Apie šias paaugles pasakoja dokumentinė režisieriaus Davido Kinsellos juosta „Žudančios merginos“ („Killing Girls“, 2009). Šiaurės Airijoje gimęs, bet šiuo metu Norvegijoje gyvenantis dokumentininkas prieš dešimtmetį susidomėjo „perestrojkos karta“ ir kartu su kolege iš Rusijos Anna Sirota pateikė tris dokumentinius filmus apie posovietinę Rusiją.
Savaitgalį D.Kinsella viešėjo Lietvuoje ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalio žiūrovams pats pristatė „Žudančias merginas“.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome interviu su režiseiriumi apie tai, kaip tvarkomi reikalai Rusijoje, kodėl nekenčia dokumentikos (nes ji nuobodi) ir apie savo būsimąjį „milijono eurų dokumentinio filmo“ projektą, kuris bus tikroji James'o Camerono „Įsikūnijimo“ versija.
- Filmo pavadinimas - „Killing girls“ - gali reikšti „Žudančias merginas“ arba „Žudomas mergaites“. Kas ką žudo?
- Pavadinimas „Killing Girls“ atsirado atsitiktinai. Visos merginos, kurias filmavau, pagimdė mergaites. Nė viena nepagimdė berniuko. Taigi tai buvo žaidimas žodžiais, „Killing Girls“, nes visi vaikai buvo mergaitės.
- Kaip radote merginų, kurios sutiko būti filmuojamos?
- Kad sukurtum filmą, turi būti ne tik režisierius, bet ir psichologas. Rusijoje, kai nori ką nors daryti, pirmiausia turi kreiptis į vadovybę. Jie atsisėda, pažiūri tau į akis ir sako “taip” arba “ne”.
Kai nuėjau į ligoninę ir pasakiau, ko noriu, direktorė sako: “Matau tavo akyse, kad turi gerą sielą. Kaip galime tau padėti, Davidai?”
Tada ji mus supažindino su keliomis skyriuje paguldytomis merginomis. Mes su jomis elgėmės pagarbiai, paspaudėme rankas, pasakėme “labas”, paaiškinome, ką norime daryti. Kažkas panoro išklausyti jų istoriją! Jos buvo labai patenkintos. Nes paprastai visi į jas žiūri kaip į šiukšles gatvėje. Niekas joms nerodė pagarbos ligoninėje, niekas joms nerodė pagarbos gatvėse. Ir kai kas nors parodo pagarbą, jos tiesiog atsiveria. Jos pasakė tiesiog nuostabių dalykų, šokiruojančių, bet nuostabių.
- Ar sunku filmuoti tokį filmą?
- Taip, bet aš gimiau Airijoje, Belfaste, taigi visą gyvenimą turėjau sunkumų. Todėl visada norėdavau ir visada rasdavau ką nors teigiamo net ir blogiausioje situacijoje. Tad visus savo filmus baigiu teigiama nata. O šitą, kaip ir kitus, kūriau ilgai. Per devynerius su puse metų sukūriau tris filmus Rusijoje. Turėjau rasti teigiamą pabaigą ir šiam filmui, nes kitaip tai būtų buvęs tik košmaras.
- Kaip paskutinio trimestro abortai gali būti legalūs?
- Abortai visada buvo Rusijos sistemos dalis. Čia, kaip sakoma filme, 80 proc. moterų pasidaro nuo 2 iki 10 abortų, o kai kurios per 30. Moterys mokomos, kad tabletės yra chemikalai jų kūne ir jas nužudys, bet jos tuo pat metu vis dar naudojasi abortu iki 12 savaičių kaip kontracepcijos priemone! Tokioje sistemoje moterys, žinoma, dažnai pastoja ir eina darytis abortų. Jie nemokami, o visa kita kainuoja pinigus. Kai tokia sistema egzistuoja kelias kartas, labai sunku ką nors pakeisti. Bet tikiuosi, kad padėtis keičiasi. Filmo tikslas – parodyti, ką daro švietimo trūkumas. Aš bandau pasiekti, kad filmas būtų rodomas Rusijos mokyklose. Kad mažiau merginų tektų patirti tą košmarą, kurį išgyvena merginos mano filme.
