Lietuviški sūriai Maskvos prekybos centruose net būdavo aplipdomi svastikomis iš raudonos izoliacijos juostelių. Praėjusią savaitę tarsi burtų lazdele mostelėjus rusų požiūris į lietuviškus maisto produktus pasikeitė iš esmės – užteko Rusijos prezidentui ir premjerui pakramsnoti lietuviškos kaimiškos duonos, kurią kadaise ūkininkai kepdavo antisovietiniams partizanams, bei pagirti ją, ir Rusijos žemesnio rango pareigūnai, taip pat paprasti maskviečiai, tarptautinės žemės ūkio parodos „Auksinis ruduo“ lankytojai, ėmė liaupsinti Lietuvos kepėjų, sūrininkų, dešrų gamintojų sugebėjimus.
Lietuvos žemės ūkio ministerija ir jai pavaldžios tarnybos džiūgauja, kad nuo šiol Rusijos rinka visuomet bus iki galo atlapota lietuviško kaimo gėrybėms. Mūsų valdininkai ragina savus ūkininkus eksportuoti į Rusiją viską, netgi bulves, nors jomis iki šių nederlingų metų rusai apsirūpindavo patys, o kiek trūkdavo, įsiveždavo iš Baltarusijos, su kurios vadovu dabar Kremliaus šeimininkai mirtinai susipykę.
„Ūkininko patarėjo“ paprašytas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas ČIČINSKAS komentuoja staiga įsiliepsnojusią Rusijos meilę lietuviškiems maisto produktams: ar lietuviška duona rusams netapo geopolitiniu produktu, panašiai kaip amerikietiškos vištų šlaunelės – kai Vašingtono ir Maskvos santykiai pagerėja, rusai jas noriai perka, kai pablogėja – rusų veterinarai higienistai amerikietiškoje vištienoje atranda per daug chloro, o galbūt, girdami lietuviškus produktus, Rusijos vadai tiesiog norėjo pašantažuoti Baltarusiją, kad jos vietą Rusijos rinkoje lengvai gali užimti kiti, nors ir ideologiškai svetimi tiekėjai:
„Rusai seniai stengiasi sukurti stiprią savą žemės ūkio, maisto produktų gamybos grandinę nuo „lauko iki stalo“ ir „nuo ėdžių iki šakutės“. Bet šių metų sausra privertė Rusijos valdžią švelninti toną. Kremlius nemaloniai pajuto, kad Rusija nedaug pasikeitė nuo Sovietų Sąjungos laikų, kai Maskvai tekdavo importuoti daugelį maisto produktų. Vis dėlto, atkreipkite dėmesį, - aprašinėdama mūsų žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus ir ypač ambasadoriaus Antano Vinkaus pastangas prisivilioti Rusijos premjerą Vladimirą Putiną į Lietuvos paviljoną, pavaišinti jį duona ir trauktine „999“ (taip antpilą „Trejos devynerios“ vadino rusų žurnalistai), rusų žiniasklaida pabrėžė esą Rusija žemės ūkio produkcijos importo politiką nustato pagal savo rinkos ir maisto pramonės poreikius. Jeigu derliai Rusijoje geri ir perdirbėjams užtenka vietinės produkcijos – tada importo varžtai prisukami labiau, užsieniečiams sunkiau įsiūlyti savo produktus.
Dabartinė mūsų žemės ūkio valdininkų euforija, manyčiau, per didelė. Miela, malonu, kai lietuviškus gaminius pagiria ne bet kas, o didelės šalies vadovai. Tačiau ne duonos kvapas, nors ir labai viliojantis, o ekonominiai veiksniai nulemia mūsų eksporto į Rusiją dinamiką. Ten visą laiką infliacija daug didesnė nei Lietuvoje.
Kainos Rusijoje kasmet kyla vidutiniškai 6-8 procentais. Rublio kursas euro atžvilgiu smunka lėčiau negu didėja infliacija, todėl lietuviška produkcija, parduodama Rusijoje, nuolat brangsta (vertinant eurais). Tai mums labai naudinga – juk Lietuvoje kainos irgi nestovi vietoje tarsi įkaltos: brangsta benzinas, anksčiau, prieš porą metų, dar ir algos didėdavo. Ir panašiai. Kitais metais Rusijai taip pat pranašaujama spartesnė infliacija negu Lietuvoje (ir visoje Europos Sąjungoje).
Šis faktas, o ne televizinis vaizdelis, kaip Rusijos premjeras neša prezidentui lietuviškos duonos kepalą, yra daug didesnis garantas, kad rusams reikės lietuviškų maisto produktų.
Be to, nepersistenkime, nedarykime duonos kažkokia „firmine“ lietuviška eksporto preke. Tai ne kokakola. Lietuviška duona niekada nebus „madinga“ pasaulyje. Neįsiūlysite jos turkui, armėnui vietoj jų dievinamo plokščio lavašo. Švedai, norvegai vis viena ir toliau liks ištikimi savo didiesiems traškiems papločiams. Jeigu įkyriai piršime savo duoną kitiems, tai patiems ji gali pasidaryti neskani…...
Mano galva, lietuviška duona Kremliuje - savotiška užuomina mūsų politikams, kad Rusijos ir Lietuvos santykiai dar „neperkrauti“, tačiau Maskva pirmoji jų gerinti nepradės, tai turintis padaryti Vilnius. Kremliaus požiūriu, Rusija jau pasiuntė „santarvės“ ženklą – įtakingiausias rusų valstybės veikėjas, apžiūrinėdamas parodos „Auksinis ruduo“ stendus, aplankė Lietuvos paviljoną. Tiesa, kiek supratau, ambasadorius A.Vinkus V.Putiną jėga įsitempė į lietuvišką parodos „salelę“ . Bet, suprantama, Rusijos premjero prieš jo valią nepriversi nieko daryti... Lietuvos valdžia į tai turėtų kažkaip panašiai atsakyti. Bet mes nemokame oriai bendrauti su Rusija. Jei pabandome ta linkme krustelėti, tai dažniausiai atrodo kaip kapituliavimas prieš Maskvą. Bent jau taip galvoja visuomenė ir rašo žiniasklaida. Lietuvoje įprasta daiktus, reiškinius skirstyti tik į „juodus“ ir „baltus“.
Sutinku, kad Lietuvos korta Kremlius gali pamosikuoti Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai priešais nosį. Baltarusijos žemės ūkio ir maisto produktų perdirbimo pramonės lygis gana aukštas dėl to, kad Minskas gali nuolat ir dideliais kiekiais tiekti baltarusišką produkciją į Rusijos rinką. Žinoma, Maskvai sudėtinga būtų pristabdyti baltarusiškų prekių eksportą į Rusiją (juo labiau, kad jau sukurta šių dviejų šalių ir Kazachstano muitų sąjunga – red. past.), bet apsunkinti – galima. Kad ir įsileidžiant daugiau lietuviškų produktų. Minskas būtų pagąsdintas, A.Lukašenka dar kartą pajustų, kaip stipriai Baltarusija susaistyta su Rusija.
Tačiau Lietuva neturi tiek daug produkcijos, kad staigiai padidintų savo prekių eksportą į Rusiją. O susiaurinti prekybą su Vakarais, mažiau sūrių ir pieno miltelių eksportuoti į ES šalis būtų neprotinga ir trumparegiška. Kuo daugiau prekybos partnerių – tuo geriau. Tačiau dėl to nereikėtų skriausti kitų partnerių ir ypač savų piliečių-vartotojų.“