Kalnai žavėjo, tačiau glumino elgetaujantys milicininkai

Penkta valanda ryto. Senutėlis visureigis išsuka iš 70 tūkst. gyventojų turinčio Džirgitalio miesto Tadžikistane. Po akimirkos stabteli prie kažkokios pašiūrės.

Iš jos išlenda užsimiegojęs maždaug 10 metų berniukas. Jis atidengia skuduru užtiestą kibirą, perpila benziną į kitą kibirą, kuriame matyti neįmantrus matuoklis, pamatuoja kelis litrus ir per piltuvėlį supila į mašinos baką.

Mėginame protu suvokti, kad tai - vietos benzino kolonėlė. Juo labiau kad greta matyti tikroji, tačiau jau senokai neveikianti. Tokios net sovietiniais laikais mums nebuvo tekę matyti.

Mažametis kolonėlės operatorius vėl įlenda miegoti į savo pašiūrę.

Taip prasideda 8 valandų kelionė į sostinę Dušanbę. Iki jos - vos 280 kilometrų, tačiau beveik visas kelias driekiasi stačiais kalnų šlaitais.

Dulkės, dienomis iki 40 laipsnių siekiantis karštis ir stiprus benzino kvapas salone negailestingai trenkia per smegenis.

Aštuoniese grįžtame iš Pamyro kalnų ekspedicijos, kurioje dalyvavo ir trys panevėžiečiai: Mindaugas Varnas, Juozas Stankūnas, šių eilučių autorius bei iš Obelių, Rokiškio rajono, kilusi alpinistė, jau ne pirmą kartą įveikusi daugiau nei 7000 metrų aukščio viršūnę Asta Komkaitė.

Šįkart kopėme į Centriniame Pamyre esančią įspūdingo grožio J.Korženevskajos (7105 m) viršūnę.

Iš aštuonių grupėje buvusių alpinistų viršūnės nepasiekė tik mažiausią patirtį turėjęs kaunietis Arūnas Brazinskas. Jis yra kurčias, nieko negirdi, o bendrauja tik gestų kalba.

Galima įtarti, kad jam nebuvo lengva keliauti su girdinčiaisiais, iš kurių nė vienas nemokėjo jo kalbos. Naujos bendravimo patirties įgijome ir mes, girdintieji.

Nesibaigiantys ledynai, šaltis, deguonies trūkumas, stiprus vėjas ir alinantis kopimas jau praeityje. Apie tai ir dar mažiau malonius dalykus - kalnuose žūstančius alpinistus - rašysiu kiek vėliau.

Dabar mėginame ištrūkti į sostinę Dušanbę.

Vidurinėje Azijoje - savi papročiai. Išvažiuodamas ir įvažiuodamas į kitą rajoną privalai sustoti, nueiti iki milicininko, pasisveikinti ištiesęs ranką, o delne privalai laikyti vieną ar kelis somonius (vietiniai pinigai).

Atrodytų, kad Tadžikiją iki šiol valdo gentys, kurių vadukai dalinasi grobiu. Milicija stabdo absoliučiai visus ir be jokios priežasties. Tiksliau - kad susimokėtum duoklę. Ją eiliniai neša toliau stovinčiam milicijos karininkui, o šis pinigus vėliau veža savo viršininkams.

Tačiau mus vežantis 48 metų Orifžonas Toirovas tik mosteli milicininkams ranka ir nesustojęs išlekia iš Džirgitalio. Klausiu: „Kodėl nesumokėjai duoklės?“

„Keletą metų dirbau vietos vyriausiojo prokuroro padėjėju, net mokiau tuos milicininkus dirbti, tačiau alga siekė vos 150 JAV dolerių, tai išėjau“, - paaiškino šis.

Jo mašina be taksi automobilių skiriamųjų ženklų, todėl nesunku nuspėti, kad jis jokių mokesčių valstybei nemoka.

Išvažiavę iš Džirgitalio pasiekėme kito rajono milicijos postą kalnuose. Buvęs prokuroras sustojo, nusikeikė ir nupėdino susimokėti duoklės - čia jo niekas nebepažįsta.

Nuo šiol buvęs prokuroras duoklę mokėjo kiekviename poste iki pat sostinės.

O.Toirovas giriasi, kad turi dvi žmonas - vieną sostinėje, o kitą Džirgitalyje. Ir abi be jo žinios neturi teisės vienos vaikščioti. Susilaukė su jomis ir vaikų būrio.