- Ar sunku įtikinti valdžią priimti filmą, kuris kenkia jos prestižui?
- Rusijoje viskas sunku. Bet aš buvau Rusijoje prieš savaitę, viename filmų festivalyje, kur mano filmas laimėjo valstybinį apdovanojimą. Buvo labai malonu – valstybė pirmą kartą jam suteikė apdovanojimą, taigi manau, kad filmas lėtai, bet užtikrintai skinasi kelią. Rusai sako, kad jis yra jų istorijos dalis, bet jis toks stiprus, kad prireiks 5-7 metų, kol žmonės išties įsiklausys ir pasakys – taip, mes taip darome ir turime sustoti.
- Ar girdėjote, kaip filmo sėkmė paveikė jo veikėjas?
- Ne, tiesą sakant, nebendravau su jomis. Vienintelis žmogus, su kuriuo turėjome ryšį po filmo, yra mažasis vaikelis. Anna kasmet ją aplanko per gimtadienį. Dabar ji jau didelė mergaitė.
- Minėjote, kad žmonės stebisi, jog tokį filmą sukūrė vyras. Kaip jums pavyko?
- Manau, tai, ką sukuriame, visada atspindi, kokie žmonės mes esame. O aš visada mėgau savo mergaitiškus filmus. Turbūt esu trapi siela, romantikas. Ir, žinoma, scenarijaus autorė Anna. Ji nuostabi. Jos parašytas tekstas buvo fantastiškas ir išties nuoširdus.
Man pačiam visa ši istorija priminė košmarą. O mano košmarai yra juodai balti, kontrastingai apšviesti ir juda šiek tiek sulėtintai arba pagreitintai. Taigi panaudojau visas įmanomas stiliaus priemones, kad filmą būtų įmanoma žiūrėti. Jei būtumėte matę neredaguotą medžiagą, niekada neitumėte jo žiūrėti. Niekas negalėtų jo žiūrėti, toks jis šokiruojantis.
Todėl pasikviečiau puikų kompozitorių, jis sukūrė visą tą melancholišką muziką. Jis kilęs iš Tel Avivo (Izraelis), bet gyvena Londone. Jis atskraidino sopraną iš Niujorko, kvartetą iš Vokietijos, dar vieną dainininką iš Norvegijos, kuris dainuoja pačioje filmo pradžioje, o ta daina primena maldą.
Mes padarėme viską, kad filmas atrodytų kuo mažiau tikroviškas. Tokia buvo mano, kaip režisieriaus, strategija – bandžiau istoriją parodyti kuo netikroviškiau, nes ji tokia tikra. Gal tai tik mano keistas mąstymo būdas. Toks mano stilius.
- Ar buvo sunku neįkliūti į vieną iš barikadų pusių – gyvybės ar pasirinkimo teisės šalininkų?
- Abi pusės manęs nekenčia. Gyvybės šalininkai sakė, kad aš degsiu pragare. Jie keisti žmonės. Sulaukiau priekaištų dėl nuogybių. Sulaukiau priekaištų ir dėl to, kad nerodžiau ligoninėje besimėtančių negyvų kūdikių kūnelių dalių. Bet tai tipiška Šiaurės Amerika.
Buvo labai keista – viena abortų priešininkų grupė Kanadoje pasižiūrėjo filmą ir parašė apie jį ilgą ilgą straipsnį internete. Galų gale jie sutiko su manimi – kad taip, kai kuriais atvejais galbūt teisinga pasidaryti abortą. Jiems labai nepatiko tą pripažinti, bet man tokia jų pozicija buvo laimėjimas. Nes norėjau sukurti filmą, kuris nebūtų nei už gyvybę, nei už pasirinkimo teisę. Bet, žinoma, žiūrėdami filmą visi sutinka, kad tai blogai. Manau, kad todėl ir smagu kurti istorijas apie tikrus žmones, o ne išgalvotus personažus.
