35 metų T.Bikelis įvairiausiais tuneliais ir požemiais susidomėjo būdamas vos šešerių metų.
Tuomet jis atostogaudamas Preiloje iš bibliotekos pasiėmė ir perskaitė Romo Šalugos ir Jono Bulatos knygą „Vilniaus požemiuose”. Nuo to laiko požemiai tapo neįveikiama aistra.
Vertinant Lietuvos mastu, Vilnius yra labai palankus įvairių tunelių, rūsių bei apleistų pastatų tyrinėtojams.
Tačiau pasaulio kontekste šalies sostinė tokia nėra – žemės pagrindas yra nuosėdos, ne granitas, todėl kasti tunelius gana sunku.
T.Bikelio teigimu, Vilniaus privalumas – nemažai apleistų pastatų.
– Kurią Vilniaus slaptingą vietą aplankėte pirmąkart? – pasiteiravo „Sostinė” T.Bikelio.
– Pirmą kartą nuėjau ne į tuos požemius, apie kuriuos skaičiau knygoje.
Jie knygoje net nebuvo aprašyti, nes sovietiniais laikais apie juos rašyti buvo draudžiama.
Su draugais apsilankėme dabar jau gerai žinomuose lenkų statytuose amunicijos sandėliuose. Ten yra U raidės formos tunelis. Visame mieste jų yra gana daug.
Buvome vaikai, taigi atrodė linksma pereiti tą tunelį, juo labiau kad neturėjome jokių žibintuvėlių.
Taip ir ėjome: vienas iš vieno galo liesdamas sieną rankomis, kitas – iš kito.
Galiausiai pradėdavome rėkti ir tamsoje išlėkdavome kaip kulkos iš tunelio.
Tais laikais tuneliai dar nebuvo taip suniokoti, duobes dengė grotelės.
Vėliau jau pasirūpinome reikiama įranga: šviesos šaltiniais, po sudėtingesnius požemius landžiojant taip pat prireikia virvių, apraišų. Šios technikos išmokau iš speleologų.
Vienu metu dirbau Kultūros paveldo centre, turėjau galimybę bendrauti su įvairiais istorikais, archeologais. Gaudavau iš jų daug informacijos, ėmiau ją sisteminti. Pamačiau, kad visuomenei tai įdomu, todėl sukūriau interneto tinklalapį.
– Ar yra mieste vietų, kurias pavyko pamatyti pačiam pirmam, kol jų nebuvo nusiaubę benamiai, smalsuoliai, metalo vagys?
– Yra tunelių, kurie užkasti, ir reikia įdėti daug fizinio darbo, kad juos atkastum. Vieną tokį esame su draugais atkasę Pavilniuose. Jis statytas 1920–1930 metais – tuo metu lenkai buvo užgrobę Vilnių.
Žinojau, kur jis yra, bet jis buvo užverstas smėliu, ten nebent koks katinas galėjo pralįsti.
Kurį laiką tunelis buvo saugomas rusų, vėliau buvo duotas įsakymas jį užversti smėliu, kad niekas negalėtų juo naudotis.
Tą darbą atliko šauktiniai kareiviai, taigi jie nepersistengė, smėlio nebuvo labai daug.
– Kokių relikvijų yra tekę rasti požemiuose ar apleistuose pastatuose?
– Įdomiausias daiktas, kurį radau, tai vokiška kepurė-šalmas. Kad būtų gražesnė ir lengvesnė, ji pagaminta iš odos, ant viršaus yra toks metalinis antgalis.
Pastarasis atrodo lyg mažas kaminas su stogeliu.
Taip pat esu radęs Pirmojo pasaulinio karo laikų didžiulę belgišką arklio pasagą, kuri yra dvigubai didesnė už įprastinę. Dabar ji kabo namuose ant sienos.
Bet šiaip viskas jau seniai išlandžiota. Kariniuose bunkeriuose galima rasti tūtų, lėkščių šukių. Dar nuo viduramžių išlikę rūsiai Senamiestyje, ten galima aptikti kaulų. Tačiau viskas, kas buvo įdomesnio, išgrobstyta dar XVII amžiuje.
– Kurie apleisti Vilniaus pastatai jums įspūdingiausi?
– Senamiestyje yra apleisti vieno vienuolyno pastatai, jo patalpos tikrai įspūdingos. Nenoriu minėti konkrečių pavadinimų ir taip skatinti kitus lįsti į tokias vietas.
Pirma reikia gauti leidimą, be to, tai pavojinga, nes galima susidurti su narkomanais ar benamiais.
Juk anksčiau dažniausiai narkomanai lįsdavo į apleistas civilines slėptuves, kuriose buvo likę daug vaistinėlių. Jie imdavo iš ten vaistus ir svaigindavosi.
Dar viena įspūdinga vieta yra Nemenčinės miškuose apleista vaikų ligoninė. Tačiau po ja buvo sovietų Aukščiausiosios Tarybos slėptuvė. Ten yra likę visko pakankamai, nes vieta nuošali, saugoma. Ten buvo ir kambarys, pilnas Lenino portretų.
Kai kur galima nesunkiai įlįsti į sostinės požemius pasivaikščioti.
Viduramžiais visi rūsiai Senamiestyje susisiekdavo. Tai įpareigojo įsakymas, kad karo metu galima būtų nesunkiai evakuotis ar gaisro metu perbėgti iš vieno namo į kitą.
Pavyzdžiui, patekus į kokį rūsį, padaužius sienas, galima būdavo surasti neseniai užmūrytų pertvarų. Bet taip elgtis nelegalu.
– Vilniuje visus masina ir požeminiai kolektoriai. Juos greičiausiai žinai kaip savo penkis pirštus?
– Esu nemažai išnaršęs. Juose susiorientuoti po žeme yra labai sunku: po kokia gatve esi, kur eini.
Kartą mes su draugais vaikščiojome po žeme: iškišdavome pro dangčio skylutę servetėlę, o draugas viršuje mūsų ieškodavo.
Istoriniai kolektoriai siekia apie keliasdešimt kilometrų, kai kurie jų labai žemi. Nauji tęsiasi gal ir šimtą kilometrų.
– Kokie pavojai tyko smalsuolių tokiose vietose?
– Prasidėjus lietui, kai kolektorius arba vandens nuotekynes užlieja vanduo, o tu esi viduje, gali tiesiog paskęsti.
Vienas toks atvejis neseniai buvo Ukrainoje. Pasibaigus liūčiai, du draugai buvo rasti prigėrę nuotekynėje ties ta vieta, iš kurios vanduo išsilieja į telkinį. Jie negalėjo ištrūkti, nes anga buvo su grotomis.
Atėjus į apleistą vietą, galima rasti benamių, narkomanų.
Be to, jeigu tai nesuderinta su pastato savininkais, tai jau nelegalu.