Vis dėlto lietuviškos statistikos, kiek Lietuvoje iš viso tų milijonierių yra, tuo labiau kad, be legalių milijonierių, nežinia kiek dar turime nelegalių, neturime. Nelabai, matyt, ir norima jų suskaičiuoti.
Kitos šalys tokią statistiką skelbia kiekvienais metais, nes milijonieriai sumoka didelius mokesčius į savo valstybės iždą. Kai kuriose šalyse turtingi žmonės valstybei moka kur kas didesnius mokesčius, ten neveikia tokie laisvos rinkos institutai, kurie aiškina, kad progresiniai ir nekilnojamojo turto mokesčiai yra nereikalingi. Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl tokių mokesčių reikalingumo nesiginčija nei patys turtingiausi, nei patys dešiniausi.
Išimčių, žinoma, yra. Teisingesnė mokesčių sistema leidžia sumažinti įtampą tarp visuomenės sluoksnių ir neturtingiems žmonėms suteikia viltį prasimušti šiame gyvenime, nelaukiant amžinojo. Todėl ir požiūris į turtuolius yra visai kitoks nei Lietuvoje.
Vienoje turtingiausių pasaulio valstybių – Šveicarijoje milijonieriai sudaro daugiau nei 3 proc. šalies gyventojų. Šveicarai 2009 m. vidutiniškai uždirbo 5,8 tūkst. frankų (apie 15 tūkst. Lt) per mėnesį, rašo laikraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Nepasakysi, kad šveicarai labai myli savo milijonierius, bet pastarieji yra vertinami už darbus ir nuopelnus savo tautai ir valstybei, o ypač už labdaringą jų veiklą. Nė vienoje pasaulio valstybėje nėra tiek labdaros fondų, kiek Šveicarijoje.
Prieš keletą metų vienas kairiesiems atstovaujantis, bet, matyt, dešiniuoju pusrutuliu mąstantis ir milijonus skaičiuojantis Seimo narys viešai pareiškė, kad valstybę turėtų valdyti tik turtingi žmonės. Anot jo, jei žmogus sugeba pats praturtėti, tai ir valstybė turtės.
Vis dėlto kol kas matome kitokį rezultatą. Kuo daugiau Seime turtingų žmonių ir kuo jie labiau turtėja, tuo daugiau skurdo mūsų valstybėje. Emigracija didėja, nedarbas auga, algos mažėja, nors ir taip jos yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje.
Savivaldybių valdžioje turtuolių taip pat netrūksta. Kai kurių jų valdymas primena XVIII a. Lietuvos didikų (iš esmės – oligarchų) savivalę, atvedusią prie valstybės žlugimo.
Artėjant rinkimams į savivaldybes, rikiuojasi nauja eilė turtuolių, kurie iki šiol savo valstybei, miestui ar bendruomenei pasitarnauti negalėjo, nes dar nebuvo valdžioje. Mat tik tada, kai juos išrinks, pasirodys visas jų šaunumas, suklestės Lietuvos kaimai ir miesteliai, jau nekalbant apie Vilnių ir Kauną, kurie susijungs į dipolį ir nustebins visą Europą. Jei to padaryti nepasiseks, tai Vilnius išloš bent tuo, kad susijungęs su Kaunu turės tarptautinio lygio futbolo stadioną, nes atskirai valdomas Vilnius tokių galimybių neturi jau 20 metų ir nežinia kada turės apskritai.
Iš tikrųjų Seime, Vyriausybėje ir savivaldybėse būtų geriau matyti mažiau turtingų, bet daugiau protingų ir savo tautai, bendruomenei bei valstybei atsakingų, savo bendrapiliečių likimui neabejingų žmonių.
Vokietijos parlamente ir jos savivaldybėse viena labiausiai atstovaujamų profesijų yra mokytojai, kurie adekvačiai suvokia vidutinio sluoksnio interesus, nes patys yra kilę iš to sluoksnio. Jie yra aktyvūs, visuomeniški ir solidarūs, nepaisant to, kuriai partijai jie priklauso – dešiniesiems ar kairiesiems. Daug šios profesijos žmonių dirba ir Skandinavijos šalių parlamentuose. Vidutinio sluoksnio atstovai dominuoja daugelio Vakarų Europos šalių parlamentuose ir savivaldoje.
Kita vertus, galime klausti, kiek iš tikrųjų yra turtingi mūsų turtuoliai. Ar Lietuvos milijonieriai yra tikri milijonieriai? Ar gali vadinti milijonieriumi Seimo narį, pinigų savo automobiliui išlaikyti ar atsarginėms dalims nusipirkti imantį iš mokesčių mokėtojų kišenės? Tai greičiau vargšas, o ne milijonierius.
Kartą per metus išleidžiamas leidinys „World Wealth Report“, pateikiantis duomenis apie turtingiausius pasaulio žmones, milijonieriumi laiko asmenį, kurio turtas sudaro daugiau nei milijonas dolerių, neįskaičiuojant į šią sumą jo gyvenamojo būsto, ilgalaikio naudojimo daiktų, kasdien naudojamo turto, turimų rinkinių ir kolekcijų. Toks žmogus vadinamas tikru milijonieriumi.
2009 m. jų pasaulyje buvo apie 10 mln., beveik trečdalis iš jų – JAV. Kiek tokių milijonierių yra Lietuvoje, pasakyti sunku.
Turtingam žmogui nebūtina eiti valdžion, kad pajustų jos skonį. Anot šveicarų turto ir turtingųjų sluoksnio tyrinėtojų sociologų Ueli Maederio ir Elisos Streuli, jau pats turtas reiškia valdžią.
Didžiulė sėkmė kaupiant turtą turi savo kainą. Koncentruodamasis į vieną tikslą žmogus priverstas atsisakyti kitų savo asmenybės sklaidos elementų. Pasitenkinimas turtu ar valdžia skurdina asmens emocinius santykius su kitais žmonėmis. Kuo daugiau turima turto, tuo labiau bijoma jo netekti, todėl turtuolis turi didesnį praradimo baimės jausmą ir daugiau yra pažeidžiamas, nei, pavyzdžiui, eilinis pilietis. Būtent dėl šios priežasties virš galingųjų stovi dar galingesni, kurie leidžia tarpti korupcijai.
Turtas savaime nėra nei gėris, nei blogis. Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus, nuo jo vertybių, nuo to, kaip turtas yra naudojamas, kiek jis pasitarnauja asmens ir visuomenės gerovei, visaverčiam ir žmogišką orumą užtikrinančiam bendruomenės gyvenimui sukurti.