Kodėl Lietuvos mokyklose nesaugūs jaučiasi ir mokytojai, ir mokiniai? Apie tai – „Lietuvos ryto” pokalbis su Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininke Jūratė Voloskevičiene.
– Neseniai viešai pareiškėte, kad mokinys klasėje gali mėtyti daiktus į kitus mokinius, rėkauti, o mokytojas jo niekaip negali sudrausti. Ar anarchija klesti jau visų mokyklų pamokose, ar vis dėlto tai – tik pavieniai atvejai?
– Negalėčiau teigti, kad tai visuotinis reiškinys. Tačiau mokyklose daugėja nemotyvuotų mokinių, kurie ateina ne mokytis, o dūkti.
Švietimo lygį žlugdo mokinio krepšelio sistema. Ji skatina mokyklas rūpintis tik mokinių skaičiumi, o ne mokymo kokybe.
Krepšeliai faktiškai įteisina prekybą nepilnamečiais – mokyklos tarsi nusiperka mokinius.
Pamoka prilyginta paslaugai, todėl mokyklos, konkuruodamos dėl krepšelių, pradėjo vilioti bet kokius mokinius, net ir tuos, kurie neturi jokio noro mokytis. Todėl tokie vaikai jau pasijuto karaliukai, nes žino, kad jie reikalingi norinčiai išlikti mokyklai.
Mokiniai mano, kad jei į mokyklą atneša pinigų, tai ir elgtis gali kaip nori. Kai mokytojas pamėgina vaiką drausminti, jis, žiūrėk, tuoj pat atšauna: „Aš išeisiu iš mokyklos.”
– Kas trukdo jam pasakyti: „Tai ir eik”?
– Mokytojas negali taip sakyti, nes mokyklos administracija dažnai pataikauja tokiems mokiniams. Pasiskundęs pedagogas išgirsta, kad jei nesugeba įtikinti mokinio laikytis drausmės, tai – mokytojo problema.
Neklaužadų mokytojas niekaip negali nubausti. Psichologai siūlo su jais gražiai kalbėtis. Bet ne kiekvienas paauglys klausosi gražių kalbų. O mokytojas dabar neturi net teisės mokinio išvaryti iš pamokos.
Žinoma, daug lemia mokyklos vadovo pozicija. Tačiau Lietuvoje yra ne viena mokykla, kurioje mokytojai net bijo apie tai kalbėtis, vieni kitiems pasiguosti.
– Į mokslus spjaunantiems vaikams net negalima rašyti nepatenkinamų pažymių?
– Nesijausdamas saugus, mokytojas įvertina nemokšas patenkinamu balu, kad jie bent netrukdytų per pamoką kitiems.
Dėl to kenčia ne tik mokytojas. Svarbiausia, kad trukdoma įsigilinti į pamoką tiems mokiniams, kurie nori mokytis. Būna netgi taip, kad motyvuoti mokiniai palieka mokyklą neapsikęsdami neklaužadų siautėjimo.
Tuomet mokykla, mėginusi išsilaikyti prisiviliodama nemotyvuotų mokinių, žlunga, nes ją palieka norintys mokytis vaikai.
– Gal mokiniai elgiasi agresyviai, nes jaučia visuomenėje tvyrantį pyktį, socialinį nusivylimą, agresyvumą?
– Be abejo. Kai kalbame apie idealus, moralę, gražius dalykus, mokiniai ima ir pasako: „Mokytoja, bet juk gyvenime viskas yra kitaip, nei jūs pasakojate.”
Jie aiškina, kad televizijos rodo kitokį gyvenimą, o ir namuose jie girdi kalbant anaiptol ne apie dorą ir gėrį. Nelengva įtikinti, kad tai, ką jie mato realiame gyvenime, nėra pavyzdys.
– Ar įmanoma pagerinti dvasinę aplinką mokyklose?
– Pirmiausia reikėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp mokytojų ir mokinių teisių bei pareigų. Dabar mokytojams skirtos tik pareigos ir nėra teisių, mokiniams, atvirkščiai, suteiktos tik teisės.
O dar ir politinė valdžia negerbia mokytojų. Susidaro įspūdis, kad premjerui Andriui Kubiliui žodis „mokytojas” tarsi koks baubas. Jei tik žmonės ima reikalauti geresnių socialinių sąlygų, jis tuoj atkerta: „Gal siūlote mokytojams atlyginimus mažinti?”
Mokytojams prieš krizę pavyko, smarkiai kovojant, išsireikalauti šiek tiek padidinti atlyginimus. Jie vis tiek – per maži, bet, suprasdami sunkią valstybės padėtį, kol kas nereikalaujame toliau kelti algų.
Dabar dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus švietimo sistema sutaupė nemažai lėšų, bet Vyriausybė šių pinigų neskyrė mokykloms, nors daug kur trūksta mokymo priemonių, įrangos. Užlopius bent šias spragas, jau būtų žengtas realus žingsnis keliant mokytojo profesijos prestižą.