Valstybė visokeriopai skatina bioenergetiką
Ten žemdirbystė yra kaimo verslas, kurio istoriškai susiformavusi patirtis kaskart papildoma atsinaujinančių bendruomenių iniciatyvomis. Žingsnis po žingsnio ūkininkai greta žemės ūkio veiklos imasi alternatyvų, steigia mažas įmones, suteikia darbo bei pajamų savo kaimynams. Susikooperavę du vokiečių ūkininkai Valteris Sansas, laikantis 180 karvių pieno ūkį, ir Martinas Štolcas, turintis 75 melžiamas piendaves, galvijų mėšlą perdirba biodujų jėgainėje, o gamybos atliekas išdžiovina ir gretimo kaimo gyventojams parduoda kaip krosnių kurą.
Pasak biodujų jėgainę administruojančio M. Štolco, kaimynams perdirbto ir išdžiovinto mėšlo luitus jis parduoda su nuolaida, nes šiltuoju metų laiku biodujų jėgainė skleidžia ne patį maloniausią kvapą.
Kiekvieną dieną jėgainėje perdirbama 30 kub. m skysto mėšlo, kurio dalį (18 kub. m) tiekia V. Sanso pieno ūkis, o 12 kub. m atiteka iš jo paties galvijų fermos. Biodujų jėgainė per dieną pagamina 650 kilovatvalandžių elektros energijos. Vienai kilovatvalandei reikia vieno kubinio metro dujų. Jėgainės šiluma tiekiama į abu kooperatyvo ūkius (šildo namus, džiovina grūdus), o elektra parduodama į bendruosius šalies tinklus.
Prieš trejus metus pastatyta biodujų jėgainė M. Štolcui kainavo 2,5 mln. EUR. Didžiąją dalį išlaidų jis padengė ES paramos lėšomis. Vokietija visokeriopai skatina bioenergetiką. Daugiau nei 82 mln. gyventojų turinčioje šalyje šiuo metu veikia 4,7 tūkst. jėgainių. Daugiausia biodujų pagaminama iš augalų biomasės ir gyvulių mėšlo.
Pagrindiniai biodujų jėgainių Vokietijoje savininkai - stambesni ūkininkai. Vokietijos energetikos sektoriaus planuose numatoma iki 2020 m. biodujų jėgainių skaičių padidinti iki aštuonių tūkstančių, iš atsinaujinančių energijos šaltinių pasigaminti 18 proc. visos šaliai reikalingos energijos, o anglies dioksido emisiją sumažinti 40 proc.
Palyginkite: Lietuvoje, turinčioje apie 3 mln. gyventojų, per metus sunaudojama apie 3,6 mlrd. kub. m gamtinių dujų, iš kurių 187 mln. kub. m tenka vartotojų buitiniams poreikiams. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, biodujų jėgainėse perdirbus 30 proc. šalyje laikomų gyvulių mėšlo, būtų galima pagaminti 25 proc. gyventojų buitinėms reikmėms naudojamų gamtinių dujų. Pastaruoju metu Lietuvoje veikia šešios biodujų jėgainės, gyvulių mėšlas perdirbamas tik vienoje. Praėjusios vasaros „šiltnamio efektas“ bei garsioji rugpjūčio vėtra mūsų šalies agrarinio sektoriaus politikų nepamokė.
Pasak M. Štolco, pagrindinis (60 proc.) biodujų jėgainės „maitinimo“ šaltinis – kukurūzų silosas, 30 proc. sudaro žolės silosas ir 10 proc. – skystas karvių mėšlas.
- Už jėgainėje pagamintą elektrą gaunu daugiau negu už pieną, - sakė M. Štolcas. Jo skaičiavimais, biodujų jėgainėje pagaminti elektros kilovatvalandę kainuoja 10 eurocentų. Valstybė du eurocentus primoka už mėšlo panaudojimą, dar du centus – už šilumos panaudojimą, šešis eurocentus – už regeneruojamą energiją.
Vokietijoje viena kilovatvalandė kainuoja 17-20 eurocentų.
Į didžiulius fermentatorius (po 1800 kub. m kiekvienas) ūkininkas M. Štolcas sudeda ne tik kokybišką žolės ar kukurūzų silosą, mėšlą, bet ir kaimiečių suvežtas organines atliekas: piktžoles, nugenėtus krūmokšnius, nušienautą vejos žolę. Kai lankėmės M. Štolco ūkyje, pasamdytos agroserviso tarnybos traktoriai tempė didžiules priekabas, pilnas susmulkintos žolės. Įvažiuodami į kiemą vairuotojai pasverdavo traktorių su pilna priekaba, vėliau tuščiomis vėl užvažiuodavo ant elektroninių svarstyklių. Vokiečiai mėgsta apskaitą.
