V.Landsbergis jaunesnysis kažkur yra pasakęs, jog tiesa žybsi iš Nijolės Sadūnaitės akių. Užsiminta apie labai žinomą asmenį, kurį dauguma iš mūsų laiko neprilygstama Lietuvos sąžine. Tačiau ši tauriausiu žmogumi laikytina asmenybė šiandien užsistoja žmogžudį dėl politinių sumetimų, taigi stoja šalia piktavalio žmogaus, šalia žvėries.
Nieko nėra baisiau kaip, tenkinant liguistos vaizduotės kaprizus, kažkokių pseudopolitinių sumetimų pagrindu taikos metu nužudomas žmogus, turintis kitą nuomone, tačiau ne mažiau uoliai plušantis Lietuvos labui. Tai – klaiku! Todėl, manding, niekas ten nebežybsi ir nešviečia. Žioruoja tuščios mūsų akiduobės...