Vienuolis Ajahnas Brahmas: “Jei ketini laikytis įsikabinęs kvailo požiūrio į gyvenimą, tuomet kankinsies”

Budizmo istorijos apie laimę, surinktos knygoje „Atverk savo širdies duris“ („Tyto alba“, 2010) – Ajahno Brahmo mokymo pagrindas. Dažnai atrodo, kad viso pasaulio nelaimės užgriuvo būtent mus. Dažnai problemos būna tikros, o mūsų jėgos – menkos, mus apima liūdesys ir nepasitenkinimas savimi, tačiau Ajahnas Brahmas sako: “Mums trūksta tik sielos ramybės, skaidraus žvilgsnio ir sugebėjimo atverti savo širdį laimei”.

- Vienuoliu tapote, kai jums buvo 23-eji?

- 23-ejų nusprendžiau, kad man gana šio pasaulio, ir tapau vienuoliu. Prieš tai dirbau mokytoju, ir vien jau to užtenka, kad panorėtum viską palikti ir tapti vienuoliu.

- Taip, bet tai buvo dar iki mokytojavimo. Pamaniau, kad savo gyvenime galėčiau nuveikti ką nors gera, o ne, pavyzdžiui, gaminti bombas. Pasirinkau mokytojo darbą. Tačiau po kurio laiko sustiprėjo noras pagyventi vienuolyne ar patirti ką nors dvasinga.

Vienas puikiausių dalykų budizme yra tas (tailandiečių tradicija), kad vienuoliu gali tapti labai greitai. Nusprendžiau padaryti keleto metų pertraukėlę, nukeliauti į Tailandą, tapti vienuoliu, tokiu būdu ištrūkti iš rutinos, o paskui vėl grįžti į man pažįstamą pasaulį. Bet tapus vienuoliu, kažkas atsitiko – vienuolio vaidmenyje man buvo taip jauku ir gera, kad supratau radęs tai, ką visada norėjau daryti.

- Iš tiesų mane privertė suvokimas, kad žmogui iš gyvenimo reikia daugiau nei tik kilti karjeros laiptais ar įveikti santykių pakopas. Turbūt viena labiausiai jaudinančių patirčių gyvenime – mano pirmosios meditacijos vienumoje. Pasiekiau išties gilią meditacijos būseną, ji buvo tokia džiaugsminga, jutau palaimą...

Šie pojūčiai iki šiol manęs neapleidžia, tad panorau sužinoti, ką jie reiškia ir kaip dera prie pasaulio tvarkos. Gili meditacija smarkiai pakeitė mano požiūrį į gyvenimo prasmę. Norėjau gilintis vis labiau, o tai įmanoma tik gyvenant vienuolio gyvenimą.

- Statyti vienuolynus buvo sunku fiziškai, bet aplinkui visada buvo linksma ir dirbome su džiaugsmu. Pavyzdžiui, viena mano knygoje papasakotų istorijų atsitiko statant Apeigų salę mano mokytojo Ajahno Chaho vienuolyne. Liko daug žemių ir turėjome jas perkelti iš vienos vietos į kitą, mat mokytojas Ajahnas Chahas pasakė, kad ten jos negražiai atrodo. Ištisas tris dienas sunkiai dirbome nuo devintos ryto iki dešimtos vakaro, beveik be pertraukų alinančiame tropikų karštyje.

Baigę darbą, jautėmės laimingi, bet kaip tik tada Ajahnas Chahas išvažiavo į kitą vienuolyną. Kitą rytą atvyko jį pavaduojantis vienuolis ir pasakė, kad žemės guli ne vietoje ir kad mes turime jas perkelti. Kitas tris dienas vežiojome žemes į kitą krūvą. Buvau laimingas, kai pagaliau baigėme.

Bet kitą dieną grįžo Ajahnas Chahas ir paklausė: „Kodėl perkėlėte žemes į aną vietą? Juk sakiau, kad jos turi keliauti kitur!“ Kitas tris dienas vėl turėjome vežioti žemes.

