Panašiai, regis, galėtume apibrėžti ir demagogo, etimologiškai – liaudies vedlio, prigimtį, apskritai bet kokio plauko reitingų medžiotojo prigimtinį statusą.
Toks tipažas, išmokęs reikiamu momentu pakasyti reikiamas vietas, pamasažuoti jautrius minios žvėriui taškus, įgyja sugebėjimą dideles žmonių minias vedžioti už nosies. Kaip visi gerai žinome, istorijos eigoje visuomenės buvo valdomos ir nukreipiamos ne tik plikos prievartos būdu, bet ir ištobulintu per amžius sugebėjimu suvedžioti dideles žmonių minias.
Kas be ko, sveika populizmo dozė yra būtina politikui, tai galbūt atskirais atvejais net parodo politiko artumą paprasto žmogaus lūkesčiams. Tačiau pastaruoju metu Lietuvos padangėje jau ne vienas du, bet daugiau politikų savo tikslų siekia kurstydami minios aistras, platindami iracionalumo užkratą.
Galbūt tokiu būdu savo interesus siekia įtvirtinti žemesniojo rango, labiau sugedusios nei įprasta prigimties, degradavusių politikų kasta, tačiau, galimas dalykas, išnaudojant minios kompleksus, žiauriai drumsčiant vandenį, savo užmačių įgyvendinimo siekia priešiškos Lietuvai jėgos iš išorės. Kartais iš tiesų atrodo, jog tik sąmokslo teorija Lietuvoje leidžia pagaliau apšviesti, racionaliai paaiškinti kai kuriuos faktus, tarkime, tokį, jog šaukdami ,,valio“ savo rankomis sunaikinome energetinio saugumo galimybę, taip pat kitus nutikimus.
Ne aš pirmas tikriausiai pastebėsiu, jog, siekiant įveikti iracionalumo siautėjimą, bandant rasti dialogo balansą, norint atgaivinti atmosferą labai svarbus dalykas būtų mūsų šviesuomenės pasisakymai, atsakingai ištartas autoritetą turinčių kultūros žmonių žodis ( tauta susideda ne tik iš ,,tautos kūno“, tautai taip pat reikalinga, jog retkarčiais veiktų ,,galva“).
To, be jokios abejonės, šiandien labiausiai trūksta Lietuvai, tačiau nesu didelis optimistas dėl to, jog vadinamieji kultūrininkai artimiausiu metu išdrįs. Kyla įspūdis, jog prisitaikymas, atnašavimas naujajai konjunktūrai tampa šioje sferoje labiausiai puoselėjamomis vertybėmis.
Taip yra galbūt dar dėl to, jog bijomasi čia ne tik ir ne tiek suvaržymų ir nepatogumą iš valdžios pusės, kiek drastiškų minios išpuolių. Tai naujas dalykas, palyginti su sovietmečiu, tačiau, kaip atrodo, ne mažiau pavojingas.
Ypač liūdina tai, jog kai kurie šiaip gerbtini žmonės psichologinio saugumo nesaugiame pasaulyje jausmą ar komfortą bando užsitikrinti pataikaudami miniai ir daugindami iracionalumo užkrato kultūras, retkarčiais sukeliančias kažką panašaus į epidemiją.
Tiesą sakant, taip eksperimentuojant, galima užsikrėsti pačiam. Be to, čia dar reikėtų pastebėti, jog minios žvėris vis tik nėra tauta, o pataikavimas minios įnoriams blokuoja tautos idėjos raišką, atitoliną tą dieną, kai subrendusi tauta tampa savo likimo šeimininke, taip pat istorijos subjektu.
Iš tiesų, kas iš ,,tautos tėvų“ arba kultūros patriarchų šiandien ims ir išsakys nepatogią miniai bei aukščiausiems Lietuvos pareigūnams išvadą, jog principas ,,padarykime priešus draugais, o draugus – priešais“ yra ne kas kita kaip politinės šizofrenijos apsireiškimas.