Šiandien visuotinė Bažnyčia mini šventąjį Pranciškų. Minėdama Ji atskleidžia save pačią – paprastą ir tik Viešpačiu turtingą širdį.
Lietuvoje šventasis Pranciškus ne tik istoriškai, bet ir aktualiai yra itin mylimas ir branginamas. Po Nepriklausomybės ir kartu tikėjimo laisvės atgavimo šis šventasis daugeliui Lietuvoje tapo tikėjimo vedliu. Anuomet jauni broliai pranciškonai gausiai dalino bendrapiliečiams Dievo atradimo džiaugsmo užkratą. Jie liudijo, kad dėl Dievo meilės galima viską palikti ir žengti visiško išsižadėjimo ir širdies paprastumo, o kartu - ir visiškos tik Dieve atrandamos laisvės link.
Gražūs tai buvo metai. Ir visgi daugeliui tai buvo tik tikėjimo kelio pradžia. Ne visi šame kelyje išsilaikė: kai ką nustelbė pasaulio rūpesčių brūzgynai, kitus nususino tikėjimo gelmės stoka, dar kitus suvalgė Melo tėvas – jie liko užsklendę „dvasingųjų“ apgaulių cirke.
Šventasis Pranciškus buvo ir mano apsisprendimų įkvėpėjas. Jo širdies trauka ir dieviškųjų turtų pažadas mane paskatino nutraukti sėkmingai besiklostančią diplomato karjerą ir įžengti į teologijos studijų kelią. Pamenu, kai tik išsilaipinęs iš lėktuvo Londone atsidūriau aerouosto emigracijos tarnyboje. Pareigūnė išsamiai klausinėjo manęs apie mano kelionės tikslą. Pasakiau, kad atvykau studijuoti teologiją, kad gyvensiu pranciškonų-kapucinų kolegijoje (universitete netoli Londono) ir t.t. Staiga klausinėjimas pasibaigė. Pareigūnė pažiūrėjo į mane, uždėjo antspaudą ant lietuviško paso ir pridūrė: „Aš nesu katalikė, esu žydė. Mano giminė yra kilusi iš Šiaulių ir aš ... labai myliu šventąjį Pranciškų“.
Tai buvo mane padrąsinantis, o kartu ir pranašingas ženklas. Tuomet nežinojau savo ateities: nežinojau, kad Bažnyčios Tradicijos meilės ir studijų vaisius įsikūnys Šiaulių vyskupijoje, Kražių miestelyje; nežinojau, kad širdyje atsivėrę meilės klodai privers pamilti Jo Aukos tylą ekstraordinarinėje Romo liturgijos formoje; nežinojau, kad tapsiu šaukliu www.lrytas.lt puslapiuose ir kviesiu Lietuvą kartu su Romos popiežiumi irtis į gelmę. Anuomet daugelio akyse tebuvau (ir, matyt, esu) kvailelis, kuris metė karjerą ir išėjo ieškoti to, kas niekam nėra akivaizdu. Tačiau nei anuomet, net dabar negaliu pasipriešinti širdyje it varpas skambančiam balsui: „Patirk Tėvo meilės glėbio gelmę ...“
Šis balsas ir yra nuolatinis įkvėpimo šaltinis, iš kurio liejasi širdyje atrasta dieviškojo gyvenimo prasmė.
Suprantu, kad pastarieji mano straipsniai skaitytoją kiek glumina. Jie nėra parašyti širdies ramybėje ir Dievo atradimo džiaugsme. Jie iš tiesų buvo parašyti tikėjimo kovoje. Kovoje už galimybę būti su Mylimuoju taip, kaip pašaukė širdį Dvasia. Juk kažkada ir šventasis Pranciškus, niekinamas už savo širdies pasirinkimą, turėjo kovoti tikėjimo kovą su netikėliais. Nesuprastas ir vietinių hierarchų nepripažintas, šventasis Pranciškus drąsiai žengė Romos link: jis iškeliavo su pirmaisiais broliais pas Šventąjį Tėvą ieškoti savojo pašaukimo patvirtinimo. Inocentas III paliudijo ja Pranciškui ir jo tikėjimo broliams žinomą Šventosios Dvasios sprendimą.
Iš tiesų Pranciškus tesiekė paklusti Tiesai, kuri jau žydėjo jo širdyje. Ir Tiesa laimėjo. Juk šiandien mes minime ne ką kitą, o Tiesos apie šventojo Pranciškaus pašaukimą sklaidą Bažnyčioje ir pasaulyje.
Irtis į Dievo gelmę yra gera. Gera yra ir ja dalintis. O ypač gera yra dalyvauti Dievo meilės statyboje. Dvejus metus Vilniuje, mažoje šventojo Kryžiaus bažnytėlėje, kartu su tėvu Juozapu Minderiu apie Eucharistine Auką susitelkusi bendruomenė statėme Bažnyčios širdį. Akmuo ant akmens, pastanga prie pastangos, siela už sielą, širdis su širdimi.