Buvęs prokuroras paaiškino, kad įstatymai draudžia turėti dvi žmonas, tačiau kas tų įstatymų paisys, kai vyrų trūksta? Neseniai vienam sūnui iškėlė vestuves, kurios kainavo apie 40 tūkst. JAV dolerių, tai dabar priverstas sunkiai dirbti ir skolas grąžinti.

Tadžikijos prezidentas Emamolis Rachmonovas išleido įsakymą, kuriuo uždraudė kelti prašmatnias vestuves. Dabar į vestuves galima kviestis ne kelis tūkstančius, o tik 30 svečių.

Valdžia tokiu būdu nori pasiekti, kad vos 100 JAV dolerių per mėnesį uždirbantys gyventojai nepraskolintų ateinančių kartų.

Džirgitalyje nedarbas siekia iki 80 proc., o sostinėje iki 50 procentų. Buvęs prokuroras sako, kad vieni žmonės dirbti patys nenori, tiesiog tingi, kiti jokio amato nemoka. Daugiau nei pusė tadžikų išvykę uždarbiauti į Rusiją ir kitas šalis.

Kodėl Tadžikijos gyventojai tokie neturtingi? Sostinėje tiesiog gatvėje prieina mažamečiai vaikai ir moterys, glosto rankas ir prašo išmaldos.

Net milicininkai buvo priėję ir prašė gimtadienio proga duoti vieną somonį (maždaug 80 lietuviškų centų). Sugėdinome jį ir liepėme pėdinti savo keliais. Turistus be rimtos priežasties persekioti jiems draudžiama, todėl ir nebijojome.

Po dviejų savaičių, kai vėl ėjome pro paminklą garsiam tadžikų valstybės įkūrėjui Izmailui Somoni, prie mūsų vėl priėjo tas pats jaunas milicininkas ir, pasakęs, kad šiandien jo gimimo diena, vėl paprašė vieno somonio.

Tokių prašančiųjų Dušanbėje pilnos pakampės, o turguje jie tiesiog stveria už rankovių. Jei duosi bent menką pinigėlį, vadinasi, jų turi.

Tada prašančiųjų išdygs dar daugiau, ir turėsi tada lėkti nuo jų per gatvę lyg akis išdegęs.

Sustabdę pareigūnai vartys tavo pasą, ieškos priekabių, kalbės įvairias nesąmones ir lauks, kol pasiūlysi dabar jau kur kas didesnę sumą.

Vidurinės Azijos valstybės ir taip nepasižymi aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau Tadžikistanas šiuo metu yra atsidūręs ypatingoje situacijoje.

Ši valstybė geru sausumos keliu krovinius gabenti gali tik per Uzbekistaną, tačiau santykiai su šia valstybe šiuo metu tiesiog tragiški.

Uzbekijos valdžia neleidžia į gretimą šalį įvežti statybinių medžiagų, net supūdo muitinėje brangias į kaimyninę šalį vežamas sėklas, kai kuriais momentais uždraudžia tadžikams įvažiuoti į šalį, kai kuriuos pasienio ruožus net minuoja.

Per Afganistaną iš Pakistano vežamas cementas pabrangsta tris ar net keturis kartus, kitos būtinos prekės taip pat, todėl atgabentos prekės ar maisto produktai kainuoja panašiai ar net brangiau nei Lietuvoje.

Žinant tadžikų uždarbį, nedarbo lygį, kyla klausimas, o kaip jie dar badu nemiršta?

Vaizdžiai tariant, Tadžikija yra apsupta aukštų Pamyro kalnų, net 93 proc. šios valstybės teritorijos užima kalnai, tad apie kokį derlių galima svajoti?

Uzbekai ir tadžikai susipyko dėl Tadžikijoje statomos Rogūno hidroelektrinės.

Viena tokia gigantiška Nureko hidroelektrinė, kuri šiuo metu yra didžiausia Vidurinėje Azijoje, buvo pastatyta dar sovietmečiu, tačiau norint vystyti pramonę šaliai nepakanka turimų energijos šaltinių. Juo labiau kad Uzbekija ir dujų vamzdį užsuko.

Savo dujų ir naftos Tadžikija neturi, tačiau turi aukso ir kitų retų metalų kasyklų.