- O ką sakė kita pusė, pasirinkimo laisvės šalininkai?
- O, jie mano, kad tai filmas prieš abortus. Dar prieš tai, kai pabaigiau montuoti filmą, milijonas žmonių pasižiūrėjo anonsą „Youtube“ ir paliko komentarų, kurie užima devynis šimtus A4 formato puslapių. Perskaičiau nemažai jų. Pačioje filmo pradžioje, kur ekrane rodomi žodžiai – tai būtent tai, ką žmonės manė apie mano filmą, kol jis dar nebuvo baigtas. Nusprendžiau juos įtraukti į filmą.
„Dek pragare“, „kalės“, „religinės nesąmonės“, nelabai malonūs žodžiai. Bet manau, kad tai reikšminga. Žmonės tikėjosi, kad tai bus baisus filmas. Taigi pradžią padariau tiksliai tokią, kokios jie tikėjosi, o tada viską apverčiau aukštyn kojom ir perėjau prie gražių Madonos paveikslų ir gražaus balso.
- Galbūt dėl Madonos atvaizdų žmonės ir mano, kad filmas palaiko abortų priešininkus?
- Taip, kai kurie žmonės taip mano, bet žiūrint tą filmą, visi tampa šiek tiek prieš abortus. Pernelyg daug liūdnų dalykų ir kvailumo tame, kas vyksta. Tai, ką matome filme, nėra tradicinis abortas, merginos turi iš tikrųjų fiziškai pagimdyti. Aštuonios merginos, viena palata, visos turi gimdyti taip, lyg gimdytų gyvus vaikus. Tą patį vakarą visos turi išklausyti viena kitos šauksmų.
Kai viena mergina pagimdė mažą mergaitę, ji vis dar verkė, buvo gyva. Gydytoja uždengė burną ir uždusino kūdikį. Ir tiek. Mano nugara perėjo šaltis. Manau, po šito filmo aš nustojau šypsotis. Žmonės ėmė sakyti, kad tampu panašus į tikrą rusą. To buvo per daug, negalėjau tų kadrų įtraukti į filmą, bet vienoje vietoje girdisi kūdikio verksmas.
- Kokio dydžio buvo filmavimo grupė?
- Tik aš ir Anna.
- Kaip su ja susipažinote?
- Prieš dešimt metų dirbau spaudos fotografu. Mane pakvietė į Rusiją surengti pamoką Maskvos „Pravdos“ fotografams, kaip geriau fotografuoti dokumentinius vaizdus. Buvau jų biure Sankt Peterburge, o tipiška Rusija yra tokia – tu ten nuvažiuoji, o jie tau sako: kas, po velnių, tu toks esi? Kuo save laikai? Aš jiems viską parodžiau, o jie man sako: gerai, atvažiuok ir fotografuok Rusijoje, o tada mus mokyk. Sakau, gerai. Taigi jie man skyrė žurnalistę, kuri rašė straipsnius, o aš fotografavau. Grįžau, parodžiau nuotraukas, jie sako - oho, nuostabu! O ta žurnalistė buvo Anna. Ji nemokėjo nė žodžio angliškai.
Vėliau dar kartą grįžau į Rusiją. Manęs paklausė, ką norėčiau daryti. Sakau, gal jūs turite vaikų kalėjimą? Sako, turime. Atskirai merginų ir vaikinų kalėjimą. Oho. Ar galėčiau patekti į merginų kalėjimą? Sako, galima pabandyti. Praėjo trys mėnesiai, po kurių jie atsakė – negalime tavęs įleisit į merginų kalėjimą, bet galime įleisti į vaikinų kalėjimą. Taip pradėjau kurti savo pirmąjį dokumentinį filmą Rusijoje. Anna dirbo kartu.
