Dieviškieji reitingai, kuriais galima tik tikėti, pastatė prezidentę už
kritikos bei atsakomybės už savo žodžius ir net veiksmus ribų.
Vienos partijos vadovas prisipažino, kad jis turėtų kritinių pastabų ir
prezidentės atžvilgiu, bet kol kas tokios diskusijos dėl valstybės
vadovės populiarumo partijai būtų nenaudingos.
Esmė, manau, kur kas paprastesnė - partijos tiesiog nežino, kas yra jų
rinkėjai ir bijo, krtikuodami populiariausią valstybės asmenį, pradingti
iš politinės padangės. Tokios partijos net susitaiko su pažeminimu.
Prieš pusmetį prezidentė pareiškė, kad partijos „uzurpavo“ savivaldybes.
Išskyrus socialdemokratų veteraną A.Sakalą, pasipiktinusiu tokiu
posakiu, visų partijų lyderiai įžeidimą nuolankiai prarijo.
Pastarųjų dienų pavyzdys - prezidentės siūlymas įstatymu riboti
produktų antkainius. Visų konfigūracijų liberalai pirmieji turėtų
reaguoti į tokį socialistinį akibrokštą, bet tik Seimo pirmininkė
I.Degutienė ryžosi už visus surasti pačius diplomatiškiausius žodžius:„Man sudėtinga įsivaizduoti, kad mes kažkaip įstatymiškai galėtume
riboti produktų antkainius.“
Net prezidentės šalininkas, politikos apžvalgininkas A.Račas sutriko,
teigdamas, jog toks D.Grybauskaitės pareiškimas primena sovietinę
planinę ekonomiką, sistemą, „kurioje nebuvo rinkos, nebuvo
konkurencijos, o geriausiai viską žinojo partija. Ji sprendė, kiek turi
kainuoti pienas, silkė, šlapia dešra ir kaliošai.“
D.Grybauskaitė į prezidento postą pateko kaip ekonomikos specialistė,
nepasiklystanti Briuselio koridoriuose ir galinti priimti ryžtingus
sprendimus Lietuvoje.
Dėl pastarojo sugebėjimo abejoti netenka, orientacija Briuselyje taip
pat geresnė, negu Seime, bet dėl pagrįsto kalbėjimo visais kitais
klausimais abejonių kyla vis daugiau.
Ryškiausios iš jų kilo jau pirmaisiais prezidentavimo mėnesiais - dėl
užsienio politikos. Kad ir kas kokias V.Ušacko atstatydinimo priežastis
bandytų įžvelgti (pasisakymas apie CŽV kalėjimus - lemiamas, bet ne
esminis), pagrindinė buvo subjektyvi asmeninė nuostata. Dabar jau
aiškėja, kad prezidentė retai kviesdavo ministrą pozicijoms aptarti.
D.Grybauskaitė įsivėlė į kelių žmonių primestą V.Adamkaus ir jo aplinkos
užsienio politikos kritiką, kol dėl akivaizdžios patirties stokos
pritardama žurnalistės klausimui iš esmės pareiškė, kad Lietuva buvo JAV
politikos įkaitė.
Po šio pareiškimo sekė miglota prezidentės pasaka apie tariamą JAV -
Rusijos suokalbį, neva tapusį priežastimi nevykti į Prahą, ką
nebeištvėręs sukritikavo iki šiol bet kurią prezidentės nevykusią frazę
bandantis pateisinti politikos apžvalgininkas K.Girnius.
JAV niekada nekėlė Lietuvai sąlygų ir nepiktnaudžiavo savo pranašumu ar
įtaka, taip pat nieko neprašė mainais už paramą. Lietuvos politikai,
laikydami JAV pagrindine pagalbininke į euroatlantines struktūras,
nėrėsi iš kailio, stengdamiesi įgyti JAV Kongreso ir Senato palankumą.
