Rokiškėno stebuklai – iš vaikiško plastilino

Lipdymas iš plastilino atrodo nerimtas darbas. Bene kiekvienas suaugęs žmogus pasakytų, kad tai pradinukų žaidimas. Tačiau užtenka išvysti vairuotoju dirbančio rokiškėno tautodailininko Antano Daščioro kūrinius, kad suprastum, jog gali būti ir kitaip.

Kuklus 50-metis vyras neslepia: pirmą kartą pamatę jo lipdinius žmonės aikčioja, o kartais ir trumpam netenka žado.

Iš karto užmečiau akis į vyro rankas, gal jos labai dailios ir net nevyriškos. Rankos kaip rankos – su penkiais pirštais. Tačiau tai, ką nulipdo vyriški pirštai, neįtikėtina.

Prieš kelerius metus Rokiškio muziejuje lankėsi rusų grupė. Ekspozicijoje pamatę plastilininius automobilių, kuriuos anksčiau jų gamykla gamino, modelius, ekskursantai puolė aikčioti ir žavėtis.

Vėliau gamyklos vadovai nuolat atakavo A.Daščiorą, kad šis paliktų Rokiškį ir išvyktų gyventi į Rusiją, Zaporožės miestą. Ten, sunkvežimių gamykloje, jis būtų buvęs įdarbintas kūrybiniu specialistu – būtų lipdęs mašinų modelius.

Bet rokiškietis kvietimo, nors buvo žadami kone aukso kalnai, atsisakė.

Taigi geram meistrui didelių cechų nereikia, užtenka ir mažos dirbtuvės – virtuvės dviejų kambarių bute daugiabučiame name.

Dar jaunystėje vyras „susirgo“ antikvarinio transporto modelių liga.

Prieš pradėdamas lipdymą, meistras išnagrinėja modelio brėžinius, o jei turi galimybę, apžiūri ir akimis bei rankomis apglosto mašiną, bemaž kiekvieną jos detalę.

Visos lipdinių dalys atitinka mašinos proporcijas. Technika važiuoja, ratai sukasi, prie vairo sėdi vairuotojas. Amortizatoriai, tiltas, tuščiaviduris benzino bakas. Atidaręs antvožą pamatai variklį su stūmokliais, alkūninį veleną, filtrus, generatorių ir laidus. Net padangų protektoriai išraižyti, visos varstomos dalys darinėjasi.

Sunkvežimį menininkas lipdo tris dienas, kasdien po 4-5 valandas praleisdamas prie stalo. Ilgiausiai be pertraukos jis lipdė 7 valandas.

Rusiškų, kitokių užsienietiškų mašinų mobiliojo telefono dydžio plastilininius modelius saugo prancūzų karvedžio Napoleono kareivėliai. Armija galinga, daugiau nei 100 žemaūgių prancūziukų, iki ausų ginkluotų šautuvais ir durtuvais. Ir kiekvieno kario veido mimika kitokia.

Autentiška ir karių apranga su smulkiausiomis detalėmis, antpečiais. Kareivėliai 2-2,5 centimetro (žiūrint, kuo ginkluotas) dydžio. Lipdiniuose naudojamos 7-8 spalvos plastilino.

Vieną puošniai apsirengusį Napoleono armijos kareivį A.Daščioras lipdo apie valandą. Kadangi mūsų kareivių apranga neturi tiek puošybos elementų, tai meistras per tiek pat laiko juos ir tris nulipdo.

Paties karvedžio Napoleono tarp karių neradome – jis laikinai su karių pulku „dislokavosi“ kitame lauke – tame pačiame Rokiškyje, pas auksarankio motiną Stanislavą Daščiorienę.

Bet labiausiai dviejų vaikų tėvui patinka lipdyti niekur nematytas, neregėtas svajonių pilis. Anot A.Daščioro, gera fantazuoti lipdant rūmus, pilis, bažnyčias, bet negalima pamiršti realybės – svarbiausia išlaikyti architektūrinį kūrinio stilių, detalių spalvingumą ir proporcijas.

Bažnyčios sienas iš vidaus margina kelių spalvų raštai. Kol neuždengtas statinio stogas, puošiamas altorius, montuojami vargonai, žvakidės, kolonos. O kunigas ir patarnautojai įeina pro plačias duris.

Puošni bažnyčia nulipdyta viena, užtat pilys – keturios.

