Taip ne kartą kartojo dabartinė Vyriausybė. Tik ar užteks šių kuklių pajėgų – keturiolikos ministrų su premjeru priešakyje, kad būtų įveiktas galingasis šešėlis?
Mat Lietuvos gyventojai, pasirodo, kovoti visiškai neketina.
Kaip rodo neseniai atlikta apklausa, vos 22 procentai vartotojų susimąstytų, ar verta pirkti gaminį, kurį siūlo mokesčius slepianti įmonė. Ar gamintojas nemoka atlyginimų vokeliuose, rūpi tik 13 procentų klientų.
Tačiau daugiau nei ketvirtis apklaustųjų teigia nepakęsiantys tokios bendrovės, kuri naudoja nelegalią programinę įrangą, o 47 procentai mestų šalin prekes, kurios buvo išmėgintos su gyvūnais.
Tendencija pribloškiama. Pasirodo, mūsų žmonės linkę pateisinti vagystę iš valstybės.
Galima kalbėti apie sovietinę mąstyseną, nors jau suspėjo išaugti nauja karta. Galima postringauti apie netobulą visuomenės pilietinę brandą. Tačiau ar sudarytos jai tinkamos sąlygos?
Valstybė, prisidengdama sunkmečiu, didesnių mokesčių peiliu tiesiog mėsinėja verslą, tarkuoja užpakalius vaikus auginančioms moterims, jau baigia plikai nuskusti dirbti sugebančius pensininkus. Ir dar tikisi, kad nuo to gyventojai taps sąmoningesni.
Kuo giliau valdžia lenda žmonėms į kišenę, tuo mažiau pinigų jie stengiasi joje laikyti ir slepia kitur.
Jei namuose sugedo vandens maišytuvas ir reikia kviesti santechniką, pamėginkite jam užsiminti ką nors apie sąskaitą.
„Tau tvarkos reikia ar popieriaus?” – teko išgirsti tokį ultimatumą.
Todėl žodžių kova su šešėline ekonomika kol kas labiau primena nebent valdžios karą su savo pačios šešėliu.