Dar nemažai net valdžioje esančių pareigūnų pelnosi patys augindami ar gabendami narkotikus iš Afganistano. Stambių gabentojų pareigūnai paprastai nepagauna.

Statoma hidroelektrinė tokia didelė, kad kalnų slėniais besidriekiantis jos baseinas vandeniu visiškai užsipildytų tik per 14 metų. Jau iškeldinami kalnų šlaituose, kurie atsidurs po vandeniu, gyvenantys žmonės.

Tadžikijos valdžia didžiuojasi, kad Rogūno hidroelektrinė bus pati didžiausia hidroelektrinė visame pasaulyje. Ir tai tiesa.

Finansavimo būsimai elektrinei trūksta, todėl gyventojai verčiami pirkti elektrinės akcijų.

Autoritarinė Tadžikijos valdžia leido tamsinti automobilių stiklus, tačiau kiekvienas tai sumanęs daryti už šią paslaugą mokės labai brangiai, nes dalis lėšų atiteks elektrinės statybai.

Uzbekų pyktį sukėlė tai, kad ir jau esama, ir naujoji hidroelektrinės naudos vėliau į Amudarją įtekančių upių vandenį. Šios maitina beveik visą labai turtingą Uzbekijos žemės ūkį ir pramonę.

Jau buvo atvejų, kai Uzbekijos valdžia mokėjo nemažus pinigus tadžikams už tai, kad šie per sausrą paleistų daugiau vandens. Šie paleido, tačiau vėliau patys tadžikai 8 mėnesius gyveno praktiškai be elektros, nes nepakako vandens jai gaminti.

Tik Dušanbėje vakarais po dvi valandas tiekdavo elektrą, o kitur būdavo tamsu.

Dar viena tokia elektrinė uzbekams reikštų žemės ūkio, o gal net ir pramonės sunaikinimą ir visišką priklausymą nuo tadžikų malonės.

Dar vienas nemalonumas - Rogūno elektrinė statoma seisminėje zonoje. Įvykus žemės drebėjimui ir per kelias dienas išsiliejus didžiuliam kiekiui vandens, ir Tadžikiją, ir Uzbekiją ištiktų tikra katastrofa.

1992-1997 metais Tadžikijoje vyko pilietinis karas. Islamo išpažinėjai ir demokratinės jėgos reikalavo daugiau teisių.

Kaip vyko karas, mums pasakojo vienos Džirgitalyje įsikūrusios valgyklos darbuotoja. Prisėdusi prie mūsų staliuko, ji baugščiai dairėsi į šalis ir kalbėjo pašnibždomis.

„Kai Džirgitalį užėmė opozicijos kariai, jie išsivedė mano tėvą, mušė jį ir spardė, o vėliau viešai pakorė. Atseit, buvusiai valdžiai pataikavo, tai ir pakorė.

Po kelerių metų Džirgitalį užėmė teisėtos valdžios kariai, tai jie irgi ėjo per kiemus ir vietoje šaudė tuos, kurie simpatizavo sukilėliams. Daug tada žmonių žuvo“, - pasakojo plovą mums gaminusi moteris.

Buvęs prokuroras O.Toirovas irgi pasakojo apie tai, kad šiame kare žuvo jo brolis.

„Neišsilavinę iš kaimų suvažiavę sukilėliai atrodė lyg narkotikų būtų prisiėdę. Jie šaudė į moteris ir vaikus. Jei žmogus neturėdavo rankose automato, vadinasi, negalėdavo apsiginti, tai į tokius sukilėliai pirmiausia ir šaudė“, - pasakojo O.Toirovas.

Pilietinis karas baigėsi taikos sutartimi. Valdžia suteikė opozicijai daugiau religinių teisių, jos atstovus įsileido į vyriausybę.

Tačiau netrukus prezidento E.Rachmonovo režimas vėl įsisiautėjo. Buvo rasti nužudyti keli opozicijos lyderiai, į kalėjimus buvo uždaryti ir buvę prezidento sąjungininkai, kurie per rinkimus gali mesti iššūkį dabartiniam režimui ir pakeisti valdantįjį klaną.

Neseniai E.Rachmonovas baigė statyti vadinamuosius Tautos namus, kurie iždui kainavo 14 mln. JAV dolerių, prabangios prezidento vilos iškilo prie vaizdingo Iskanderkulio ežero, gražiame Varzobo slėnyje, kitose vietovėse.

