Rašytojo R.Gavelio žmona Nijolė: „Didžioji dalis pasistengė jį pamiršti kaip rakštį“ (nuotraukos)

Gal todėl šiandien jo žmona Nijolė sako: „Didžioji dalis pasistengė jį pamiršti kaip rakštį, kuri visą laiką neva tau trukdo. Nemanau, kad tas jam labai rūpėtų.“ Spalio 8-ąją rašytojui būtų sukakę 60 metų.

Daugiau kaip prieš dvidešimtmetį nepasitenkinimu ir pasipiktinimu sutikto romano „Vilniaus pokeris“ autorius mirė 2002 metais, sulaukęs vos 52-ejų. Tačiau spėjo smarkiai sujaukti lietuvių literatūrą – ne tik „Vilniaus pokeriu“, bet ir romanais „Vilniaus džiazas“, „Septyni savižudybės būdai“. „Jauno žmogaus memuarai“, „Paskutinioji Žemės žmonių karta“, taip pat apsakymais ir aštria publicistika. 

Vienintelė tikra genialaus kūrėjo gyvenimo stebėtoja buvo jo žmona Nijolė, kuri interviu prieš keletą metų prisipažino esanti tarsi vyro sukurtas romanas.

Lrytas.lt kalbėjosi su ja apie R.Gavelio kūrybos palikimą ir reikšmę dabar.

- Manau, kad ne. Bent aš nesu girdėjusi, niekas manęs niekur nekvietė. O artimų jį pažinojusių draugų liko ne tiek jau daug. Manau, mes paminėsime vienaip ar kitaip.

- Man asmeniškai ne. Kaip nuspręs tauta, čia jos reikalas.

Matote, čia gali būti painiava ir dėl datų. Pagal pasą jis gimęs lapkričio 8-ąją, o iš tikrųjų – spalio 8 dieną. Todėl kažkas gali sureaguoti mėnesiu pavėlavęs. Bet nieko nekeičia, ar mėnesiu anksčiau, ar vėliau. Kol esi gyvas, svarbu, kada tavo gimimo diena. O kai tavęs nebėra, tada koks skirtumas.

- Jeigu jis taip sako, vadinasi, iš kažkur tai jaučia. Aš vargu ar pasakyčiau, kad aktyviai. Tiesiog jį pamiršo, ir viskas. Niekada jis nebuvo literatūriniuose sluoksniuose labai minimas, o kai minimas – tai daugiau blogąja prasme. Manau, kad didžioji dalis pasistengė jį pamiršti kaip rakštį, kuri visą laiką neva tau trukdo.

Nemanau, kad tas jam labai rūpėtų. Vis tiek tai buvo žmogus, kuriam svarbiausia buvo pasakyti tai, ką nori pasakyti, tegu ir nedidelei daliai žmonių. Išgirdo tie, kurie norėjo. Beveik kaip Biblijoje. O dabar – koks skirtumas, kaip yra.

- Aišku, būtų malonu, jei jauni žmonės perskaitytų „Vilniaus pokerį“ ir suprastų šiek tiek daugiau negu suprato tais laikais, kai romanas buvo išleistas. Bet taip neatsitiko. Dar po dešimties metų kažin ar beatsitiks. Neaišku, ar kas nors beatsimins! 

Tiesa, užsienyje vis kas nors išverčia. Amerikiečiai išsileido nedideliu tiražu. Kad ir kaip būtų keista, kažkas internetu nusiperka tą knygą ir perskaito. Aišku, tai ne tūkstančiai skaitytojų, o dešimtys. Bet atsiranda dešimt, dvidešimt, trisdešimt žmonių ir perskaito tą knygą. Jų atsiliepimai apie tą knygą yra labai geri. Vadinasi, rašė ir dėl jų, o ne tik Lietuvai ir apie Lietuvą.

- Kažkaip jūs labai pesimistiškai kalbate apie skaitytojų ratą. Nežinau, kaip dėl užsienio skaitytojų, bet Lietuvoje, man rodos, juos tikrai galima skaičiuoti tūkstančiais.

- Kadangi aš dirbu parodų centre ir pas mus vykstanti pati didžiausia ir lankomiausia paroda yra knygų mugė, aš negaliu labai skeptiškai teigti, kad šiuolaikiniai žmonės mažai skaito. Sprendžiant iš šios mugės, žmonės skaito ir labai domisi.

Bet kaip kažkas pasakė, gal Liutauras Degėsys, kad paprastai myli ar domisi gyvais rašytojais. O jų yra tiek daug, kad prisiminti tų, kurių nebėra, nėra kada. Negali priekaištauti publikai. Knygų yra begalė, tarp jų – gal ir protingesnių, ir svarbesnių.

- Ne, atvirai sakant, neskaitau ir net neklausau tos muzikos, kurios jis mėgdavo klausytis. Nežinau, kodėl, gal dar laikas neatėjo. Apsakymus – taip, kartais perskaitau, bet romanus… Gal aš jį labai gerai prisimenu, nežinau, nejaučiu būtinybės jį perskaityti šiuo metu.

