Sunki lyderystės našta (apie tai, kaip V.Adamkaus niekinimu bandoma pateisinti keistus D.Grybauskaitės politinius viražus ir nusišnekėjimus)

Be abejo, mokytis iš pirmtakų būtų išmintinga, tačiau Lietuvos vadovė atrodo labiau linkusi ne mokytis, o mokyti kitus. O jei ir kalba apie mokytojus, tai ji asmeniškai nurodė ne V.Adamkų ir net ne Vytautą Landsbergį, o Algirdą Brazauską.

Nežinia, kokias prezidento A.Brazausko užsienio politikos pamokas įsidėmėjo D.Grybauskaitė, tačiau visiškai aišku, kad bent savo retorika ji siekia sukurti antiadamkinės politikos įvaizdį.

Mat jau kelerius metus ne tik prezidentei, bet ir plačiajai visuomenei atkakliai stengiamasi įkalti į galvą, esą prezidento V.Adamkaus užsienio politika buvusi neišmintinga. Tokie propagandistai nutyli prezidento V.Adamkaus politikos pagrindinį rezultatą – nepaisant Rusijos prieštaravimo įvykdytą įsipareigojimą atvesti Lietuvą į NATO ir Europos Sąjungą.

Galbūt kai kuriems iš jų net šis tikslas jau atrodo klaida? Tačiau jei dabar naujas Lietuvos politinės ir ūkinės nomenklatūros tikslas – atvesti Lietuvą į Rusiją, tai tokiu atveju prezidentų V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės užsienio politika ir atitinkamai nacionalinių interesų samprata skiriasi iš esmės.

Tačiau atidžiau panagrinėjus užsienio politiką galima teigti, kad pastangos eskaluoti tariamą V.Adamkaus antirusišką nusistatymą daugeliu atveju kyla iš noro įsiteikti Lietuvos vadovei, bandant pateisinti sunkiai suvokiamus jos politikos viražus ir ypač – nevykusius nusišnekėjimus. Beje, neapdairiai išsprūdusios D.Grybauskaitės frazės, mano nuomone, pirmiausia liudija ne kokią nors nuoseklią užsienio politikos strategiją, o atvirkščiai – jos stoką.

Kyla įspūdis, kad prezidentė yra iš tų žmonių (nebūtinai tik moterų), kurie pirmiausia pasako, o tik po to pagalvoja. Gal todėl tokie prieštaringi jos “pagrūmojimai” ne tik JAV, bet ir Rusijai. Jei teisingai suprantame painius mūsų prezidentės ir jos atstovų spaudoje bandymus pateisinti nenorą susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama Prahoje, tai B.Obama jai neįtiko būtent dėl santykių su Rusija “perkrovimo”.

Tuomet darosi visiškai nebesuprantama, kodėl prezidentavimo pradžioje D.Grybauskaitė taip meilikavo ir premjerui V.Putinui, ir prezidentui D.Medvedevui? Kadangi tokią logiką perprasti sunku, tai natūralu, kad bandantys Lietuvos vadovės klaidas “pataisyti” apžvalgininkai taip pat gerokai susipainiojo. Prezidentė barama ir todėl, kad “lipa ant V.Adamkaus grėblio”, ir todėl, kad nelipa…

Tačiau antiadamkinio fronto kariai, savo gretose keistai suvienijantys ir kairuoliškos pakraipos, ir prokonservatoriškus intelektualus, masiniam skaitytoju bando įpiršti tikėjimą esą “V.Adamkaus politika” buvo antirusiška ir proamerikietiška.

Tiesą sakant, toks stereotipas jau beveik įsigalėjo, nes norint ką nors įkalti į galvą, visiškai nebūtina operuoti tikrais faktais ir svariais argumentais.

Realūs užsienio politikos faktai net istorikams ir politologams visa savo apimtimi kartais paaiškėja tik po šimto metų.

Tačiau jei labai norisi greito populiarumo ir pelno, aktualijų publicistikoje pakanka nutylėti neparankius faktus, ištraukti iš viso santykių konteksto vieną kitą detalę, ją skandalizuoti ir tokiu primityviu būdu primesti norimą požiūrį, ypač jei gali pasiekti plačią auditoriją per masinės komunikacijos priemones (Nesinori jas vadinti visuomenės informavimo priemonėmis, nes tokiais faktų atrankos metodais grįstos komentatorių nuomonės balansuoja ant dezinformavimo ribos.