Bandžiau prisiartinti prie prezidento rūmų Dušanbės centre. Nespėjau prieiti prie tvoros, ir iš kiemo į mane ėmė piktai spoksoti keli saugumiečiai, o gatvėje prišoko būrys milicininkų ir pradėjo tikrinti mano dokumentus.

Pastebėjau, kad prie prezidento rūmų žmonės net nesiartina, geriau pereina į kitą gatvės pusę, todėl šis pastatas atrodo niūriai.

Šovė į galvą mintis: ar tadžikai galėtų įsivaizduoti, kad prie Lietuvos prezidento rūmų centrinio įėjimo gali prieiti laisvai, net jokių tvorų nėra!

Vienas jaunas vairuotojas, vežęs mus į karštų rodono šaltinių gydyklą, mestelėjo: „Tai ilgai tęstis nebegali. Opozicijos lyderiai slapstosi gretimose valstybėse ir netrukus jie pakvies gyventojus sukilti. Tada tuos pederastus karsime ant stulpų centrinėje aikštėje“.

Mums lankantis Tadžikistane iš Dušanbės kalėjimo pabėgo 20 kalinių. Bėgo jie tiesiog kurioziškai.

Nušovė kelis sargybinius, atrakino kameras, surengė susirinkimą ir ragino visus kartu bėgti, tačiau daugelis atsisakė.

Tada bėgliai nuėjo iki vartų, pasikalbėjo su sargybiniais, o išeidami dar ir juos nušovė, nors pastarieji net nebandė jų sulaikyti. Kaliniai sėdo į jų jau laukusius du mikroautobusus iš išvažiavo. Bokšteliuose budėję kariai sako nieko negirdėję ir nematę.

Ir tokie dalykai vyko ne paprastame, o vietinės KGB (saugumo tarnybos) saugomame kalėjime!

Šią istoriją prisiminiau todėl, kad prieš savaitę įvyko tragiškas jos tęsinys. Bėgliai buvo aptikti rytinėje šalies dalyje, todėl vyriausybė pasiuntė jų sulaikyti du sunkvežimius kariškių.

Tačiau kareiviai papuolė į pasalą. Jų kalnuose patykojo sukilėliai ir prie jų prisijungę bėgliai, apšaudė granatsvaidžiais ir visi 40 kariškių žuvo vietoje. Kiti šaltiniai teigia, kad žuvo 24 karininkai ir kareiviai.

Dabar vyriausybė planuoja atsaką, tačiau jis gali virsti dar vienu pilietiniu karu.

Net vietinė spauda nepabijojo parašyti apie tai, kad visi 20 bėgliai buvo nuteisti pernelyg griežtai. Juos šalies saugumo pajėgos suėmė kaip rengusius perversmą, jų namuose esą rado ginklų ir sprogmenų.

Tačiau nė vienas iš jų nebuvo nė karto iššovęs, nebuvo nieko nužudęs, daugelis iš jų anksčiau milicijai net nebuvo žinomi. Kaltinimai organizavus perversmą buvo paremti tik gandais ir išgalvotų liudytojų parodymais.

Keli iš jų buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, dar keli gavo po 30 ar 20 metų nelaisvės. Tada iš nevilties šie ir nusprendė bėgti.

Visas pabėgimas liudija, kad vos po šimtą JAV dolerių per mėnesį uždirbantys sargybiniai arba išvis nieko negaunantys šauktiniai bėglius į laisvę paleido už kyšius.

Dažnas alpinistas pasakytų, kad tikri pavojai tyko ne kalnuose, o pakeliui į juos. Ir jie būtų teisūs.

Keliautojams į norimą vietą kalnuose yra tekę keliauti ir labai neįprastais būdais.

Štai vieni anksčiau yra važiavę benzinvežiu, kuprines prisirišę prie vežamo kuro talpos, riedėti keletą valandų žemes vežiojančiu savivarčiu jau įprastas dalykas.

Rusijos gilumoje, pavyzdžiui, Altajaus kalnuose, važiuodamas privalėdavai vairuotojui kas valandą įpilti šimtą gramų degtinės, nes priešingu atveju (priežastis - nėra kuro) jis toliau nevažiuos. Ir nesvarbu, kad per savivarčio bortą į giliai apačioje tekančią sraunią kalnų upę net pažvelgti būna baugu.

