Vokišką mersedesą iškeitė į du traktorius
A.Martinėlis ūkininkavimo pradžia vadina 1993-uosius, kai tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA, o dabar universitetas) baigė inžinerijos- mechanikos specialybę ir dar būdamas studentu paveldėjo kelis hektarus senelės žemės Širvintų rajone, iš kurio ir pats kilęs.
Studijuodamas LŽŪU trečiajame kurse A. Martinėlis išvyko į keturių mėnesių praktiką Vokietijos ūkyje. Tais laikais tai buvo ne taip paprasta, reikėdavo vizų.
Todėl į Vokietiją išvykdavo vos vienas kitas tuometės LŽŪA studentas. „Patekau į labai nuostabų ūkį ir kurdamas savąjį stengiuosi pritaikyti Vokietijoje įgytą patirtį. Jauna vokiečio ūkininko šeima augino grūdinius augalus ir laikė mėsinius galvijus. Nors jie buvo įsikūrę sename nuomojamame dvare, labai optimistiškai žvelgė į ateitį, mėgino įgyvendinti savo svajones. Tuomet matytą ūkio modelį visuomet turėjau mintyse kaip idealą, kaip pagrindą, kokį ūkį norėčiau sukurti Lietuvoje“, - prisimena A. Martinėlis.
Baigiantis praktikai vokiečiai už nuoširdų darbą jam padovanojo savo seną „Mersedes“ automobilį, kuriuo studentas ir grįžo į gimtinę. Kadangi vokiečiai jau žinojo apie atsiimtą senelės žemę, apie norą baigus studijas imtis ūkininkavimo, į automobilio bagažinę dar prikrovė sėklinių grūdų, beicų. Tai buvo neblogas kraitis ūkininkavimo pradžiai. Vokišką mersedesą pradedantis ūkininkas tuomet iškeitė į du naujus traktorius. Senelės žemė bei studento praktikos uždarbis ir buvo svajonių ūkio kūrimo pradžia.
Įsigijo seną dvaro sodybą
Vėliau A. Martinėliui teko dirbti įvairius darbus statybose, išvykti į stažuotę Suomijoje, tačiau žemės jis niekada neatsisakė - ūkininkavimas pamažu ėjo į priekį, vis didėjo dirbamosios žemės plotai. Pasitaikius palankiai progai Martinėliai iš Levaniškių II kaimo dvarą paveldėjusių brolių Kraujelių išsinuomavo didesnį žemės plotą.
Istorija mena, kad iki 1918-ųjų toji dvaro sodyba priklausė Staškūniškių dvarininkui Porčiauskui, kuris turėjo du palivarkus. Dvarininkas Zibaluose ėmė statyti tuo laiku modernią pieninę, galbūt jai reikėjo pinigų, todėl vieną palivarką jis pardavė pasiturinčiam ūkininkui Kraujeliui. Jis turėjo daugiau kaip 100 ha, todėl buvęs palivarkas jau laikytas dvaru. Tuomet jame taip pat vystytas mišrus ūkis: augintos įvairios kultūros, veisti gyvuliai.
Dabartiniai dvaro paveldėtojai prieš šešerius metus pasiūlė nuomininkams įsigyti ir žemę, ir senąją dvaro sodybą. Sąlygos buvo primtinos, todėl Martinėliai, neturėdami reikiamos santaupų sumos, ryžosi iš kredito unijos imti paskolą. Teko užstatyti įsigyjamą žemę ir sodybą, be to, atsirado laiduotojų, tad sandoris įvyko.
Šeima svajoja ateityje restauruoti medinius dvaro sodybos pastatus. Tačiau tam, pasak Kristinos, reikia išlošti „aukso puodą“. „Kadangi dvaro pastatai yra kultūros paveldas, negalima daryti bet kaip. Pirmiausia norime išsiaiškinti, ko iš tiesų reikia, kaip mediniai pastatai turi būti restauruojami“, - sako A. Martinėlis. Šeima, dabar gyvenanti Širvintose, norėtų ateityje persikelti į Levaniškes. „Juk dvarą turi ūkis išlaikyti. Taip nuo seno tradiciškai buvo, taip ir mes svajojame“, - ateities viziją atskleidžia ūkininkas.