Gal todėl konservatorius Arvydas Vidžiūnas ir sugalvojo žiniasklaidos terminą. Juk skleisti galima visokias žinias – ir tikras, ir klaidinančias).

Pastebint bandymus manipuliuoti visuomenės nuomone, verta paminėti bent kelis faktus, kuriuos nutyli “antirusiško” V.Adamkaus portreto kūrėjai.

Skirtingai nuo prezidentu tapusio A.Brazausko, V.Adamkus neturėjo komunistinės praeities kupros, todėl drąsiau už savo pirmtaką ėmėsi iniciatyvos santykių su Rusija srityje. Daugelį prezidento A.Brazausko žingsnių užsienio politikoje varžė konservatorių opozicijos įtarinėjimai pataikavimu Maskvai, vertę jo politinę aplinką kai kada sudarinėti sandėrius po kilimu.

Todėl tiek brazauskininkus, tiek uolius landsbergininkus buvo ištikęs lengvas šokas, kai vos pradėjęs savo prezidentinę kadenciją V.Adamkus viešai atsisuko “veidu į Rusiją”. 1998 m. kovo 26 dieną paskelbtame pareiškime „Dėl santykių su Rusija plėtros ir saugumą bei pasitikėjimą skatinančių priemonių“ Lietuvos prezidentas V.Adamkus paskelbė: „Lietuvos integracija į Europos ir transatlantines institucijas bei draugiškų santykių su kaimyninėmis šalimis, tarp jų ir Rusija, plėtojimas yra prioritetinės mūsų santykių kryptys“.

Po šiais žodžiais, tikėtina, ir šiandien galėtų pasirašyti dabartinė Lietuvos prezidentė. Tačiau skirtingai nuo labai panašių D.Grybauskaitės deklaracijų, V.Adamkaus pareiškime buvo detaliai išdėstyti Lietuvos pasiūlymai Rusijai politikos ir gynybos, ekonomikos, kultūros srityse.

Lietuvos vadovo pasiūlymai bendradarbiauti kuriant investicijoms palankią aplinką Kaliningrado srityje, vykdyti bendrus aplinkosaugos projektus ir kiti praktinio bendradarbiavimo žingsniai prezidento pavedimu 1999 metais buvo detalizuoti Užsienio reikalų ministerijos parengtoje programoje, gavusioje Nidos iniciatyvos pavadinimą.

Šiandien net sunku patikėti, bet tuomet ir Lietuvos pramonininkų patriarchas Bronislovas Lubys, lydėjęs prezidentą V.Adamkų vizito Maskvoje metu, negailėjo gerų žodžių Lietuvos vadovui už ryžtą Lietuvos – Rusijos santykių darbotvarkę pakreipti abipusiai naudingo praktinio bendradarbiavimo linkme.

Baigdamas savo pirmąją kadenciją V.Adamkus buvo apdovanotas šv.Andriejaus ordinu už dialogo su Rusija plėtrą, nepaisant sunkių ir aštrių derybų, ypač dėl Kaliningrado tranzito ir net prieštaravimo V.Putino siekiui „liberalizuoti“ Rusijos karinį tranzitą per Lietuvos teritoriją.

Tuomet buvo sunku įsivaizduoti, jog plėtoti ekonominius ryšius su Rusija suinteresuotų Lietuvos verslo grupių valdoma žiniasklaida plieks V.Adamkų už sprendimą apdovanoti Lietuvos valstybės ordinu Rusijos geležinkelių vadovą Vladimirą Jakuniną.

Jei jau toks principingas jų požiūris į tikrus ar tariamus kagėbistus, tai tenka tik stebėtis, kodėl ta pati žiniasklaida ir pats ponas B.Lubys agituoja už labai gerus santykius su savo kagėbistine praeitimi besididžiuojančiu Vladimiru Putinu? Juk net ir pačioje Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovybėje galima rasti reikalų su Liustracijos komisija turėjusių asmenų.

Beje, jautriausiu Rusijai – SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu prezidentas V.Adamkus laikėsi nuoseklios politikos neerzinti Rusijos neįgyvendinamais reikalavimais, pvz., Seimo priimtu įstatymu „priversti“ Rusiją nedelsiant kompensuoti okupantų padarytą žalą.