Esame labai dėkingi Vilniaus arkivyskupui J.A.Bačkiui už šią įstabią dvejų metų galimybę – dalyvauti Dievo statyboje. Tačiau prieš metus kunigas buvo iškeltas ir tapo kunigu – rezidentu vienoje Vilniaus parapijoje. Nebeliko Vilniuje šventų Mišių aukojimo Romos rito ekstraordinarine forma. Liko tikėjimu sutelkta bendruomenė, kurios tikėjimo ir darbo vaisius jau skleidžiasi ir kitose Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupijose.
Kodėl Jo Ekscelencija Vilniaus arkivyskupas pristabdė Vilniuje Šventojo Tėvo valios, išreikštos motu proprio „Summorum Pontificum“, įgyvendinimą? Kodėl po dvejų metų plėtros jis siekė sustabdyti sėkmingą bendruomenės, besimeldžiančios Vilniuje pagal tradicinę Romos liturgiją, augimą? Klausiu kartu su Romos popiežiumi Benediktu XVI:
„Ugdant liturginę sąmonę svarbu ir tai, kad nebūtų draudžiama iki 1970 m. galiojusi liturgijos forma. Kas šiandien pasisako už tolesnį šios liturgijos gyvavimą arba joje dalyvauja, tas vertinamas kaip raupsuotasis; čia baigiasi visa tolerancija. Tokių dalykų per visą istoriją nėra buvę, juk taip paskelbiama už įstatymo ribų ir visa Bažnyčios praeitis. Kaip tada tikėti jos dabartimi, jei taip yra? Atvirai prisipažįstu, aš irgi nesuprantu, kodėl daugelis mano brolių vyskupų vykdo šį netolerancijos įstatymą, be protingo pagrindo kliudantį būtinam vidiniam susitaikinimui Bažnyčioje.” (Joseph Ratzinger Benediktas XVI, Dievas ir pasaulis: Krikščionių tikėjimo paslaptys. / Pokalbis su Peteriu Seewaldu. — Vilnius: Alma littera, 2010p. 357-358)“
Šiuos žodžius anuomet Tikėjimo kongregacijos prefektas J. Ratzingeris pasakė prieš dešimt metų. Dabar gi padėtis yra kardinaliai pasikeitusi. Būdamas Romos popiežiumi jis nuosekliai griauna Šaltojo karo prieš Bažnyčios Tradiciją sieną ir vėl skiepija tęstinumo, o ne trūkio savivoką tarp katalikų. Nėra Bažnyčioje perskyros tarp „sena“ ir „nauja“. Tėra vientisas Dvasios rūbas, besiskleidžiantis laike. Bažnyčia atspindi ir perduoda laike (t.y. Tradicijoje) tą patį Dievą, kuris „buvo pradžioje, dabar ir visados ir per amžius“.
Kodėl jūs neigiate amžinąją Bažnyčios savastį? Sunku patikėti, kad Vilniaus arkivyskupas būtų ne statytojas, o griovėjas, Bažnyčios priešų pusėje ... Matyt, jam kažkas blogai patarė, gal jis laikinai ir pats nesusiprato ... Dieve, apšviesk mūsų Arkivyskupą! Ir tegu paskutinieji jo vyskupavimo Vilniuje metai būna pilni Dvasios palaimos ir nuveiktų darbų Bažnyčios ir lietuvių tautos labui vaisių.
O tuo pačiu norisi visa širdimi nuolat dėkoti Šiaulių vyskupui Jo Ekscelencijai Eugenijui Bartuliui už vyskupišką globą, kuria jis užaugino Kražių parapijoje „Ad Fontes“ studijų savaičių tradiciją. Jau dešimtus metus skaičiuojantis vienas tikėjimo aktas yra matomas ir gerbiamas ne tik Lietuvoje, bet Šventajame Soste. Jūsų, Ekscelencija vyskupe, malda ir tikėjimo auka, buvo ir yra šios Jūsų Dievo statybos vaisius.
Dėkojame tau, šventasis Pranciškau, kuris glaudei prie savo mylinčios širdies raupsuotuosius ir jais rūpinaisi. Dangiškąja malda glausk ir dabar raupsuotuosius Lietuvoje, kurie yra niekinami ir persekiojami dėl širdies pasirinkimo ir paklusnumo Šventajam Tėvui. Ir palydėk, prašome tave, mus ten, kur ir pats su savo neturtėliais broliais nukeliavai - kad ir šiame krašte būtų įgyvendinta Dievo valia sielų išganymo labui.
N.B. Mus pasiekė nerimas, kad jau kuris laikas tinklapyje www.katalikai.lt, „Visuotinės Bažnyčios dokumentai“ skyriuje neveikia nuoroda į Benedikto XVI motu proprio „Summorum Pontificum“ (https://www.lcn.lt/b_dokumentai/ap_laiskai/summorum-pontificum.html). Priežasčių mes nežinome; jos nėra paaiškintos. Apgailestaujame, kad toks svarbus Bažnyčiai Magisteriumo dokumentas „neveikia“ šiame oficialiame tinklapyje. Šį dokumentą mielai kviečiame studijuoti internetinėje svetainėje www.arche.lt (https://www.arche.lt/index.php?page=naujienos&id=285).