Holivudinius piktadarius primenantys savi ir svetimi saugumiečiai,
prokurorai, teisėjai ir gal net advokatas, regis, tik tai ir tedarė, kad
be paliovos talžė į pinkles įviliotą auką, lyg apsėstieji mėtė leisgyvį
kūną ant grindų, į sieną, pavargę „per bliuzelę“ net nebeieškodami venos
leido atmintį trikdančius psichotropinius vaistus, kad iškentėtas
tortūras begalėtų prisiminti tik susitikus su žurnalistais.
Savaime suprantama, sužalojimus padengus storu grimo sluoksniu.
Tokių, liaudiškai tariant, blėnių nuo Nepriklausomybės atkūrimo dar
neteko girdėti. Tiesa, kažkada, jau artėjant atpildo dienai, kunigo
R.Mikutavičiaus nužudymą organizavęs V.Beleckas bandė išplatinti skundą,
neva saugumiečiai jį laikė didžiuliame išmatų pilname kubile (ir
pridaryk gi tokį).
Tačiau to meto dar sveikai mąstančioje visuomenėje skundas širdžių
nesukrėtė. Dabar, kai prakeiksmai lyg kruša krenta ant teisėsaugininkų
galvų, gali būti kitaip.
Be to visus šiuos pramanus palaiko nemažai intelektualų ir buvusių
disidentų bei etatinių televizinių politikų. Net buvęs vidaus reikalų
ministras darbietis G.Furmanavičius telespektaklyje „Kodėl?“ pareiškė:
taip galėjo būti.
Kol kas tik Seimo kontrolierius R.Valentukevičius aiškiai pasakė, kad
įrodymų apie neteisėtas pareigūnų veikas nėra. Bet tuoj pat apsidraudė:
„Bandžiau įvairiais kampais pažiūrėti, bet kas įvykę prieš penkis šešis
mėnesius, nenustatysi. Garantuoti negaliu, kad taip nebuvo“.
Šį pasakymą išvertus į šiandieninės Lietuvos visuomenės kalbą, reiškia:
„Buvo.“
Žmonės, pavargę nuo žodelio „galimai“ jau seniai jį pavertė
patvirtinančiu teiginiu.
Į gerų dėdžių ir tetų pamokytos E.Kusaitės pasakojimus reikia atsakyti
„taip“ arba „ne“. Savo žodį privalo tarti NSGK ir Žmogaus teisių
komitetas. VSD yra priėmusi nuostatą nieko nekomentuoti, tačiau šiuo
atveju iš esmės teisingame nusistatyme reikia padaryti išimtį. Pagaliau
apklausoje dalyvavo Rusijos pareigūnai, o Lietuvos visuomenė nežino,
kokiu pagrindu jie gali atvykti ir kokios yra tokių apklausų taisyklės.
Praėjęs pusmetis nuo šių apklausų nėra kliūtis tyrimui - Seimo NSGK
neseniai gilinosi ir į dešimečio senumo istorijas.
Apklausos procedūros yra detaliai reglamentuotos, jos dokumentuojamos,
įtariamojo laikymo sąlygos patikrinamos, perkėlimai kontroliuojami,
dalyvauja daug žmonių, ir net jeigu būtų atjungiamos stebėjimo kameros,
šį faktą taip pat lengva nustatyti. O surasti pažeidimus užtenka
savaitės ir tiek pat laiko pagrįsti teiginiui, kad besiskundžiančiosios
vaizdingi pasakojimai yra išmislas.
Lietuvos ir kitų valstybių teisėsaugininkai bendrauja tarpusavio
teisinės pagalbos sutarčių pagrindu. Pareigūno dalyvavimas kitoje
valstybėje apklausoje taip pat vyksta nustatytų taisyklių rėmuose.
Pavyzdžiui, pateikiant klausimą privaloma paprašyti advokato leidimo.
Taisyklių ir dokumentų procedūrose - daugiau negu proto, ir tik
pareigūnas pamišėlis imtųsi iniciatyvos jų nepaisyti. E.Kusaitė apie
tris rusų pareigūnus savivaliautojus gali pasakoti neįtikimiausias
istorijas, nes iš ten į diskusijas niekas nesivels.