Vidurinė Azija šioje srityje turi savo spalvų. Išgėrusio žmogaus čia nepamatysi, o vairuotojo - juo labiau.

Nepaisant šios priežasties, mūsų aštuonių žmonių grupė tik per plauką išvengė kalnų kelyje katastrofos.

Kelionės pradžioje į Džirgitalį mus mikroautobusu vežęs tadžikas, kaip ir kiti vairuotojai, buvo pervargęs. Akys jam užsimerkdavo akimirksniu, todėl greta sėdėjęs lietuvis jį žadindavo niuksais į šonkaulius.

Buvo gili naktis. Menkas malonumas matyti, kaip mašina lekia neasfaltuotais pavojingais kalnų keliais, posūkyje nebesuka reikiama kryptimi ir lekia link bedugnės.

Galų gale sustabdėme mikroautobusą ir liepėme vairuotojui miegoti. Tačiau šis mūsų nuomonės nepaisė. Tuo tarpu greta sėdėjęs lietuvis kaskart smogdavo vairuotojui per rankas, kai šis bandydavo griebtis vairo.

Mums gyvybė buvo svarbesnė už kažkokio tadžiko norą kuo daugiau per trumpą laiką uždirbti pinigų.

Protingai pasielgė priekyje kita mašina važiavę rusai, kurie vairuotoją tikriausiai surišo, o patys sėdo prie vairo.

Mes su savo vairuotoju kankinomės visą naktį, kol prasilenkiant su priešpriešiais važiavusiu 16 tonų sunkvežimiu pastarasis mus kliudė ir ėmė stumti prarajos link.

Buvo tamsi naktis, sunkvežimio vairuotojas iš karto nepastebėjo, kad stumia mašiną, todėl sustojo tik tuomet, kai mikroautobusas pavirto kabrioletu be galinių durų ir aplamdytu stogu.

Kelias valandas vairuotojai aiškinosi, kuris iš jų teisus, milicijos į kalnus, ir dar naktį, neišsikviesi. Mūsų vairuotojas reikalavo 400 JAV dolerių remontui, tačiau galų gale gavo vos 30.

Kai pradėjo lyti, visi sušokome į mikroautobusą, o šis be vairuotojo ėmė ir pradėjo riedėti nuokalnėn. To mums dar betrūko!

Vieni puolė ieškoti rankinio stabdžio, tačiau kinų automobilyje jo rasti nepavyko, kiti puolė pro duris atgal.

Mašiną sustabdyti vis dėlto pavyko. Mes vėl pajudėjome Džirgitalio link. Mašinos galinės durys virve pririštos, kėbulas persimetęs, kai kuriuose languose stiklų nebėra.

Vairuotojas meldžia nesakyti apie avariją mus priėmusios firmos vadovams, nes gali daugiau darbo nebegauti. Kad vairuodamas neužmigtų, vyras kramto kažkokią narkotinę žolę.

Iš 4400 m aukštyje įsikūrusios bazinės stovyklos galima kopti į dvi pačias aukščiausias Centrinio Pamyro viršūnes. Be J.Korženevskajos, alpinistai mėgina pasiekti ir anksčiau Komunizmo vardu vadintą, o dabar Izmailo Somoni (7495 m) viršūnę.

Bazinėje stovykloje nuo pernelyg didelio aukščio visiems ėmė skaudėti galvą. Reikės laiko aklimatizacijai.

Galvojau, kad man bus geriau, nes vos prieš mėnesį buvau įkopęs Prancūzijoje į aukščiausią Europos viršūnė Monblaną (4810 m), tačiau aukščio ligos požymiai, nors ir mažiau, tačiau pradėjo kankinti ir mane.

Kai kas iš kitų grupių tų kančių nepakelia, pradeda be perstojo vemti, viduriuoti ir karščiuoti, todėl po kelių dienų prašosi atgal į apačią. Į bazinę stovyklą alpinistai gabenami sraigtasparniu, todėl staigų pakilimą atlaiko ne visi.

Jau po keturių dienų mūsų grupė pakilo į Vorobjovo (5691 m) viršūnę. Tai buvo aklimatizacinis įkopimas.

Visi aukštuminės ligos požymiai vėl atsinaujino, tačiau grįžę į bazinę stovyklą pasijutome lyg būtume Lietuvoje. Kvėpuoti pasidarė lengva, nebeskaudėjo galvos, prapuolė ir bemiegės naktys.