Tie, kurie tuomet puolė V.Adamkų, atsisakiusį pasirašyti šį įstatymą, kaltindami jį pataikavimu SSRS teises ir pareigas paveldėjusiai Rusijai, nenorėjo girdėti Lietuvos prezidento žodžių: „Ateis laikas, kai Rusija turės susitaikyti su savo praeitimi, taigi ir su mūsų šalies istorija“. Ar šie žodžiai, 2001 m. rugsėjo 9-ąją viešai pasakyti Vašingtono strateginių studijų centre ir oficialiai paskelbti Lietuvos visuomenei, ir šiandien erzina V.Adamkaus kritikus?

Akivaizdu, kad ne tik Kremliaus vadovybės pyktį, bet ir nuo Kremliaus priklausomų politikos ir verslo sambūrių nepasitenkinimą Lietuvoje sukėlė atvira ir nuosekli Lietuvos užsienio politikos linija. Lietuvos pastangos remti Ukrainos, Gruzijos, Moldovos demokratinės raidos kelią, siekius suartėti su Europos Sąjunga ir net ginti nuo persekiojimo Baltarusijos opoziciją.

Skirtingai negu dabar, V.Putinas ir Aliaksandras Lukašenka buvo geriausi draugai, ir tik jų vieningai smaugiama demokratinė opozicija bandė priešintis A.Lukašenkos svajonei - tapti suvienytos Baltarusijos ir Rusijos prezidentu, diktatoriškai tramdant bet kokią baltarusių visuomenės politinę saviraišką.

Tokios Lietuvos užsienio politikos, kuri įgavo pagreitį antrosios prezidento V.Adamkaus kadencijos metu, viena iš kritikių Indrė Makaraitytė konstatuoja, esą demokratijos palaikymas ir yra konfrontacinė politika su Rusija. Tačiau visad „patylėti“ raginančios politikos apologetikoje ir slypi atsakymas, kas gi atsitiko, kad daug žadančios gerų Lietuvos ir Rusijos santykių viltys mirė anksčiau negu V.Adamkų prezidento poste pakeitė D.Grybauskaitė.

Paramos demokratijai, kaip konfrontaciją su Rusija skatinančio dirgiklio įvardijimas tik patvirtina, kad keitėsi ne Lietuvos užsienio politikos principai, kuriuos ne kartą viešai yra išdėstęs V.Adamkus.

Keitėsi Rusija, kuri V.Putino prezidentavimo metais darėsi vis mažiau panaši į V.Landsbergio ir Boriso Jelcino laikų Rusiją, tokią artimą savo idealais Sąjūdžio Lietuvai. V.Putinui sutelkus visą politinę ir ekonominę valdžią į „silovikų“ grupuotės rankas, valdžioje nebeliko nei moderniau Rusijos ateitį suvokusio vicepremjero Boriso Nemcovo, tapusio persekiojamu opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderiu, nei buvusio premjero Michailo Kasjanovo, iš V.Putino paskirtos vyriausybės pasitraukusio į opozicinę Rusijos demokratijos sąjungą. Faktiškai neliko jokios realios galimybės naudojantis Rusijos Konstitucijos tarsi deklaruotomis teisėmis siekti pačios Rusijos demokratinės raidos perspektyvos.

Atitinkamai „gazpromizavosi“ ir Rusijos užsienio politikos doktrina, kurios tikslus ir metodus išsamiai aprašė Edwardas Lucas savo knygoje apie naują Šaltąjį karą.

Taigi ne Lietuvos politika tapo antirusiška, bet Kremlius ėmė vykdyti antilietuvišką, antiukrainietišką, antigruzinišką, antiestišką, antilatvišką ir netgi antibaltarusišką, o iš esmės – antidemokratinę politiką.

Tikslas atkurti žlugusią SSRS imperiją buvo ir vis dar yra vykdomas pasitelkus visas įmanomas ir neįmanomas priemones – nuo „Družba“ naftotakio uždarymo, lietuviškų, lenkiškų, gruziniškų, baltarusiškų prekių ir vežėjų blokados, bronzinio kario ar rusakalbių „gynimo“ skandalų iki atviro šantažo nutraukiant per viduržiemio šalčius dujų tiekimą ne tik Ukrainai, bet ir kaimyninėms Europos Sąjungos šalims.

Nesinori nenagrinėti ekskliuzyvinės V.Putino retorikos tiek kaimyninių šalių vadovų, tiek valstybių atžvilgiu. Vaizdingos Rusijos prezidento frazės apie „padvėsusio asilo ausis“ tapo putiniškos politinės kalbos klasika. Nors prezidentinė retorika atspindi ne tik jų asmeninį charakterį, bet ir valstybės politikos pobūdį, tačiau daug svarbiau – realūs vienos ar kitos Vyriausybės veiksmai.

