Apie „užklasinio“ gyvenimo bakchanalijas, aprašytas naujame poezijos rinkinyje, autorius pasakoja vienoje iš Antakalnio kavinių.
– Pirmiausia noriu paklausti: kaip gyveni? Girdėjau, kad, kelerius metus pragyvenęs be nuosavos pastogės, pagaliau įsigijai butą?
– Taip. Dabar ten mano manai, ir juose padariau tai, ką visada norėjau padaryti buvusiuose tėvų namuose – tokius postmodernistinius dalykus ant sienų. Pakabinau paveikslus ir tam tikrus daiktus.
Pas mane iki pat šiol nėra buvusi jokia moteris. Jei kokia nors moteriškos lyties būtybė pamatytų, kas pakabinta ant Rudoko buto sienų, ji apsigręžtų ir išeitų. Arba tiesiog nugriūtų tarpdury.
– Nepasakysi, dėl ko ji taip išsigąstų?
– Ne.
– Tiek to. Geriau pakalbėkim apie kitą naujieną. Prieš devynerius metus grįžęs iš pataisos darbų kolonijos, tu vis dėlto nepasitaisei ir toliau rašai įvairaus žanro eilėraščius bei romanus. Šį rudenį smarkiai suktelėjai žanro vairą ir išleidai keistą knygą – linksmai pamokomų eilėraščių rinkinį mokinukams. Negaliu patikėti, kad Tomas rašo ne apie meilę, o apie paaugliškas išdaigas...
– Ne, knyga kalba apie meilę ir neapykantą smurtui. Nors joje daug jaunatviško slengo, bet manau, kad ji skirta visiems. Nutariau prisiminti mokyklą, kuri dabar vadinama gimnazija. Gimnazija kaip gyvenimo gimnastika. Ją lankė visi. Todėl knygą taip ir pavadinau – „Gimnastika visiems“.
Joje yra trys skyriai. Pirmas – „Gimnastika gimnazistėms“, antras – „Gimnastika gimnazistams“, paskutinis – „Gimnastika mokytojams“. Knygos sudarymo principas gana paprastas. Mergaitės visais laikais mokėsi geriau už berniukus, o šie buvo chuliganai ir žiūrėjo į mergaites (galiu pasakyti, kad mergaitės mums labiau patiko, negu mes joms). Mergaitės buvo pirmūnės ir sėdėdavo pirmuosiuose suoluose, o mes – negeri berniukai – buvome už jų nugarų (juk kažkam reikia tampyti kasytes?). Todėl mergaitėms skirti eilėraščiai sudėti knygos priekyje.
Be to, knygą galima naudoti kaip pažymių knygelę. Ji ir yra tikra pažymių knygelė, tik iliustruota eilėraščiais.
– Ar išsaugojai savo pažymių knygelę?
– Taip, turėdavau ją parnešti namo, o joje būdavo parašyta, pavyzdžiui: „Jūsų sūnus pažeidė eismo taisykles“. Nuo pirmos iki trečios klasės mokiausi vien penketais, nuo penktos jau nebesimokiau, nors aštuntos klasės egzaminus išlaikiau gerai – buvo du penketai, ketvertas ir trejetas. Geri pažymiai – iš lietuvių kalbos, matematikos ir istorijos, o trejetas – iš rusų kalbos, įsivaizduoji? Išlaikiau penketui, bet rusų kalbos mokytojas parašė trejetą. Buvo gražu.
– Viename eilėraštyje sakai, kad mokykla yra šventykla. Ar tai ironija?
– Mūsų klasė buvo viena įdomiausių 22-ojoje vidurinėje. Mokytojai mūsų bijojo – chuliganų berniukų ir pirmūnių mergaičių. Iki penktos klasės mokykla man buvo lyg ir šventykla, o paskui pamačiau, kas joje vyksta. Mokykloje buvo labai daug komunizmo, bet mes tą mokytojų komunizmą pavertėme savo chuliganizmu. Buvome chuliganai, bet visur pirmaudavome – ir moksle, ir sporte. Pavyzdžiui, turiu ženkliuką, kad užėmiau trečią vietą Vilniaus miesto moksleivių trijų kilometrų bėgimo rungtyje. Lankiau pramoginius šokius, gerai žaidžiau tinklinį, ėjau į choro repeticijas. Kai užtraukėme rusišką „Den Pobedy“ („Pergalės dieną“), iškart laimėjome antrą vietą.