Kelias į J.Korženevskajos viršūnę klasikiniu Cetlino maršrutu yra pasakiškai gražus. Didžiąją laiko dalį kopi ketera, nuo kurios į abi puses atsiveria snieguotos iki 7000 metrų aukščio Centrinio Pamyro viršūnės, ledynai ir mėlynas dangus virš jų.

Tačiau panašūs vaizdai mūsų nelepino. Iš pradžių dangus kiek prasiverdavo, tačiau vėliau debesys vėl užklodavo keterą.

Iki 6400 m aukščio paskutinės stovyklos pakilome per tris dienas. Nakvoti teko ir ant praktiškai stačių šlaitų, kur net kelių metrų nuo palapinės žengti negali.

Kitą rytą pradėjome kopimą ketera. Iš pradžių visi jautėsi gerai, tačiau pakilus gal šimtą metrų A.Brazinskas rankomis parodė, kad labai traukia miegoti.

Negirdinčiam draugui bandau paaiškinti, kad tai visi jaučiame, kad reikia stebėti, ar nekrenta judėjimo tempas, ar nėra atsiradusių kitokių blogų savijautos ženklų.

Tačiau Arūno kopimo tempas pradeda gesti ir jis vis labiau pradeda atsilikti. Visi jau priekyje, ant keteros likome dviese, Arūnas ženklais rodo, kad nutarė grįžti atgal.

Paaiškinu dar, kad jokiu būdu nesėstų ilsėtis, kad atgal eitų neskubėdamas, tačiau ir be ilgalaikio poilsio. Sustojęs ilgesniam laikui gali akimirksniu užmigti. Pasekmės tokiu atveju gali būti tragiškos.

Arūnas ištiesia šokoladuką ir dar ilgai lydi mane žvilgsniu. Maždaug dvi valandas ėjau vienas, kol prisivijau draugus.

Kai pasiekėme viršūnę, supratome, kad mus gaubia tiršti debesys, todėl negalėjome grožėtis vaizdais. Pūtė stiprus ir šaltas vėjas, nuo jo gynėmės striuke, o ant viršaus buvome užsivilkę dar ir pūkinę striukę.

Panevėžietis M.Varnas atsigulė prie viršūnę žyminčio ženklo ir mėgino palydoviniu telefonu prisiskambinti į Lietuvą. Tačiau palydovas tikriausiai nuklydo į šalį, todėl nebuvo ryšio.

Jau pradėjus temti grįžtame į stovyklą. Kelionė į viršūnę ir atgal užtruko kiek per ilgai - apie 10 valandų. Anksčiau grįžusieji jau jaudinosi.

Grįžtant vienas iš mūsiškių neatsargiai žengė nuo ketera vedančio tako į šalį ir prasmego iki juosmens į sniegą. Po juo galėjo būti pavojingas plyšys ir kelių kilometrų praraja. Dėl to ir užtrukome.

Gerai, kad šįkart viskas baigėsi laimingai.

Dar prieš pradėdami kopti į viršūnę išgirdome, kad žemiau bazinės stovyklos kopiant ledynu ištrūko ledo varžtas ir ledo plyšyje žuvo patyręs Ukrainos alpinistas, kalnų turizmo sporto meistras.

Grįžę sužinojome dar daugiau blogų naujienų. Du žuvusiojo draugai gelbėtojų sraigtasparnio laukė dvi savaites, nors jiems buvo pažadėta, kad jis atskris po dviejų dienų.

Maisto tiedu turėjo tik keturioms dienoms, ryšio su likusiu pasauliu jie irgi nebeturėjo. Kai atskrido sraigtasparnis, vieną jų dėl išsekimo teko gabenti tiesiai į ligoninę.

Žuvusio alpinisto kūną užmetė ant sausakimšai alpinistų prigrūsto sraigtasparnio kuprinių ir taip keliavo toliau. Nors draudimo kompanijos garantavo, kad apmokės visas specialaus skrydžio išlaidas, Tadžikijos valdžia viską darė, kad būtų kuo pigiau.

Tadžikija turi tik du sraigtasparnius, vieną jų kelionių organizatoriai pasiskolino iš prezidento. Jeigu prezidentas kur nors skrenda, tai alpinistai gali ant ledynų šalti kad ir mėnesį, bet pagalbos nesulauks.

