Tokiu atveju, teisėsaugos institucijos tampa nešališko teisingumo butaforija. Ir tokiu atveju teisėjas, gavęs šią bylą ir nusprendęs mūru stoti už nekaltumo prezumpciją, turi tapti kamikadze. Ar yra Lietuvoje tokio kalibro teisėjų-idealistų?
Lietuvoje dar yra tai suprantančių žmonių. Teisėsaugoje taip pat tokių dar yra. Apie tai ir kalbėjau praėjusiame straipsnyje. Tačiau iš reakcijų matau, kad reikalingas kai kurių mano teiginių paaiškinimas.
Jau minėjau nekaltumo prezumpciją. Vienas iš neprisistačiusių komentatorių pastebėjo, kad nekaltumo prezumpcijos negalima suabsoliutinti. Pasižiūrėkime, kas ta nekaltumo prezumpcija yra.
„Nekaltumo prezumpcija – vienas svarbiausių baudžiamojo proceso principų. Asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas (ir tik teismas) neįrodo kitaip, nepriklausomai nuo to, ar asmuo prisipažįsta, padaręs nusikaltimą.“ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Nekaltumo prezumpcija taip pat yra viena pagrindinių teisių, nustatytų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Europos Sąjungos (ES) pagrindinių teisių chartijoje. ES sutarties 6 straipsnyje numatyta, kad sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių konvencija ir kurios kyla iš bendrų konstitucinių valstybių narių tradicijų.
Taigi, jeigu nekaltumo prezumpcija netenka absoliutumo statuso, bet kas gali būti nuteistas be kaltės įrodymo. Tuo paminant pagrindinę teisinės valstybės prielaidą.
D.Kedžio rėmėjai visuomenei bando įteigti, kad nekaltumo prezumpcija yra nekas kita, kaip būdas atsikratyti, jų supratimu, „teisingo sprendimo“. Ir apskritai, kad visa teisėsauga Lietuvoje yra korumpuota nuo galvos iki kojų. Jeigu taip yra, tai korumpuotos visos valstybės institucijos. Teisėsaugos institucijos tikrai vertos kritikos, nes kai kurie įstatymai neveikia, teismo sprendimai nevykdomi arba rimtai kovai su korupcija reikalingi įstatymai Seime apskritai nepriimami.
Šiandien Vilniaus savivaldybė gali remtis teismo sprendimu, leidžiančiu riboti piliečių susirinkimų teisę, t.y. nusispjauti į Lietuvos Konstituciją, užtikrinančią susirinkimų teisę. Tačiau nesankcionuoti susirinkimai Garliavoje toleruojami. Jeigu sutinkame su tokia primetama totalaus teisinio nihilizmo apokalipse, tai liksime persunkti baimės visai teisinei sistemai, kurioje nekaltumo prezumpcija nebeegzistuoja. Geriau už F.Kafkos „Procesą“, M.Bulgakovo „Šuns širdį“ arba G.Orwello „1984“ nepaaiškinsiu.
Ar tokiai baimei yra pagrindo? Kiekvienas gali pateikti aibę pavyzdžių, kai politikai siekia uzurpuoti ir paveikti teisėsaugos institucijų sprendimus. Beje, pats Lietuvos laisvės simbolis – Seimas, praranda savo nepriklausomybę.
Prieš dvidešimt metų 1990–1991 Aukščiausiosios Tarybos narių neišgąsdino nei sovietiniai pulkai, nei siunčiami tankai. Niekas, išskyrus vieną politiką, neišsilakstė. Tačiau praėjus 20 metų gyvavimo atstovaujamosios demokratijos sąlygomis, atėjo viena aikštinga persona ir užčiaupė burną visam Seimui. Kiekvienam 141 Seimo nariui.
Jiems nė motais, kad aukščiausi šalies pareigūnai kišasi į konkrečias bylas, kviesdami „ant kilimėlio“ generalinius prokurorus, išsako savo nuomonę „kaip politikai ir kaip paprasti žmonės“. Tad ar 20 metų laisvės patirties nuėjo šuniui ant uodegos? Šis pavyzdys nėra joks nukrypimas nuo pagrindinės minties. Atvirkščiai, tai – iliustracija to, kas užkulisiuose vyksta šioje gvildenamoje temoje.
Jeigu totaliai netikima teisėsaugos institucijų nešališkumo garantijomis, mūsų valstybė tampa laukiniais Rytais, kur galioja džiunglių įstatymai.