Ir žinoma, tuo metu jau buvau piktas ir suirzęs. O kadangi buvau vienintelis vakarietis Azijos vienuolyne, galėjau keiktis angliškai ir niekas manęs nebūtų supratęs. Bet jiems viską pasakė mano kūno kalba. Niekada nepamiršiu vienuolio, kuris priėjo prie manęs ir pasakė: „Stumti karutį lengva, sunkiausia – galvoti apie tai.“

Tie žodžiai pakeitė mano požiūrį į darbą. Vos tik lioviausi skųstis ir dejuoti, stumti karutį tapo lengviau, iš esmės jis pats tapo lengvesnis. Tokiu būdu sužinojau daug paslapčių, čia tik viena iš daugelio. Galvoti apie darbą yra kur kas sunkiau nei jį dirbti.

- Kartais. Jei žvelgtume iš mano pozicijos, atrodys, kad taip ir turėjo būti, o jei kitu kampu – kad neturėjo. Yra žmonių, kuriems bet koks veiksmas virsta kančia, vieniems – valgymas, o kitiems – duoti interviu, bet visuomet svarbiausias yra tavo asmeninis požiūris, nusiteikimas: tai viena iš tiesų, kurias atrandi gyvendamas vienuolyne. Dažniausiai turi pasirinkimą. Jei ketini laikytis įsikabinęs kvailo požiūrio į gyvenimą, tuomet kankinsies. Jei pakeitei savo požiūrį ir tapai išmintingesnis, suprasi, kad tai ne problema.

- Visada maniau, kad laimės paieškos – gyvenimo varomoji jėga. Nesvarbu, ką veikiame šiame pasaulyje, gyvenime, mes visuomet ieškome ir tikros laimės. Medituodamas patyriau palaimą, tokių meditacijų dėka pažinau kitokią laimę – peržengiančią šio pasaulio ribas. Pabandai daryti, ką iš tikrųjų nori, ir patiri laimę.

Laimės pojūtis taip pat yra gyvenimo prasmė. Tas laimės pojūtis medituojant nebuvo paprastas – kartu atėjo supratimas: kad ir ką darytum, visur gali atrasti laimę. Kartais kūnas tau liepia: „Privalai pamiegoti“ arba „dabar turi susirgti“ ar „dabar negali daryti to, ko nori“. Nesvarbu, ar tavo gyvenime kažkas atsitiko, privertė liautis daryti tai, kas patinka. Tai yra tarsi gyvenimo nuorodos, tada turi progą leisti viskam tekėti savo vaga, pasiduoti akimirkai, kai negali nieko pakeisti, ir būti tuo patenkintas. Tai yra vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos atradau praktikuodamas budizmą. Kad ir kas atsitiktų, gali būti laimingas.

- Tikrasis gyvenimas atsispindi istorijose, o ne idėjose. Mintys yra tarsi žinia iš antrų lūpų apie tai, kas išties vyksta tavo gyvenime. Jeigu galėtum paimti istorijas iš gyvenimo ir jomis paaiškinti gyvenimo prasmę, žmonės viską suprastų lengviau. Todėl aš mėgstu tokias istorijas. Beje, noriu pabaigti pradėtą istoriją: vienas vienuolis – ne aš – mokė meditacijos kalėjime, po užsiėmimų kaliniai klausdavo, ką reiškia būti budistu Vakaruose. Jis jiems papasakojo, kad vienuoliai keliasi anksti ryte, apie trečią valandą, tada susirenka į šaltą salę ir ten keturias valandas sėdi sukryžiavę kojas, medituodami bei giedodami giesmes.

Po meditacijos, apie pusę septynių, išgeria puodelį arbatos ir eina dirbti, o po 3–4 valandas trunkančio sunkaus darbo pietauja. Tie pietūs – viskas, ką gauna pavalgyti, nėra jokio pasirinkimo, viskas sumaišyta bendrame katile. Maistas nebūna labai skanus. Po pietų vienuoliai dirba dar daugiau.

Ten nėra nei radijo, nei televizoriaus, negali sekti sporto įvykių, negali užsiimti sportu, negali nei groti, nei klausytis muzikos. Nėra filmų, kuriuos galėtum žiūrėti, nėra kuo užsiimti vakarais, net negali valgyti, gali tik eiti į pagrindinę salę ir valandų valandas sėdėti sukryžiavęs kojas ant šaltų grindų ir dar daugiau medituoti. O paskui grįžti į savo trobelę ir miegoti ant šaltų grindų...