Tiesai atskleisti, ar E.Kusaitė buvo kankinama ar ne, nereikia nei daug
laiko, nei išskirtinių pastangų. Bet bijau, kad to nebus padaryta.
Todėl, kad apginti kurį nors prokurorą ar VSD darbuotoją, išvertus ant
jų galvų kibirus purvo, artėjant rinkimams yra nenaudinga. O neretai
tiesig bijoma būti apšauktiems piderastais ar pedofilais.
Tiesos ieškojimas Lietuvoje jau seniai yra nutraukiamas iš baimės prieš
minią arba paprasčiausiai priderinamas prie politinių įvykių.
Pavyzdys - legendinės 12 VSD pažymų. VSD direktorius G.Grina paskelbė,
kad išslaptinimas užtruks du mėnesius. Kažkada kur kas reikšmingesnių
dokumentų išslaptinimas įvyko per pusdienį. Po dviejų mėnesių pradės
virti rinkimų kampanijos košė, tad prieskoniams tiks ir pažymos.
E.Kusaitės byla taip pat politizuota ir galima neabejoti, suvaidins savo
vaidmenį ne vienuose rinkimuose. Galbūt iš aukštesnių jėgų ir pačiai
merginai bus nurodytas kelias į politiką. Juk D.Kedžio šalininkai jau
„pašaukti“.
Pradžioje E.Kusaitės istorija , nors ir subtili, atrodė labai paprasta.
Mergaitės motina, išsigandusi painių dukros ideologinių ryšių, pati ir
kreipėsi į VSD pagalbos. VSD dar nuo garsiųjų sektų Lietuvoje derėjimo
laikų į panašius prašymus visada reaguodavo teigiamai.
Sprendžiant iš to, kas dabar skelbiama, galima daryti išvadą, jog VSD iš
esmės išgelbėjo šiai dabar departamentą dergiančiai mergaitei gyvybę.
Sunku net įsivaizduoti, kas dėtųsi Lietuvos žiniasklaidoje, jeigu
darbuotojai būtų numoję ranka ir kuriame nors Rusijos mieste būtų
įvykusi nelaimė. Jau po kelių savaičių VSD net pamatų neliktų.
Atsidėkodama E.Kusaitės motina, pasitelkdama ir tetą, iš dėkingumo
pertekliaus atsivėdėjusi lietuvišku nacionaliniu mostu vožė VSD per ausį
ir apspjaudė dar neapspjaudytus.
Toliau viskas kaip stebuklinėse pasakose - prisistato žiniuoniai ir
ragina karžygius lemtingai kovai su teisėsauga.
Liūdniausia pastarųjų metų teisėsaugai primestų skandalų ir įvairiausių
parlamentinių tyrimų istorijose yra tai, jog apie juos nebeįmanoma
kalbėti ramiai, dalykiškai, be ironijos.
Vis aiškiau pradeda matytis, kad galutinis tikslas nėra kilnus noras
šalinti negeroves. Dažnai aršiausi teisėsaugos kritikai yra tie, kurie
patys įklimpę į begalines teismines komplikacijas arba yra sulaukę savo
atžvilgiu nemalonių specialiųjų tarnybų pranešimų.
Specialiosios tarnybos yra padariusios daug klaidų. Suplaktos
jų funkcijos, neaiški atskaitomybė, ikiteisminio tyrimo pinklės ir
publicistinė parlamentinė kontrolė vis dar tebėra pagrindinių ydų
sąraše.
E.Kusaitės byloje taip pat kyla daug klausimų - tiek procesinių, tiek
dalykinių. Ką daryti su jaunu žmogumi, reiškiančiu intencijas, kurios
drebina visą pasaulį. O gal tai tik plepalai? Kita vertus, terorizmo
prevencija ne tik Lietuvai yra naujas dalykas ir bandymų - klaidų
metodas tebėra pats populiariausias. Dabar vėl kyla terorizmo banga.
Savižudžių verbavimas darosi vis rafinuotesnis ir dažnai sunku atskirti,
kas jame tikra ir kas tik priedanga. Lietuvai trūksta tarptautinės
patirties.
Tad ar nereiktų intelektualams, garbingiems disidentams arbent jau
politikams, jei dar tokių liko, skatinti Vyriausybę tą patirtį plėsti,
užuot kurio pareigūno klaidas kėlus į nacionalinės katastrofos padanges.