Štai šiame kontekste ir reikia kalbėti apie Venckų ir Kedžių bylą prieš L.Stankūnaitę. Tam, kad nekiltų nesusipratimų, užtikrinu, kad jeigu Venckai visą savo kritiką, savo judėjimus ir juos remiančių žmonių pasipiktinimą būtų nukreipę tik prieš galimai korumpuotus teisėjus ir prokurorus dėl pastarųjų neleistinai vangiai atliktų tyrimų ir keistų poelgių, aš paspausčiau N.Venckienei ranką ir atsistočiau šalia. Tačiau jos ir jos aplinkos neapykanta vienam asmeniui bei pačios N.Venckienės viešos ir nuolat oponentę juodinančios kalbos nieko bendro su kova už nekorumpuotą teisėsaugą neturi.
Ginamas ne ramiai ir be kasdienės įtampos gyventi norintis vaikas, ne viešas interesas, bet tik Venckams rūpimi dalykai: siekiama dviejų žmonių nužudymu įtariamą D.Kedį paskelbti šventuoju ir apjuodinti L.Stankūnaitę, paversti ją ragana. Pastarąją N.Venckienė ir Co jau apkaltino, nuteisė ir sukramtė. Be teismo.
Kaip tokia pozicija dera su teisėjo mantija? Niekaip. Venckų ir jų rėmėjų užduotis aiški: priversti teisingumą šokti pagal jų dūdelę. Venckai sąmoningai manipuliuoja žmonių nepasitenkinimu ir nepasitikėjimu teisėsauga tik tam, kad sunaikintų vieną žmogų. Su Dievo parama. Ekstrasensų, verčiančių policiją tikrinti jų paistalus, parama. „Mokslininko–technologo–fenotipologo“, iš pirmo žvilgsnio į veidą neklystamai nusakančio žmogaus prigimtį ir jo likimą, parama. Galiausiai, į žurnalistinę etiką nusispjovusių TV3 vadinamųjų tiriamųjų žurnalistų ir visišku nihilizmu viskam persunktų rėmėjų parama. Rėmėjų, – neteigiu, kad užsakytų Venckų, – grasinančių teisėjams, vaikų teisių kontrolierei, advokatei ir jos vaikams.
Straipsnį pabaigsiu anoniminio komentatoriaus žodžiais: „Valstybė nesugebėjo apginti Laimos ir jos sesers, kai tos atvyko pas prokurorą pagalbos, po to valstybė, Seimo narės padedama, perdavė mergaitės globą suinteresuotai šaliai – seseriai. Valstybė neteisėtai paveikė teismus, kad nutartis atiduoti mergaitę motinai būtų nevykdoma. Tai kelia didžiausią neviltį žmonėms, kai jie mato, kad paprastas neturtingas žmogus neginamas vien todėl, kad turtingi, nežinia iš kokių šaltinių turtus įgiję sukčiai iš šešėlio valdo valstybę.
Visur didžiausia korupcija, kas patenka į valdžią, nebaudžiamai ir atvirai vagia iš valstybės, ir niekas jiems nekliudo, kontrolės jokios nėra, tik akims apdumti. Visi žmonės, išskyrus Garliavos nusikaltėlius ir jiems padedančius, matyt, gerai apmokamus iš nusikaltėlių pinigų maišo kai kuriuos žurnalistus bei parlamentarus (didžiausia gėda jiems) jau seniai suprato, kad paprastas žmogus, kai nusikaltėliai puola, jokios pagalbos iš tokios korumpuotos ir neveiksnios valstybės nesulauks.
Žmonės stebi ir per rinkimus atitinkamai pasisakys, nusikaltėliai ir tūkstantis violetinių patvory tupinčių nedorėlių jų nevaldys. Ši byla išjudins rinkėjus, nes dauguma protingų žmonių neleis, kad kažkokie nusikaltėliai ir jiems pataikaujantys politikai sužlugdytų valstybę.“
Šį tekstą pateikiau ne tik kaip teisinėmis institucijomis visiškai nepasitikinčio žmogaus mąstymo pavyzdį, bet taip pat ir kaip ryškiai matomo nekaltumo prezumpcijos nesilaikymo pavyzdį. Mes turime suvokti nekaltumo prezumpcijos reikšmę viešojoje diskusijoje. Nesvarbu, ką manome apie žmogų.
Anoniminiai komentarai taip pat traktuojami kaip viešoji diskusija. Šiame anonimo tekste nekaltumo prezumpcija nesivadovaujama. Aš nesutinku su tekste metamais nepagrįstais kaltinimais visiems Garliavos minios dalyviams, esą jie visi iki vieno yra nedorėliai ar nusikaltėliai. Tokia diskusija, kartoju, nėra priimtina. Nekaltumo prezumpcija galioja abiem pusėms. Tai norėjau pasakyti ir savo straipsnyje „Bliūkšta Garliavos „tiesa“.