„Meilės laiškai iš vaikų kalėjimo“ buvo nominuotas Amerikos filmų instituto kaip geriausias 2006 metų dokumentinis filmas. Vėliau laimėjau daug apdovanojimų ir galėjau gauti finansavimą Norvegijoje savo antram, trečiam ir visiems kitiems filmams.
Trys iš jų sukurti Rusijoje. „Meilės laiškai iš vaikų kalėjimo“ - pirmasis iš trilogijos. Visa trilogija vadinasi „Perestroikos vaikai“ - bandžiau parodyti ir palyginti pirmąją kartą, kuri gimė po Sovietų Sąjungos žlugimo, su tradicine Rusija.
Filmas apie vaikų kalėjimą buvo pirmasis, „Žudančios merginos“ turėjo būti antrasis, bet užtrukau, kol gavau finansavimą. Trečiasis filmas, „Graži tragedija“, filmuotas Permėje, istorija apie naują Rusijos baleto žvaigždę. Tai turėjo būti pozityvus filmas.
Trečioji trilogijos dalis turėjo parodyti, kad Rusija po SSRS žlugimo išsaugojo du dalykus, kurie išliko aukšto lygio. Vienas jų yra degtinė, o antras – baletas. Bet, o Dieve, tai irgi virto tragedija. Gavosi filmas apie grožį, anoreksiją, vienatvę, pavydą. Atrodo, kad man visada išeina tokie labai tamsūs ir sunkūs filmai.
- Kodėl susidomėjote Rusija? Neturite jokių giminių toje šalyje?
- Ne. Visų pirma pasijutau pavargęs nuo spaudos fotografijos. Pakankamai ilgai buvau fotografu, jau viską padariau, viską laimėjau, nustojau mokytis. Norėjau pabandyti kažką kita. Todėl paėmiau į rankas skaitmeninę kamerą, nusipirkau kompiuterį, išmokiau save filmuoti, montuoti. Manau, įdomiausias dalykas Rusijoje yra tas, kad tai labai vizuali šalis.
Norvegijoje reikėtų nukeliauti 50 ar daugiau metų į praeitį, kad rastum panašių vaizdų. Aš esu vizualus režisierius, o tokiems Rytų Europa yra tikra dovana, aš dievinu Rytų Europą.
Vakarų Eurpopoje viskas atyrodo vienodai. Komercinis pasaulis, tos pačios parduotuvės, labai nuobodžios. O Rusija ir visos buvusios komunistinės valstybės kitokios – aš jas dievinu. Visada naudojuosi proga čia grįžti. Nors niekada nesu buvęs Lietuvoje, bet prisimenu, kaip prieš keletą metų viename Vokietijos filmų festivalyje mačiau tokį keistą filmą. Daug sekso, gražių moterų, keistas vyras, jo kelionė, laipiojimas po medžius.
- Greičiausiai tai buvo Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu“.
- Galvoju, oho! Taigi kai mane pakvietė čia, aš pasinaudojau proga.
- Ar nenuvylė?
- Ką tik atvažiavau. Aš esu vienišas, sėkmingas filmų režisierius. Viską turiu. Keliauju po pasaulį, ieškodamas tos vienintelės moters. Mano darbas yra fantastiškas. Šiais metais aplankiau 20 šalių, 27 pernai, 28 ankstesniais metais. Vykstu į Kiniją, į Pekiną, atstovauti Norvegijai Šiaurės Europos šalių filmų festivalyje. Gavau elektroninį laišką, kuriame rašo: “Davidai, atvažiuok į Kiniją. Viskas apmokėta, štai bilietai. Galvoju, kodėl ne?”
Sakyčiau, būti režisieriumi įdomu. Filmus kuria tik pamišę žmonės. Normalūs žmonės neišgyventų. Taigi labai svarbu, kad bet ką darydamas rastum savo braižą. Kažką – stilių, kurį žmonės arba mylėtų, arba jo nekęstų.