Mano kartos politikai labai gerai prisimena vaizdingus V.Landsbergio
posakius („susideginkit ant laiptų“) siekiant šio tikslo. Vizitai į
Vašingtoną tapo pirmąja politikų išvykų į Vakarų valstybes vieta. Kažin
kaip skambėtų prezidentės samprotavimai, perkelti į anuos laikus.
Dabartiniai kai kurių apžvalgininkų samprotavimai apie Lietuvos
pasidavimą JAV „papiktnaudžiavimams“, dirbtinę konfrontaciją su Rusija
yra dar nesenos, mūsų pačių kurtos istorijos iškraipymai ir įžeidimas.
Kokiu mastu tikri faktai neatitinka realybės, argumentais ir dokumentais
dėstoma A.Žibo straipsnyje „Sunki lyderystės našta“ (lrytas.lt).
Keista, kad nei faktų, nei savo pačių kurtos istorijos nebenori matyti
konservatoriai, kurie ir turėtų būti vieni pagrindinių užsienio
politikos formuotojų. Jeigu panašūs į prezidentės samprotavimai būtų
išsprūdę iš A.Brazausko lūpų, neabejotinai sulauktume ne tik specialių
įžvalgų apie Lietuvos pardavimą, bet ir visuotino dešiniųjų protesto.
Žiniasklaidai gliaudant, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti prezidentė,
nepasisakė kažkada visada aktyvus užsienio reikalų ministras A.Ažubalis,
iki šiol tyli ir koalicinė Seimo užsienio reikalų komiteto dalis.
D.Grybauskaitės pasisakymas JAV atžvilgiu yra svarbus ligžiolinės kairės
ir dešinės Lietuvos politinių partijų užsienio politikos apibendrinimas
ir įvertinimas, ir nemanau, kad jis turėtų būti praleistas pro ausis.
Man visiškai nesvarbu, kaip šitą pasakymą vertins pati JAV. Iš
diplomatinės praktikos žinau - niekaip. Jis reikšmingas mums patiems,
mūsų psichologiniam nusiteikimui.
Dviejų Lietuvos prezidentų aplinkoje ir pagrindinėse partijose,
nacionalinio susitarimo dėl bendros užsienio politikos pagrindu dirbo
šimtai žmonių, jie tikėjo tuo, ką daro ir tikrai nenusipelnė
voliuntaristiško valstybės vadovės vertinimo.
Pastaruoju metu stengiamasi įteigti, kad didžiajai visuomenės daliai
užsienio politika yra neaktuali, todėl neverta sureikšminti ir paskirų
prezidentės frazių.
Ko gero, ta pačia logika vadovautasi ir rengiant prezidentės metinį
pranešimą, kur užsienio reikalams skirta vos kelios eilutės. Esą ir
taip visi gerai žiną, kur einama, į ką integruojamasi.
Sutinku, kad daug kam užsienio politikos dėstymas neįdomus. Bet ES
neturi bendros užsienio politikos, tad ir integracija skirtingais
etapais bus kitokia.
Prezidentė, užuot ėmusis Lietuvoje antrojo premjero vaidmens, ir turėtų
pateikti savo viziją. Rinkimų į prezidento postą metu girdėjome
abstrakčias frazes ir socialdemokratų kritiką. Ar pastaroji buvo
taikoma ir užsienio politikai?
Iš dabartinių prezidentės pasisakymų sisteminio požiūrio taip pat
nematyti.Ir netgi kelia abejonių dėl informuotumo lygio. Panašių
akibrokštų, kaip tai atsitiko pasisakant dėl JAV, galima tikėtis ir
ateityje, kaip ir žiniasklaidos spėliojimų, ką valstybės vadovė norėjo
pasakyti, nors ji pati tai ir turėtų paaiškinti.
Tokie neiaškumai tęsis tol, kol prezidentės pareiškimų dalykiškai
nepradės vertinti valstybę valdančios ir valdyti pretenduojančios
partijos.