Kad ir kaip kruopščiai ieškotum antirusiškos Lietuvos politikos įrodymų, net aršiausi V.Adamkaus kritikai neįstengia jų rasti. Ir neras, nes jų tiesiog nėra. Nė viena Lietuvos Vyriausybė nėra priėmusi nė vieno sprendimo, nukreipto prieš Rusiją. Kaip, beje, nėra V.Putinui ar kiek modernesniam, nors taip pat nevengusiam aštraus žodžio Rusijos prezidentui D.Medvedvui prilygstančios prezidento V.Adamkaus retorikos pavyzdžių.

Bet jei Lietuvoje trūks plyš reikia ką nors rasti, tai ir randa. Pavyzdžiui, daktarė Morta Vidūnaitė po ilgų ieškojimų randa svarų V.Adamkaus „antirusiškumo“ įrodymą: 2008 m. sausį interviu „Financial Times“ V.Adamkus įspėjo Vakarus, jog naftos doleriu varoma Rusija darosi vis aikštingesne, kad gresia konfliktas Gruzijoje ir naujas šaltasis karas.

Bet jei politologijos daktarai taip mėgsta analizuoti spaudą, galima parekomenduoti dar 2007 m. lapkričio 27 d. Richardo Holbrooke’o straipsnį “Washington Post”, kuriame atvirai ispėjama, kad V.Putinas siekia nuversti Michailą Saakašvilį. Arba 2008 m. liepos 15 d. Rono Asmuso straipsnį “Washington Post”, prasidedantį žodžiais „There is a war in the air between Georgia and Russia“.

R.Holbrooke'as šiandien yra B.Obamos specialusis pasiuntinys Afganistane ir Pakistane, o R.Asmusas - artimas JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton bendražygis. Taigi iš esmės nieko naujo V.Adamkus “Financial Times” nepasakė, ką jau buvo pastebėję ne tik JAV politikai, bet netgi daugelis prezidento George’o W. Busho politiką kritikavusių apžvalgininkų.

Beje, tokios pranašystės gerokai nepatiko tuomečio JAV prezidento administracijai.

JAV valstybės sekretorė C.Rice netgi netiesiogiai kritikavo V.Adamkų, kalbėdama Pasaulio ekonomikos forume Davose. Tuomet ta kritika buvo itin plačiai ištransliuota Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, bandant pademonstruoti tariamą Lietuvos vadovo nekompetenciją ir diplomatinės kalbėsenos stoką.

Daug menkesnio susidomėjimo Lietuvos viešojoje erdvėje susilaukė bendra Lietuvos ir Lenkijos prezidentų 2009 m. balandžio 19 d. deklaracija, patvirtinanti strateginius abiejų šalių siekius.

„Rusija yra viena svarbiausių ES partnerių, su kuria turi būti plėtojamas konstruktyvus bendradarbiavimas, laikantis abipusių įsipareigojimų bei tarptautinės teisės ir grindžiant santykius europietiškomis vertybėmis“, - pareiškė prezidentai V.Adamkus ir Lechas Kaczynskis. Tačiau Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, Lenkijos prezidentui buvo ir vis dar lipdoma baisaus rusofobo etiketė, nors jo žūties vietoje - legendinėje Katynėje Lenkijos premjerą guodė pats V.Putinas.

Be kita ko, prezidentai L.Kaczynskis ir V.Adamkus savo deklaracijoje pakvietė pradėti strateginę diskusiją apie ES politiką Rusijos atžvilgiu. Būtent tokios strateginės diskusijos apie santykius ir su Rusija, ir su JAV, trūksta Lietuvoje. Pradėjus dėl Lietuvos užsienio politikos blaškytis tarp šių dviejų galiūnių tarsi tarp Scilės ir Charibdės, sunku tikėtis brandaus Lietuvos interesų atstovavimo ir Europos Sąjungoje. O ginti Lietuvos nacionalinius interesus niekada nebuvo ir nebus lengva nei Briuselyje, nei Vašingtone, tuo labiau – Maskvoje.