- Gal žmonės iš tikrųjų pasikeitė. Skaito, apmąsto, galbūt draugų būryje apsitaria. Nereikia norėti, kad R.Gavelis staiga pasidarytų žvaigžde. Mes turime žvaigždžių, kurias iškepa per savaitę, ir jos tokiomis būna mėnesiui, trims, paskui vėl nebūna, paskui vėl būna… Nežinau, kokio pripažinimo reiktų norėti. Kažkas bibliotekose jas perskaito. Banaliai pasakius, aš matau, kad skaito, nes vis kažkokie centai ateina kaip autorinis atlygis. Matyt, to ir užtenka, o ką? Koks turėtų būti čia tas pripažinimas?

Nemanau, kad jis staiga ims ir sužvaigždės. Jis buvo kitoks. Bet manau, kad jis buvo savo laiku ir tuo laiku savo darbą atliko.

- Visiškai nepažįstu šitos kartos. Bet aš viliuosi, kad jie yra laisvi, turi mažiau tabu, davatkiško požiūrio. Nors didžioji dalis mano kartos yra ateistai, kurie pasidarė labai tikinčiais, tačiau visi mes turėjome davatkiškumo. Ne religinio, o kitokio.

Tie dalykai, kurie romanuose būdavo antraeiliai, užimdavo žmogaus galvoje visą erdvę ir jis visiškai negalvodavo, kodėl tai parašyta ir kas glūdi po tuo. Jis matydavo tik virš scenos kabantį aviną ir sakydavo: tučtuojau nuimkite, nes jis mane nervina ir aš jo nesuprantu.

„Vilniaus pokeris“ tapo skandalu, o anuomet literatūroje taip nutikdavo nedažnai. Didžioji dalis kaip pirkdavo deficitą, taip pirkdavo ir skandalingą šlovę turinčią knygą, nes tiesiog reikia turėti. Kiek žmonių perskaitė tą knygą, sunku pasakyti. Yra tokių žmonių, kurie gavę knygą net su autografu grąžino ją pasišlykštėję. Norėjo dar ir autorių pažeminti ir įžeisti, nes jei tau nepatiko, galėtum tiesiog tyliai atsisakyti ar sunaikinti. O juk autorius, dovanodamas knygą, suteikė tam žmogui savybių, kurių jis, paaiškėjo, neturėjo. Jis nebuvo pajėgus tą knygą suprasti. 

Dabar yra kitaip. Dabar didžioji dalis žmonių yra tiesiog abejingi. Negalima ant jų pykti. Kaip sakydavo J.Grušas, negalima pykti ant žmonių, reikia pykti ant valdžios. Visą savo energiją mes dabar nukreipiame į valdžią. Didžiajai daliai tautos to visiškai pakanka, ir mes visai nebegalvojame, kas mes tokie.

- Tas pyktis dažniausiai taip pat būdavo nukreiptas į valdžią. Nemanau, kad jį galima apkaltinti tuo, kad jis pyko ant tautos. Visada rasdavo, kaip pateisinti ją. Kaip sakydavo: aš rašau visa tai ir galbūt rašau labai piktai tik tam, kad visi suprastų, žinotų esmę, o ne tikėtų tuo, ką kažkas deklaruoja. Nes jam pačiam buvo įdomu prisikasti iki esmės ir ją pateikti kitiems – va, kokia yra tikroji tiesa. Bet mes ne visi norime ją žinoti, mums kartais neparanku pripažinti, kad mes žinome teisybę.

Manau, kad jis ir dabar būtų liberalas ir laisvosios rinkos pastebėjimai jam taip pat patiktų. Jis rastų ką pasakyti apie šitą situaciją ir apie tai, kaip mes bandome iš šitos duobės išlipti. Bet, deja, yra, kaip yra. Kiti žmonės bando pasakyti, bet irgi ne visada sako savo nuomonę. Tokių žmonių, kurie iš tikrųjų sako savo nuomonę, Lietuvoje yra mažai… nežinau… dabar net nesugalvočiau pavardės tokio žmogaus, kuris nuoširdžiai sako savo nuomonę.

- Nežinau, aš taip jaučiuosi!

- Kažkoks jausmas, kad visi trokšta vienintelio dalyko – patogiai gyventi. Todėl irgi negalime pykti. Tai natūralu. O patogumas yra toks dalykas, kad neišvengiamai turi kažką nuskriausti, norėdamas susikurti sau patogų gyvenimą. Tikiuosi, aš klystu.

- Aš net manau, kad šiuo atveju egzistuoja toks kompensacijos dėsnis gamtoje. Jeigu tu gražus, gal nelabai protingas. Jeigu protingas, gal nelabai gražus. Subanalinu visą reikalą, bet lygiai taip pat, jeigu tu esi turtingas, gal kažkas kita ne visai gerai, nes tas dėsnis neišvengiamai suvienodina mus visus, ir mes visi liekame tame pačiame lygmenyje – nei aukščiau, nei žemiau.

Bet kitų tikslų niekas nebeturi – nori tik greitai ir patogiai įsikurti. Ir visa ta emigracija… tiesiog niekas nenori prarasti laiko.

- Gal ji ir turi būti tuščia. Joje turi nieko nebūti.

- (Juokiasi) Gal. Teisingai. Gal. Tokie dalykai turi natūraliai atsitikti, o pas mus tikriausiai bus kas nors tokio didingo. Nežinau, kas ten galėtų derėti, bet atsiras kas nors.

- Taip. Tikiuosi, kad kartuvių negrąžins toje vietoje. Dabar pas mus labai madingas avangardas. Po tiltais kabo įdomios konstrukcijos. Aikštė nelabai tinkama avangardui, bet gal galima ją kažkaip transformuoti.