Plastilininę prakartėlę su visais kalbančiais šv. Kūčių naktį gyvūnais A.Daščioras padovanojo senelių namams. Šiaip tautodailininkas savo sudėtingų darbų niekam nedovanoja ir nepardavinėja.

Pažįstami, draugai klausinėja vyro, kodėl jis iki šiol nenulipdė Rokiškio bažnyčios. Anot tautodailininko, tai, ką matai beveik kasdien, nėra būtinybės atkurti.

Vyras kuria laisvalaikiu, dažniausiai – anksti rytais, kai šeima dar miega. Virtuvinį stalą jis nukrauna senais lipdiniais ir darbo įrankiais – adata, virbalu ir skutimosi peiliuku.

Kaip tikrovėje pasenusios, sugedusios mašinos, taip ir rankų darbo vienetiniai automobiliukai, „važiuoja į metalo laužą“. Taip atsitinka dėl kokybiško plastilino stokos.

Šiuolaikinis plastilinas – per minkštas. Tautodailininkas labai norėtų, kad kas nors pasufleruotų cheminę formulę, kaip jį sukietinti.

Kambaryje, kur laikomi plastilininiai darbai, turi būti ideali švara, kad lipdiniai nesudulkėtų. Kartais šeimininkas lipdinius plauna su šaltu vandeniu ir trina labai minkštu dantų šepetuku.

Iki visiškos laimės plastilino karalystėje A.Daščiorui trūksta viduramžių angliško stiliaus mūrinės pilies su raudonu čerpių stogu, joje apsigyventų riteriai.

A.Daščioras beveik tris dešimtmečius dirba Rokiškyje autobuso vairuotoju, bet dabartinėje surašymo laukiančioje jo kolekcijoje nėra tarybinių lazų, nei paziko, nėra ir užsienietiško keleivinio autobuso „Setra“, kurį darbo metu vairuoja rokiškėnas.

Tarybiniai autobusai jau suminkyti į „laužą“, o neseniai vairuojamos setros vyras dar „neperkando“, kad galėtų ją nulipdyti originaliai.

Autobuso vairuotojas nepraleidžia progų grožėtis aplankytų miestų architektūra. Kartą lankydamasis Rygoje per lietų atsigulęs ant grindinio fotografavo bažnyčios aukštybes su gaideliu viršūnėje.

Keletas valandų poilsio jam praeina ir lankantis muziejuose, parodose ar landžiojant po bažnyčių rūsius.

Pirmą kartą plastilinas prie vyro delnų prilipo dar vaikystėje. Būdamas 8 metų, A.Daščioras vienu ypu nulipdė margaplunksnį genį su raudonu viršugalviu. Didelis džiaugsmas jam buvo tėvo parnešta naujo plastilino dėžutė, rasta remontuojamame name.

Prisimena vyras ir nulipdytą patranką. Foliją nuo stiklinio pieno butelio susukdavo ant pieštuko, pieštuką ištraukus likdavo patrankos tūta. Ją prikišdavo degtukų sieros, patrankos sviedinius atstodavo dviračio guolių šratai.

Trylikametė dukra Sigutė pasidžiaugė, kad tėvelio darbų ateina pažiūrėti „Romuvos“ gimnazijos moksleiviai. O kai ji buvo maža, tėtis lipdymo pamokas vaikams yra vedęs net jos darželyje. Mergaitės nulipdyti žvėreliai jau mažai besiskiria nuo tėčio lipdinių.

A.Daščioras jau padarė plastilino žaislų savo 1 metų anūkui Mariui. 26 metų sūnus Stanislovas su tėvu planuoja lipdyti bendrą darbą – Paryžiaus istorinius objektus, jau pats Eifelio bokštą nulipdė.

Rokiškietis neslepia, kad šeima jam – viskas. Ir žmoną Danutę tebemyli ne mažiau nei prieš vedybas.

Visus darbus A.Daščioras meta į šalį, jei laikrodis parodo, kad greitai pietauti pareis žmona, dirbanti savivaldybės archyve.

Šeimos galvai labiausiai patinka kepti šviežią ar šaldytą žuvį. Vasarą sodo tvenkinyje duktė prigaudo žuvų. Po pietų vyras pats ir indus suplauna.

D.Daščiorienė džiaugiasi, kad vyras turi mėgstamą užsiėmimą, daug skaito. Ji be širdies skausmo traukia indų servizus ir sekciją užleidžia lipdiniams.