Bet kai kas Lietuvoje ir geriau. Per visoje Europoje praėjusią savaitę rengtas protesto akcijas prieš skurdinimą Vilniuje nebuvo paralyžiuotas transportas kaip Belgijoje, nedužo vitrinos kaip Ispanijoje.
Pastovėjo saujelė profsąjungiečių prie valdžios įstaigų kaip į kampą pastatyti neklaužados moksleiviai ir ramiai išsiskirstė nešini grėsmingais reikalavimais, išrašytais ant transparantų.
Viename reikalaujama iš valdžios minimalią algą didinti iki 1000 litų, kitame – duoti žmonėms darbo, neatiminėti pensijų. Niekas nesiginčys, geri reikalavimai, tik štai bloga valdžia, kaip visuomet, jų neišgirs. Nedidins algų, neparūpins darbų, nemokės didesnių pensijų.
Vargu ar bus išgirstas tautos balsas ir dėl kito reikalavimo, išraityto ant transparantų: „Reikalaujame nedidinti kainų!”
Be jokios rizikos galima lažintis: kainos toliau augs.
Pienininkai jau pranešė, kad spalį ūkininkams už pieną mokės daugiau, todėl ir taip apie 20 proc. parduotuvėse spėję pabrangti pieno produktai kainuos dar daugiau.
Nerasi pirkėjo, kuriam patiktų, kai tenka mokėti daugiau. Žinoma, pardavėjo jausmai visiškai priešingi. Kaina – tai savotiška pirkėjo noro mokėti kuo mažiau ir pardavėjo siekio parduoti kuo brangiau dvikova, kurią istoriškai visuomet laimi pastarasis. Geriausia, ko įmanoma tikėtis, – kad kainos neaugs sparčiai.
Tačiau valdžia čia beveik nieko negali pakeisti, nebent sumanytų vėl kurti planinį socialistinį ūkį. Todėl kai profsąjungos mojuoja šūkiu „Reikalaujame nedidinti kainų!”, galėtų kelti ir radikalesnį, užtat taiklesnį: „Šalin kapitalizmą, tegyvuoja planinis socializmas!”
Aišku, prekių parduotuvėse neliktų, bet iš valdžios tada būtų galima reikalauti, kad kainos neaugtų. Antraip tai prilygtų reikalavimui, kad Lietuvoje liautųsi lyti.
Tik keista, kad ir pati valdžia pradėjo reikalauti iš verslo nedidinti kainų. Žemės ūkio ministras baksnoja į grūdų ir pieno perdirbėjus, premjeras jam pritaria, o prezidentė rūstauja, kad gerai neprižiūrima visa kainų augimo grandinė.
Aišku iš anksto – nieko doro iš to neišeis. Čia ne užsienio reikalų ministrui duris į Afganistaną parodyti. Gali Konkurencijos taryba nors ir šimtą tyrimų atlikti ieškodama kartelinių susitarimų, kainų augimo valdžia nesustabdys. Tai sugebėtų padaryti nebent patys pirkėjai, jei nustotų pirkti, bet kaip atsisakyti duonos ir pieno gaminių?
Valdžia gali daryti įtaką kainoms nebent mažindama ar didindama PVM.
Atėję į valdžią konservatoriai jį padidino ir, matyt, šiek tiek prisidėjo, kad kainos ūgtelėtų, tiesa, ne iš karto, o kai atlėgo dėl krizės smunkančios rinkos spaudimas gamintojams ir pardavėjams.
Bet žingsnis atgal dabar vargu ar duotų net ir menką efektą – kai kainos kartą padidėja, jos paprastai jau nemažėja.
Be to, netgi nekalbama, kad valdžia galvotų mažinti PVM, kai biudžete žioji milijardais litų skaičiuojamo deficito skylė, kurią trūks plyš reikia lopyti.
Tiesa, yra dar vienas būdas, kai valdžia gali netiesiogiai stabdyti kainų augimą – apkarpydama pensijas, valstybinio sektoriaus darbuotojų algas ir taip sumažindama gyventojų perkamąją galią.
Tačiau viskas jau taip sumažinta, kad, kaip sakoma, daugiau nebėra kur.
Kam tada valdžiai, puikiai žinančiai, kad kainų augimo negalės sustabdyti, vaizduoti, jog tai mėgina daryti?
Matyt, kitaip neišeina, ypač kai artėja savivaldos rinkimai, o žmonės už viską labiausiai pyksta ant valdžios, netgi ir už tai, kad didėja kainos, nors čia ji mažiausiai kalta.
Bet negi pyksi ant Dievo, kad lyja lietus? Pykim ant valdžios ir už tai. Kad bent vaizduotų ką nors daranti, jog nelytų.