Koks ekologinis ūkis be galvijų?
Iš pradžių Martinėlių ūkis buvo įprastas – chemizuotas, vertėsi tik augalininkyste. Tačiau ilgainiui suprasta, kad tai nebuvo tinkamas pasirinkimas. „Pavasarį į skolą už kelias dešimtis tūkstančių litų imdavome trąšų ir chemikalų, kartais dar kuro, po to nuėmus derlių reikėdavo už viską atsiskaityti. Žemės mūsų rajone nederlingos, taigi labai didelis derlius neužauga. Būdavo, išvežame beveik viską ir dar visų skolų neatidavę... Todėl reikėjo apsispręsti, kaip ūkininkauti toliau“, - pasakoja A. Martinėlis. Prieš penkerius metus ekologiškai ūkininkauti imtasi nuosavoje žemėje, o dabar jau beveik visas šeimos ūkis ekologinis. Šiemet Martinėliai deklaravo 235 ha pasėlių. Auginami grikiai, žieminiai kvietrugiai, vasariniai kviečiai ir miežiai, raudonieji dobilai.
Pradėjus ūkininkauti ekologiškai reikėjo keisti ir technologijas, nes sintetinių trąšų naudoti nebegalima. Iš pradžių, norint dirvoje sukaupti azoto, buvo auginami žirniai. Pasak ūkininko, tai gera kultūra: ir paklausi, ir kaina nebloga, dar išmokos už ankštinius augalus mokamos. Tačiau yra didelė problema: žirnius labai mėgsta šernai, kurių aplinkiniuose miškeliuose itin daug. Pasitaikydavo metų, kai iš 50 ha žirnių ūkininkas prikuldavo tik 5 t grūdų, nes iki derliaus nuėmimo viską jau buvo sudoroję miško gyventojai. Todėl šių augalų teko atsisakyti ir galvoti, kokią kitą ankštinę kultūrą vietoj jų auginti. Pasirinkti raudonieji dobilai. Norint už žolynus gauti ekologines išmokas, privalu laikyti gyvulių. Martinėliai svarstė, ką laikyti: gal žirgus, o gal galvijus. Žirgai brangiai kainuoja. Todėl nutarta auginti mėsinius galvijus, juolab kad jų įsigijimas tuomet buvo remiamas. Arūnui netyčia į rankas pakliuvo žurnalo straipsnis apie pirmąjį Lietuvoje ūkininką, 2005-aisiais atsivežusį hailendų veislės galvijų. „Supratau, kad šie galvijai labai tiktų mūsų nederlingoms žemėms, nes tai ekstensyvi, ištverminga veislė. Be to, šie galvijai, palyginti su kitų veislių, tuomet nebuvo labai brangūs. Ėmiau visais kanalais ieškoti, kur jų įsigyti“, - pasakoja ūkininkas.
Auginamų hailendų mėsos dar neragavo
Pirmuosius dešimt hailendų (devynias telyčias ir bulių) ūkininkas prieš ketverius metus per tarpininką pirko Vokietijoje. Vienas galvijas tuomet kainavo apie 1 tūkst. EUR (3453 Lt). Dabar ūkio pievose jau ganosi keturių dešimčių hailendų banda. Iki šiol A. Martinėlis nė vieno savo augintinio nepaskerdė ir jų mėsos ragavo tik Vokietijoje, kai ten buvo nuvykęs kartu su kitais Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA), kurios veikloje dalyvauja, nariais. Hailendų mėsa laikoma labai skania, vertinama, kaip turinti mažai riebalų ir cholesterolio.
Ūkininkas pasakoja, kad iš pradžių kiti asociacijos kolegos jo sprendimą auginti būtent hailendus vertino skeptiškai.