Prezidentams būtų lengviausia apskritai neturėti jokių nacionalinių interesų ir dėl jų nesivarginti, tikintis, kad kažkas už juos kažkurioje pasaulio sostinėje gražiuoju susitars ir be Lietuvos vadovų ir diplomatų pastangų. O jei susitars ne taip, kaip norisi, ar tauta liks nepatenkinta tokiais susitarimais, visada galima ir pabarti – vieną kartą Maskvą, kitą kartą – Vašingtoną. Na, ir žinoma, vieną ar kitą savo šalies užsienio reikalų ministrą ar diplomatą.

Tačiau be ironijos galima konstatuoti, kad kol kas, nepaisant didžiulio noro diskredituoti V.Adamkaus kartu su keliomis Lietuvos Vyriausybėmis vykdytą užsienio politiką ir nuo jos „atriboti“ prezidentės Dalios Grybauskaitės kursą, iš esmės naudojamasi tuo pačiu bagažu, kuris sunkiai sukauptas V.Adamkaus lyderystės metais.

Tame bagaže – ne tik malonūs Metų Europiečio ir Europietės titulai, bet ir gebėjimas į ES darbotvarkę įtraukti gyvybinius Lietuvos interesus, pavyzdžiui, energetinį saugumą, rasti kompromisą derinant ES narių interesus ir nepamiršti savųjų. O kartais – stoti silpnesniojo pusėn, kai to reikalauja nebūtinai pragmatiniai interesai, o elementarūs žmogiškumo principai. Tiesa, šią kilnią misiją Lietuvos prezidentė vis dažniau leidžia atlikti Seimo pirmininkei Irenai Degutienei.

Abejotina, ar iš viso galima vartoti peršamą sąvoką apie išskirtinę prezidento V.Adamkaus politiką? Taip, kiekvienas lyderis ją personifikuoja, tačiau vienvaldiškai vykdyti savo politiką niekas neturi nei Konstitucijos įgaliojimų, nei realių galimybių.

Pretenduojantiems į gilesnę politologinę lyderių veiklos analizę neleistina ignoruoti neparankių faktų. O faktas tas, kad Lietuva iki 2008 metų rudens būtent ir pasižymėjo tuo, kad egzistavo platus politinis sutarimas dėl nacionalinio saugumo ir užsienio politikos. Siekiant šio sutarimo, būtent Lietuvos prezidento V.Adamkaus institucijoje gimė ir po sudėtingo derinimo 2004 m. buvo pasirašytas politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos užsienio politikos tikslų. Ir jį pasirašė net tų partijų lyderiai, kurie dabar staiga „praregėjo“, bandydami ieškoti kažkokio ypatingo Lietuvos kelio pasaulio politikos žemėlapyje.

Tokio sutarimo šiandien nematyti ne tik tarp parlamentinių partijų, pozicijos ir opozicijos, bet ir pačioje valdančiojoje konservatorių partijoje. Tačiau kaip galima pasiekti sutarimo, jei išnyko diskusijos tradicija? Užtat vėl įgijo galią „nurodymas iš viršaus“, po kurio diskutuoti jau nepageidaujama ir nepageidautina.

Tiems, kurie sutartinai puola V.Adamkų už „proamerikietišką“ politiką, pravartu prisiminti, kad būtent Lietuvos Seimas priėmė sprendimą siųsti mūsų karius į misiją Afganistane. 2001 m. spalio 9 d. už tai balsavo 50 Seimo narių, prieš – nė vieno, ir tik 7 balsuodami susilaikė.

Prieštaringą sprendimą siųsti karius i Iraką 2003 m. kovo 25 d. irgi palaimino Seimas: 59 balsavo už, 13 - prieš, 2 – susilaikė. Kritiškiausia ir labiausiai nevieninga šiuo atveju buvo ... valdančioji Socialdemokratų frakcija! O labiausiai Seimo nutarimą stūmė opozicija - liberalcentristai, krikdemai ir konservatoriai.

Jei į karą prieš V.Adamkaus politiką išsirengę politologai nepatingetų pavartyti Seimo stenogramų, pamatytų, kad būtent konservatoriai ragino Seimo nutarimą formuluoti pačia tiesmukiškiausia „proamerikietiška“ forma, apvalant jį nuo visokių europinės diplomatinės retorikos vingrybių.

Tik socdemui Vyteniui Andriukaičiui reikalaujant nutarime atsirado nuoroda į Europos Viršūnių Tarybos išvadas, remiančias „veiksmingą Irako nuginklavimą“. Tad galima drąsiai teigti, jog Lietuva ir tuomet nebuvo ES išsišokėlė, kaip bando įteigti tie, kurie giria dabartinę “tylią” Prezidentės ir konservatorių užsienio politiką.