Bazinėje stovykloje sutikome dar dvi lietuvių grupes. Be J.Korženevskajos viršūnės, daugelis jų įkopė ir į I.Somoni viršūnę. Ji kur kas sudėtingesnė ir aukštesnė.

Kopdami lietuviai mėgino į apačią nuleisti prie viršūnės įstrigusius Irano alpinistus. Šie palydoviniu telefonu skambinėjo po visą pasaulį ir aiškino, kad jie įstrigo, kad nebegali toliau kopti, kad juos kiti paliko mirti.

Lietuviai siūlė jiems valgio, žadėjo padėti leistis, tačiau pastarieji aiškino, kad jiems pagalbos nereikia, ir toliau sėdėjo palapinėse.

Pasirodė, kad jie į kalnus išsiruošė pirmą kartą, todėl buvo gerokai paveikti aukščio. Vienu metu juos apimdavo panika ir jie skambinėdavo reikalaudami skubios pagalbos, kitą kartą būdavo visiškai apatiški.

Vėliau pavyko juos prikalbinti leistis.

Grįžę į bazinę stovyklą lietuviai sužinojo, kad kopdamas į J.Korženevskajos viršūnę ant gerokai aptirpusio sniego šlaito paslydo ir į ledo plyšį įkrito Rusijos alpinistas.

Kopė jis visiškai vienas, todėl jo nelaimės niekas nematė. Krisdamas į plyšį jis sunkiai susižalojo - sutrupėjo klubo kaulai.

Atgavęs sąmonę, jis pamatė netoliese gulintį iš kišenės iškritusį savo palydovinį telefoną, prišliaužė prie jo ir išsikvietė pagalbą.

Gelbėjimo darbuose dalyvavo apie 30 alpinistų, vieni nelaimės vietą (apie 6000 m aukštyje) pasiekė naktį, kiti vėliau.

Mečislovas Mažonas ir Paulius Jakutavičius nepasiėmė nei miegmaišių, nei palapinių, nes manė, kad gelbėjimo darbai ilgai netruks. Tačiau sužaloto alpinisto ilgai rasti nepavyko, todėl vėliau teko jiems nakvoti keliems apsiklojus vienu miegmaišiu.

Rusų alpinistas ledo plyšyje praleido visą naktį, gelbėtojai jį surado tik praėjus 16 valandų nuo nelaimės. Gulėdamas plyšyje jis užsikūrė dujų balionėlius, dujų kvapą užuodė gelbėtojai ir nelaimėlį surado.

Dar nemažai laiko prireikė, kol stačiais ledo ir uolų šlaitais gelbėtojai nugabeno sužalotą alpinistą iki tos vietos, kur jau galėjo nutūpti sraigtasparnis.

Atsargūs alpinistai sako, kad nėra jokio reikalo be proto rizikuoti, nes kalnai stovi ir dar ilgai stovės, todėl bet kada galėsi sugrįžti ir įkopti į viršūnę geresniu oru ir su patikimais draugais.

Kalnuose visada būtina išsaugoti pusiausvyrą. Iš pradžių visi tiesiog dega dideliu noru kuo greičiau šauti į viršūnę.

Kai perskaitai daugybę atminimo lentelių, ant kurių užrašytos žuvusių alpinistų pavardės ir žuvimo vieta, šiek tiek ataušti.

Tarp tokių yra ir sniego lavinoje žuvusiam kauniečiui Eugenijui Bajorui skirta lentelė. Ant jos parašyta, kad kiekvienas lietuvis, įkopęs į viršūnę, uždegtų žvakelę. Taip darydavo ir Eugenijus savo brolio garbei.

„Mes nežinome, kur tu dabar esi, todėl tikime, kad vieną dieną tu sugrįši namo.

Žinok, kad mes tavęs labai laukiame. Tėvai, žmona ir dvi tave mylinčios dukrelės“, - šie žodžiai skirti vienam Rusijos alpinistui, kurio kūno niekas neranda jau visą dešimtmetį.

Ir pabaigai. Niekada neuždavinėkite alpinistams paties banaliausio klausimo: kodėl tu eini į tuos kalnus?

Tikslaus ir aiškaus atsakymo vis tiek neišgirsite. Ir niekas to atsakymo nežino. Ir dar ilgai nežinos.