Negali kurti filmų, kurie tiesiog geri, nes filmų festivaliuose niekada niekas jų nepastebėtų. Prisimenu, prieš tris mėnesius buvau Dubline, vedžiau pamoką dokumentinių filmų režisieriams. Vienas mano draugas, scenaristas iš Amsterdamo, rodė savo filmą, kurį Amerikos režisierių gildija nominavo geriausio filmo apdovanojimui. Tai buvo geras filmas, visi sutiko, bla bla bla.
Tada aš parodžiau savo „Žudančias merginas“. Ir jie sako – oho, tai šedevras. Arba: nekenčiu tavęs. Jie tiesiog rėkė. Kai sukuri ką nors, kas priverčia žmones taip reaguoti – tame ir visa filmų kūrimo prasmė. Taisyklių laužymas. Nekenčiu taisyklių. Aš nekenčiu dokumentinių filmų. Mirtinai nuobodūs.
- Tai kodėl juos kuriate?
- Nes kuriu filmus, kurie atrodo kaip fikciniai. Pavyzdžiui, mano kitu filmu rūpinasi prodiuserių firma Holivude, kuri dirba tik su vaidybiniais filmais. Bet visi personažai ir visi įvykiai tikri, tik viskas atrodys kaip Holivudo pasaka, fikcinis filmas. Vadinasi „Aerpie“, apie Norvegijoje gyvenančią gentį, kuri turi tūkstančius elnių. Jie gyvena kalnuose, turi aštuonis metų laikus ir kalbą, kuria gal tik 10 žmonių visame pasaulyje gali kalbėti, skaityti ir rašyti. Jie vadinasi pietų samiai.
Visas filmas bus pietų samių kalba, su subtitrais. Jie turi savo viršutinį pasaulį, savo požemių pasaulį, savo vaiduoklius. Tai bus tikroji „Įsikūnijimo“ versija. Pamačiau „Įsikūnijimą“, kai jau buvau pabaigęs scenarijų, ir net išsižiojau – tai lygiai kaip mano filmas. Apie merginą, kuri turės vesti savo gentį. Viskas eina blogyn, klimatas keičiasi, gamta serga, o ji turi savo ypatingą magišką dainą, kurios pagalba gali nukeliauti į viršutinį pasaulį ir požemių pasaulį, pagydyti žmones, jei jie serga.
Taigi istorija kupina magijos, atrodo kaip „Žiedų valdovas“, bet viskas yra tikra. Nuo -40 iki +35 laipsnių. Antradienį paskutinį kartą susitinku su Norvegijos filmų institutu – atrodo, kad viskas bus gerai ir sausį aš pradėsiu filmuoti savo milijono eurų dokumentinį filmą.
- Atrodo, kad vėl bus politinė tema.
- Taip. Na, viskas tam tikra prasme yra. Manau, Rusijoje padariau nemažai, kad bandyčiau ir pakeisčiau žmonių nuostatas. Mano ankstesnį filmą, „Gražią tragediją“, pasižiūrėjo 16 mln. žmonių visame pasaulyje. Jis pakeitė jų požiūrį, nuteikė prieš Rusiją. Ta šalis reikalauja vis liesesnių ir liesesnių balerinų.
Manau, mes visi šitame pasaulyje esame tam, kad padėtume kitiems. Aš negaliu padaryti daug, bet šiek tiek galiu. Kuriu filmus, kurie yra vizualūs ir pasakoja svarbią istoriją. Gera padėti kitiems ir matyti, kaip viskas keičiais. Net pirmasis mano filmas apie vaikų kalėjimą, jis rodomas Rusijos ir Norvegijos kalėjimų sistemoje. Prisimenu, rodžiau jį kalėjimo viršininkui. Jis sako, jei parodysi filmą Rusijoje, aš prarasiu darbą, bet prašau, parodyk jį Rusijoje, nes tai taip svarbu – parodyti kaip keistai ir blogai čia viskas veikia.