Visa tai išgirdę kaliniai tiesiog pašiurpo. Vienas iš jų sušuko: „Tai siaubinga! Kraustykitės pas mus į kalėjimą!“ Jie net pamiršo, kur patys atsidūrę... Bet istorija paaiškina, kodėl mano vienuoliai ir vienuolyne apsilankantys žmonės mielai pasilieka, – todėl, kad jiems nedaug reikia. Jie į vienuolyną nežiūri kaip į kalėjimą, tiesiog nori ten būti.

- Yra du laisvės tipai – laisvė trokšti ir laisvė nuo troškimų. Dauguma žmonių žino tik laisvę trokšti, laisvę rinktis. O mums, budistams, svarbu būti laisviems nuo rinkimosi, nuo troškimų, ypač medituojant.

Tada žmogus yra viskuo patenkintas, taikiai sugyvena su savimi ir kitais, jam net nekyla troškimų. Jis yra laisvas nuo troškimų tironijos – troškimų, kurie visada stumia, traukia ir nurodinėja, ką daryti. Tie vidiniai įsakymai verčia mus būti kitokius, jie reikalauja įgyvendinti tikslus, nors dažnai nė nežinome, kodėl jų siekiame, iš mūsų tarsi tikimasi, kad juos pasieksime. O medituodami išsilaisviname iš šių vidinių įsakymų.

- Vienuolyno vyresniuoju tapau, nes sėkmė nusisuko (šypsosi), bet kaip budistų vienuolis visada maniau, kad žmonės turi tokią gausybę daiktų, jog, regis, galėtų pasijusti įgyvendinę savo svajones. Nepaisant to, jų svajonėms nėra galo, jie niekada neišsilaisvina nuo troškimų, nuolat siekia dar, o šis siekis, alkis, troškulys kaip ir bet kuriam alkstančiam ar ištroškusiam žmogui kelia nepatogumų. Kartais pagalvojame, kad būtų gerai numaldyti tą troškulį amžiams, bet taip niekada nebus.

Pabendravęs su keliais budistų vienuoliais, supratau, kad jie – laimingiausi mano sutikti žmonės. Jie laisvi, daugybė turtingų ir sėkmingų pasaulio žmonių jais žavisi ir laiko savo stabais, bando sekti jų pavyzdžiu. Jei tų žmonių paklaustum: „Ar tikrai jaučiatės laisvi?“, atsakymų sulaiktume įdomių. O jeigu to paties paklaustum vienuolio, kurį varžo taisyklės, apribojimai, jis atsakytų, kad tikrai jaučiasi laisvas. Vadinasi, yra dvi laisvės: laisvė trokšti ir laisvė nuo troškimų – šiuolaikiniame pasaulyje turime daugybę galimybių tenkinti troškimus. Bet kiek žmonių jaučiasi iš tikrųjų laisvi?

- Nemanau, kad tai gali sukelti abejingumą viskam, nes nemažai žmonių keičia savo požiūrį, o kartu keičiasi ir pasaulis. Kalbant apie pyktį ir bėgimą nuo problemų – tai man primena kenkėjų naikintoją, kuriam nerūpi apsaugoti gamtą, jis tenori viską kontroliuoti, tiesiog išnaikinti tai, kas kelia problemas, nepaisydamas gamtos; toks kenkėjas gali būti ir vyras ar žmona, linkę kontroliuoti, arba priešas. Anksčiau ar vėliau suprantame, kad neįmanoma išnaikinti šių „kenkėjų“ visame pasaulyje, negalime jų išnaikinti net savo kūnuose, pavyzdžiui, vėžio ar kitų ligų. Atėjus laikui, išmokstame darniai gyventi su gamta ir savimi.

- Taip, mokome priešintis pykčiui, pavydui, kvailumui. Yra dalykų, kuriems reikia priešintis – turiu galvoje pyktį, kerštą, skausmą, sielvartą, kaltę, kitas neigiamas emocijas, kurias išprovokuoja mūsų pasaulis. Tam turėtume atsispirti, suprasti ir įveikti.