Esą tai menkai žinomi galvijai, per daug egzotiški, Lietuvoje juos laiko vos vienas kitas keistuolis. Tačiau A. Martinėlis per ketverius metus nė karto nepasigailėjo savo pasirinkimu. „Dabar, turint galvijų, susidaro uždaras ratas: nuo augalininkystės iki gyvulininkystės, kaip ir turi būti ekologiniame ūkyje“, - sako ūkininkas.
Jis gali vardyti daugybę hailendų, veislės, kilusios iš atšiaurios Škotijos šiaurės, privalumų: ištvermingi, nelepūs, nereikia šiltų tvartų, ramūs, nereiklūs pašarams ir priežiūrai. Šaltuoju metų laiku jiems duodama šienainio, šieno, ūkyje užaugintų traiškytų grūdų mišinio. Daugiau nieko ypatingo nereikia. Storą kailį turintys galvijai ir žiemą gali praleisti atvirame lauke. Užtenka iš šiaudų ritinių įrengti užuovėją, o jeigu dar yra kokia pastogė, visai gerai. Tiesa, A. Martinėlis pastebi, kad praėjusią žiemą per didžiuosius šalčius gyvuliams reikėjo daugiau pašarų.
Nederlingos žemės neturėtų dirvonuoti be naudos
Ūkininkas bandą plečia, todėl visas telyčias pasilieka veislei, kitiems ūkiams kol kas yra pardavęs tris veislinius buliukus. „Vienas ūkininkas, laikantis daug įvairių veislių mėsinių galvijų, hailendą nusipirko kergti su tomis karvėmis, kurios sunkiai veršiuojasi, nes hailendų veršiukai būna nedideli. Kitas ūkininkas susižavėjo hailendu kaip egzotišku gyvuliu ir jį laikys kaimo turizmo sodyboje“, - pasakoja A. Martinėlis.
Tad kol kas pagrindinės ūkio pajamos, be ES paramos už ekologinius pasėlius, yra už ekologiškus grūdus, kurie išvežami į Vokietiją, Daniją. Šiųmetis derlius tebėra klėtyje, todėl kokią kainą už jį gaus, ūkininkas dar nežino. Pernai už ekologiškus grūdus buvo mokama 100-120 Lt/t daugiau negu už paprastus. Pasak A.Martinėlio, nors tai nėra labai daug, bet malonu žinoti, kad ekologiški grūdai nepilami į bendrą sandėlį su chemizuotais, o naudojami pagal paskirtį.
Ūkininkas nuolat domisi mėsinės galvijininkystės naujovėmis. Kartu su LMGAGA nariais lankydamasis Vokietijoje susipažino su šios šalies hailendų augintojų asociacijos vadovu, kitais mėsinių galvijų augintojais, išgirdo daug vertingų patarimų.
„Vokiečiai mėsinių galvijų auginimo srityje pažengę labai toli. Palyginti su jais, mes, lietuviai, šią šaką dar tik pradedame. Labai gerai tai, jog pasinaudoję veisliniams gyvuliams įsigyti mokėta parama nemažai ūkių atsivežė vertingų veislių puikių galvijų. Jų mūsų šalyje jau yra gana daug. Dabar svarbu bandas didinti. Norisi, kad įsikurtų daugiau mėsinių galvijų auginimo ūkių, ypač tuose rajonuose, kur žemės nenašios ir augalininkystei menkai tinka. Galbūt tuomet lankydamiesi mūsų šalyje vakariečiai nebesistebėtų, kodėl tiek daug dirvonuojančių laukų. Juk juose puikiai galima auginti ekstensyvių veislių mėsinius galvijus! Taip būtų ir žemė išnaudojama, ir atsirastų papildomų pajamų jose įsikūrusiems ūkiams“, - įsitikinęs A. Martinėlis.
Ateityje Martinėliai labai plėsti ūkio neplanuoja. „Dabar norime siekti ne kiekybės, bet kokybės. Auginti tik geriausių savybių hailendų veislės galvijus, kad juos galėtume parduoti kaip veislinius“, - sako ūkininkas.