Kaip ir kodėl per tą laiką pasikeitė Lietuvos vadovybės, ES politikos elito ir visuomenės požiūris į paramą Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir kovą su terorizmu, - tema, verta atskiro ir gilesnio politologinio (ir ne tik) tyrimo.

Įdomumo dėlei galima priminti, kad Seimo nutarimo projektą siųsti Lietuvos karius į Iraką pateikė prezidentas Rolandas Paksas, vadovaudamasis sprendimu, kurį priėme jo vadovaujama Valstybes Gynimo Taryba.

„Proamerikietiškus“ sprendimus siųsti karius tiek į Afganistaną, tiek į Iraką rėmė ir ir įgyvendino Lietuvos Vyriausybė, kurios narė buvo finansų ministrė Dalia Grybauskaitė. Neteko girdėti, kad būsimoji prezidentė tada būtų kaip nors protestavusi prieš Lietuvos paramą sąjungininkams.

Greičiau priešingai - D.Grybauskaitės parašu yra sutvirtinti du Lietuvos Vyriausybės nutarimai skirti Irakui po 100 tūkstančių litų. Galbūt yra ir daugiau įdomių dokumentų, kurie nebūtinai šiuo metu prieinami tiek tyrinėtojams, tiek visuomenei.

O gal dabar Lietuvos prezidentė ir gailisi vieno ar kito savo proamerikietiško sprendimo? Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas, pavyzdžiui, nesigaili, net atakuojamas didžiulės protestuotojų minios, kritikos žiniasklaidoje ir nebodamas grasinimų atsidurti kalėjime. Tokios tvirtybės šaltinis – įsitikinimas, kad jis vykdė politiką, kuri geriausiai atitiko Jungtinės Karalystės nacionalinius interesus. O tie interesai, kaip žinoma, yra amžini, keičiasi tik politika ir politikai.

Sunku atspėti, ko gailėsis ar nesigailės baigusi savo dvi (tikriausiai) prezidentines kadencijas Dalia Grybauskaitė. Tačiau kad ir kokia būtų Lietuvos užsienio politika, už jos sėkmes ir nesėkmes pirmiausia atsakingas lyderis. Atsakingas net tada, kai nenori ar negali imtis realios lyderystės. Tokiai lyderystei reikia daugiau negu skelbti trafaretines frazes apie būtinumą vadovautis Lietuvos nacionaliniais interesais.

Lyderiui būtina ne tik sugebėti aiškiai suvokti ir apibrėžti Lietuvos nacionalinius interesus, kurie iš esmės nesikeičia nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios, bet ir sutelkti Tautą bei jos išrinktuosius pasirinktos politikos programiniams tikslams įgyvendinti.

Tačiau kai nėra nei aiškiai suformuluotų siekių, nei viešai išdėstytos lyderio veiksmų programos, tai tarsi nelieka ir atskaitos taškų, pagal kuriuos būtų galima vertini, kur ir kaip toli Lietuvą nuvedė vienas ar kitas vedlys. O gal to ir tereikia - kad diskusijose apie antirusišką ar proamerikietišką buvusių lyderių politiką nebeliktų nei noro, nei laiko diskutuoti pagrindiniu klausimu: kaip geriau realizuoti savo nacionalinius interesus? Primityvaus antirusiško ar antiamerikietiško diskurso tokiam svarstymui nepakanka.

Nei pirmajam atkurtos Lietuvos valstybės vadovui V.Landsbergiui, nei prezidentams A.Brazauskui ir V.Adamkui per Tautos jiems skirtą vadovauti laiką nepavyko šimtu nuošimčių realizuoti visų savo siekių. Lyderiai taip pat neapdrausti nuo klaidų, kurias žino geriau už aršiausius savo kritikus. Tačiau ne kartą jie likdavo tiesiog nesuprasti ar net apspjaudyti tų, kurie interesus suvokdavo kitaip arba apskritai nesuvokdavo.

Tačiau nė vienas iš jų nebandė iš esmės užbraukti savo pirmtakų indėlio į Lietuvos valstybės kūrybą.

Sąžiningai analizuojant jų veiklą, nekintantis buvusių Lietuvos Respublikos vadovų siekis ginti Lietuvos laisvę lemiamomis istorijos akimirkomis kažin, ar gali būti paneigtas. Nebent laisvė ir demokratija rėksmingai daugumai Lietuvoje jau nebėra vertybė.