- Tai tikrai gera istorija. Ji pasakoja apie universiteto dėstytoją, kuris vieną rytą į paskaitą atsineša stiklinį ąsotį ir pastato ant stalo. Visai klasei spėliojant, ką jis ketina daryti, dėstytojas ima į ąsotį dėti akmenis iš maišelio, kol jį visą prideda akmenų. Kai akmenys jau nebetelpa, jis klausia studentų: „Ar ąsotis pilnas?“

Šie atsako, kad pilnas. Tada dėstytojas nusišypso ir išsitraukia antrą maišelį, pilną žvyro, ir suberia į tarpus tarp didžiųjų akmenų. Kai žvyras nebetelpa, jis klausia: „O dabar ąsotis jau pilnas?“ Šįkart studentai, perpratę jį, purto galvas. Dėstytojas nusišypso ir išsitraukia dar vieną maišelį – smulkaus smėlio. Kai jį supila ir papurto ąsotį, smėlis užpildo tarpelius tarp didelių akmenų ir smulkių akmenukų, tada dėstytojas dar kartą klausia: „Ar ąsotis jau pilnas?“ Klasei atsakius neigiamai, paima puodelį vandens, supila į ąsotį ir vėl klausia: „Ką aš mėginu įrodyti? Ko jus tai gali pamokyti?“

Kadangi tai buvo verslo mokykla, vienas studentų atsako: „Tai rodo: kad ir kokia griežta būtų dienotvarkė, visada galima dar ką nors įterpti.“ „Ne, – sugriaudėja dėstytojas, – tai rodo, kad jeigu norite sutalpinti didelius akmenis, turite juos sudėti pirmiausia. Nepalikite jų pabaigai, kitaip jie netilps.“

Ši istorija – apie prioritetus, apie tai, ką išties turėtume įtraukti į savo dienotvarkę, o svarbiausia – į gyvenimo planą. Yra keletas dalykų, kuriuos žmonės laiko didžiausiais akmenimis – pavyzdžiui, šeimą, tarpusavio santykius, dvasinę ramybę. Kartais mes viską atidėliojame iki paskutinės akimirkos, o paskui paaiškėja, kad taip ir neįdėjome į gyvenimo ąsotį didžiųjų akmenų. Tai yra viena priežasčių, kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi. Tiesiog jų prioritetai – neteisingi. Turėtume nepamiršti šios istorijos apie akmenis ąsotyje ir pirmiausia į gyvenimą sudėti tai, kas svarbiausia. Visa kita sudėsime vėliau.

- Tik laimę ir ramybę – sau ir kitiems žmonių. Man svarbiausia yra mano ir kitų žmonių laimė, bet po daugelio vienuolystės metų supratau, kad negaliu atskirti savo nuo kitų žmonių laimės. Todėl aš išeinu už vienuolyno sienų ir kiek įmanoma stengiuosi pasitarnauti: kalbuosi su žmonėmis, pasakoju jiems paikas istorijas, kad priversčiau nusijuokti.

- Viršuje sėdi medituojantis auksinis Buda, jis šypsosi puse lūpų. Tai ramybės simbolis, jį matantiems žmonėms viduje turi kilti malonus ir švelnus ramybės pojūtis. Budai iš šonų stovi žvakės, jos visada buvo išminties simbolis, juk norėdamas išsklaidyti tamsą, turi uždegti žvakę, o žvakė nuo seno yra nušvitimo simbolis. Išmintis egzistuoja, ji niekam nepriklauso, bet reikia žvakės kad patys ją išvytume.

Lotosas irgi labai galingas budizmo simbolis. Kai kurie ornamentai būna lotoso pavidalo, tūkstančio vainiklapių lotoso simbolis, beje, mano mėgstamiausias meditacijos simbolis. Tam, kad išsiskleistų lotosas, saulė turi jį tol šildyti, kol pasieks giliausiai slypinčius lapelius.

Jie – kvapiausi, švelniausi, gražiausi. Jeigu jums pasiseks ir saulė šildys lotosą pakankamai ilgai, jo širdis atsivers ir jūs išvysite tai, kas vadinama lotoso širdies brangenybe. Tibeto budizme yra labai sena mantra „Om Mani Padme Hum“ (O, perle, lotoso žiede – pžd. vert.). Tai meditacijos simbolis, reikia jausti nenutrūkstamą rūpestį, atjautą, kad atvertum savo proto lotosą su tūkstančiu vainiklapių ir išvystum, kas iš tikrųjų slypi viduje, – savo širdies perlą.