– Poeto karjera dažniausiai prasideda trečioje ar penktoje klasėje, kai literatūros mokytojai nuneši savo pirmąjį eilėraštį...
– Buvau dar pionierius, kai nunešiau eilėraštį į „Lietuvos pionieriaus“ laikraštį. Eilėraštis buvo apie rudenį, o laikraštis jį išspausdino. Tada gavau penkiasdešimt mergaičių laiškų. Visos buvo įdėjusios savo nuotraukas ir rašė, kad norėtų su manimi susipažinti. Kiekvieną savaitę mokytoja atnešdavo pluoštą laiškų. Porai jų atsakiau, bet man jos atrodė neįdomios, mylėjau klasiokę pirmūnę. Ji buvo žydaitė, vardo nesakysiu. Spėjau su ja nukeliauti į Leningradą, paskui ji išvyko į Izraelį.
Antroji publikacija „Moksleivio“ žurnale buvo šiurpi. Laiškus vėl nešdavo ne į namus, o į mokyklą. Bendraklasiai ėmė pavydėti, o mokytojai – kreivai žiūrėti.
– Kaip suprantu, tau teko keisti mokyklą. Po aštuonių klasių perėjai į vakarinę?
– Taip, ėmiau mokytis Šopeno gatvėje, bet ne dėl laiškų. Aštuntoje klasėje buvau paskirtas komjaunimo sekretoriumi ir tuo pat metu už bausmę (reikia pažeminti vyrą!) pasodintas į vieną suolą su mergaite – aktoriaus Henriko Kurausko dukra Jurga Kurauskaite. Jos tėvas turėjo teisę išvykti į užsienį, todėl savo dukrytei parveždavo įvairių gerų dalykų – magnetofoną, kramtomosios gumos ir pan. Amerikietiška kramtomąja guma mes užklijuodavome klasės durų rakto skylutę, kad mokytojai negalėtų jų atrakinti, o magnetofono klausydavomės per klasės komjaunimo susirinkimus.
Oi, kaip aš vesdavau tuos susirinkimus! Likę gyvi klasės draugai iki šiol prisimena... Įjungdavau magnetofoną „Daina“ ir uždėdavau „AC/DC“. Būdavau su mokykliniu kostiumu, su kaklaraiščiu, su komjaunimo ženkliuku, gražiai susišukavęs. Tada sakydavau: „Jūs klausotės siaubingos kapitalistinės muzikos“. Paskui atsukdavau „The Beatles“, kurie dainuodavo „We all live in the yellow submarine“, ir klausdavau „Ką jūs čia klausotės? Apie ką dainuoja kapitalistiniai muzikantai! Koks absurdas!“
Tada mane išsikvietė direktorė ir paklausė: „Tai jūs norite išstoti iš komjaunimo?“ Atsakiau jam: „Taip, noriu.“ Tada įsėdau į troleibusą, nuvažiavau į Komjaunimo komitetą prie Sereikiškių parko ir pasakiau „Viso geriausio!“ Todėl ir išėjau iš mokyklos.
– Galiniame knygos viršelyje kreipiesi į skaitytojus tokiais žodžiais: „Seserys ir broliai Kristuje! Parašiau Jums vadovėlį būsimam gyvenimui.“ Ar ne per skambiai pasakyta? Kodėl tu ją laikai vadovėliu?
– Jeigu šitą knygą perskaitys mergaitė, kuriai dar neprasidėjo menstruacijos, tai jos jai iškart prasidės. (Juokauju.) Knygoje daug tiesos. Prisimeni „Pink Floyd“ dainą: „We don't need no education, we don't need no thought control“? Čia ir yra visa knygos esmė – vaikai turi mokytis patys. Visi mokiniai turi mokytis to, ką jie nori mokytis. Prievartos negali būti. Jeigu juos prievartauja ir sako „Jūs privalote mokėti tai ir tai“, o jaunas žmogus supranta, kad to jam visai nereikia, tegul jis tada išeina. Štai apie ką mano knyga.
– Išeina? Kur jis gali išeiti? Į gatvę, į gyvenimo mokyklą?
