Lrytas.lt videonaujienų rubrikoje reportažas: L.Karalius: kad ir kaip pasibaigtų apkalta, tėvynę Lietuvą mylėsiu.
Vėl tos pačios, kaip ir užvakar, advokatų kalbos: „Prisidirbusieji nekalti, nes taip pat Seime prisidirbo daugelis.” Vėl tie patys nerišlūs nusidėjėlių išvedžiojimai: „Nemaniau, nežinojau, nesupratau, nesugebėjau.”
Tiesa, jau gerokai aprūdijęs geležinis argumentas, kad dėl visko kalti sąmokslą surengę politiniai priešai, vakar jau buvo papuoštas pora naujų brangakmenių.
L.Karalius antrąkart prisiekė Tėvynei: „Ir toliau mylėsiu Lietuvą.” Matyt, dėl visa ko. Jei pasirodytų, kad pirmoji priesaika vis dėlto sulaužyta.
O migdytojo gabumais pasižymintis A.Sacharuko advokatas V.Barkauskas sugebėjo atrasti, kad Lietuvos demokratija vis dėlto gali gyvuoti ir be jo ginamojo Seimo nario kėdėje.
Taigi nenuostabu, jog Konstitucijos apaštalai dar sunkiau tvardėsi nei išvakarėse – kad sulaikytų beišsprūstantį juoką, kai kurie kone lindo po stalu.
Bet atrodo, kad tas užslopintas juokas nusidėjėliams nežada nieko gera. Ko gero, jų laukia rūstus apaštalų nuosprendis.
Tada byla grįžtų į Seimą. Vėl bus specialiosios komisijos, posėdžiai, apklausos, kalbos, slapti balsavimai ir užkulisinis politinis turgus.
O juokingiausia, kad visas triukšmas gali virsti šnipštu.
Tuomet vėl, raudamiesi plaukus, klausime: „Kam šiems varguoliams reikėjo tokios karališkos prabangos – sugaišto laiko, iššvaistytų pinigų ir išteklių?”
Atsakymas paprastas kaip du centai. Tai – kaina, kurią mes, rinkėjai, turime mokėti už tai, kad savo rankomis karališkas Seimo nario regalijas uždedame ant bet kokių galvų.