Nėra tvorų ir užrakinamų šulinių
LPGA delegacijos nariai, lydimi nedideliame Bavarijos miestelyje Kleinheubache įkurtos pašarų gamyklos „Josera“ atstovų, stebėjosi vokiečių žemdirbių verslumo kombinacijomis. Visų pirma, tai šimtametes tradicijas turintis kaimo bendruomeniškumas. Vokietis ūkininkas džiaugiasi kaimyno sėkme, nes tai skatina jo paties verslo plėtrą. Kaime nėra tvorų ir užrakinamų šulinių. Skirtingai nei Lietuvoje, ūkininkų V. Sanso ir M. Štolco kooperatyvas paremtas savitarpio nauda, o ne ES paramos įsisavinimu.
Abu ūkininkai pagrindiniu verslu laiko pieno gamybą, papildomų pajamų gauna pardavimui augindami grūdus, veršelius, įrengę biodujų jėgainę. Vokietijoje kooperacija turi gilias (apie 150 metų) tradicijas. Šiuo metu šalyje yra daugiau nei 100 tūkst. pieno tiekėjų, susibūrusių į 200 kooperatyvų, vidutinį ūkį sudaro 42 karvės. Racionalūs ir perspektyvūs laikomi 60-100 karvių ūkiai. Šiuo metu Vokietijos ūkininkams už litrą pieno mokama po 30–35 eurocentų, 10,7 proc. gaunamos apyvartos mokesčio moka valstybė. Pavyzdžiui, V. Sanso ūkio pieno gamybos savikaina siekia 23 eurocentus, iš supirkėjo (Prancūzijos koncerno „Danone“) ūkininkas gauna 35 eurocentus (be apyvartos mokesčio). Anksčiau su M. Štolcu jiedu tiekė žaliavą regiono kooperatinei pieno perdirbimo įmonei, tačiau pastaroji neatlaikė konkurencijos ir bankrutavo.
Abu ūkininkai kruopščiai skaičiuoja ūkio išlaidas. Pavyzdžiui, žemės dirbimo, pašarų ruošimo paslaugas jie perka iš agroserviso kooperatyvo. Tai gerokai pigiau, nei turėti nuosavą žemės ūkio techniką, kuri per metus reikalinga tik keletą dienų ar savaičių.
Pokalbiuose su vokiečių ūkininkais lietuviai patyrė, jog tai, ką mes vadiname sunkmečiu, jiems yra kasdienybė. Skiriasi tik požiūriai. Vokiečių žemdirbiai įvairina veiklą, dalijasi verslo patirtimi. Nors pienininkystė yra „strateginė“ ES žemdirbystės sritis, agrarinio sektoriaus „madas“ diktuojančioje Vokietijoje bioenergetika laikoma
prioritetine. Šiuo metu 14 proc., arba 1,7 mln. ha dirbamos žemės naudojama energetiniams augalams (rapsams, kukurūzams ir kt.) auginti. Šiame sektoriuje dirba apie 100 tūkst. žmonių, o jo apyvarta siekia apie 10 mlrd. EUR. Bioenergetikos srityje dirba nemažai Vokietijos mokslininkų, nes kasmet daugėja problemų, kurias ES šalių žemės ūkiui kelia klimato kaita.
Netolimoje ateityje Vokietijoje ketinama auginti iki 4,3 mln. ha energetinių augalų plantacijų, kurios užimtų apie ketvirtadalį visos žemės ūkio reikmėms naudojamos žemės. Tačiau M. Štolcas neskuba veisti žilvičių. Daugelis vokiečių ūkininkų augina energetiniam perdirbimui skirtus kukurūzus, rapsus, rugius, kviečius, bulves, kurių nemaža dalis yra genetiškai modifikuotos rūšys. Be to, kukurūzai yra pranašesnė už kitus augalus kultūra, per metus iš vieno hektaro duodanti 800 EUR pelno.
Palyginkite: Lietuvoje yra apie 500 tūkst. ha nedirbamos žemės, kurioje būtų galima auginti panašius augalus, tinkančius ir pieno ūkyje, ir biodujų jėgainėje. Tačiau mums trūksta elementarių bet kurio žemdirbystės žingsnio savikainos skaičiavimo įgūdžių. Tuomet būtų aiški ir pieno, bioenergijos ar kooperacijos kainos samprata.