– Taip, į gyvenimo mokyklą, kurios jie bijo. Nes tėvai tada pasakys: „O mes tavęs nefinansuosim – negausi kotlečiukų, negausi pinigėlių...“ Didelė jaunimo dalis išvažiavo į užsienio šalis dėl dviejų priežasčių – kad nematytų savo tėvų ir nematytų savo brangiųjų mokytojų. Ir teisingai – nuo tėvų reikia bėgti, jie niekam nereikalingi! Nereikalingi ir mokytojai, nebent tam, kad ateitum į jų pamokas ir iškart pabėgtum.
Šiandien mokyklose mokomasi ne dėl žinių, o dėl pažymių. Štai dėl ko mano knyga yra kartu ir pažymių knygelė. Mokiniai gali į ją įsirašyti tokius pažymius, kokius nori ir kokių manosi esą verti. Tada gali be baimės parodyti tėvams, kurie turbūt nustebs: „O, kaip gerai tu baigei mokyklą...“
– Bet tėvai atsivers kitą tokios „pažymių knygelės“ puslapį ir ras, tarkim, tokias eilutes: „Tu perdegei kaip Lenino lemputė, gal perdegė ir tavo putė?“...
– Nieko jie nepagalvos. Tėvai keikiasi daugiau už vaikus. Ir kur kas negražesniais žodžiais!..
– Trečioje knygos dalyje, skirtoje mokytojams, kreipiesi į matematikos mokytoją: „Nemėgau ir nemėgstu, ir nebepamėgsiu / Aš jūsų mokslo ir, atsiprašau, asmens!“ Negi mokykla ir mokytojai sukelia vien tik neigiamus prisiminimus?
– Čia reikėtų prisiminti George'o Orwello „Gyvulių ūkį“ ir „Pink Floyd“ albumą „Animals“. Mūsų 22-oje vidurinėje (dabar – M. Daukšos) visi mokytojai turėjo gyvūnų pravardes – Višta, Pelėda, Buldogas... Gyvenome gyvūnų pasaulyje. Manau, tas pravardes išgalvojome ne todėl, kad buvome paprasti neklaužados, o dėl to, kad jautėmės dresuojami. Jie mus auklėjo ir dresavo kaip kokius gyvūnus narve, o mes jiems atsikeršijome sugalvodami gyvūnų pravardes. Taigi jie patys tapo gyvūnais...
Prisimenu ir vieną gerą momentą. Iš meilės jaunoms ir krūtiningoms mokytojoms mes daužydavome jų kabinetų langus. Jei koks nors bendraklasis įsimylėdavo, tarkim, anglų kalbos mokytoją Lapę, jis išdauždavo jos langą. Tai buvo meilės išraiška. Paskui ji suprato, dėl ko taip darome, ir gražiai paprašė: „Būkit geri, daugiau nedaužykit...“
– Kaip manai, ar gyvenimas šiandieninėje mokykloje skiriasi nuo anuometinio? Juk seniau vaikai buvo mokomi komunizmo, o dabar – patriotizmo...
– Dabar niekas langų nebedaužo. Mokiniai pamokas įsirašinėja ir filmuoja. O reikėtų daužyti langus. Iš meilės.
– Minėjai gyvenimo mokyklą kaip alternatyvą dabartinei valstybinei švietimo sistemai. Kaip ta gyvenimo mokykla atrodo?
– Siūlau apversti aukštyn kojomis vargšo iškrypėlio Lenino posakį. Jis turėtų skambėti taip: „Nesimokyti, nesimokyti ir dar kartą nesimokyti“. Nesimokyti to, kas nepatinka, tačiau privaloma. Verčiau pabėgti iš mokyklos ir eiti dirbti. Nesvarbu, kad iš priklausomybės nuo mokytojų pateksi į priklausomybę nuo darbdavių, užtat turėsi savų pinigų ir galėsi daryti ką nori. Mokytojai nuolat skundžiasi menkais atlygimais ir dejuoja, kad yra vargšai. O mokiniai? Juk jie nepalyginamai blogesnėje padėtyje. Jie yra vargšų vergai! Taigi jie turėtų uždirbti patys, o tada jau galės rodyti negražius ženklus ir tėvams, ir mokytojams.
– Kas, kada ir kur skaitys tavo knygą? Aštuntokės, pasikišusios po suolu per fizikos pamoką?
– Geriausia būtų, kad ją skaitytų mokytojai. Gal tada suprastų, kad mokinių mokyti nereikia. Deja, jie su giliu atodūsiu pasakys mokiniams, kad ši knyga bloga. O tada ją ims skaityti tie, kuriems ji ir skirta, – gimnazistės ir gimnazistai.