Sveikatą stiprina kosminės medicinos metodais
Panevėžietis rašytojas fantastas 76 metų K.Paulauskas jau kuris laikas nuo ligų ginasi rusų kosminės medicinos specialistų sukurtu kvėpavimo treniruokliu.
Iš pažiūros nesudėtingo aparato naudojimas labai paprastas – tereikia specialiu gnybtu užspausti nosį ir keliasdešimt minučių kvėpuoti į vamzdelį.
Treniruoklio veikimo principas irgi nesudėtingas. Kvėpavimo vamzdelis sujungtas su talpa, kurioje atsiduria iškvėptas oras. Tą patį orą žmogus vėl įkvepia.
Pro specialiai paliktas ertmes į talpą patenka ir šiek tiek aplinkos oro.
Su kiekvienu iškvėpimu inde didėja anglies dvideginio koncentracija. Kvėpavimas šiuo mišiniu ir duoda gydomąjį efektą.
Tokia kvėpavimo procedūra, kaip teigia treniruoklio instrukcijos, didina anglies dvideginio koncentraciją kraujyje, todėl prasiplečia susiaurėjusios kraujagyslės.
Tokio gydymo metu esą susireguliuoja kraujospūdis, mažėja infarkto ir insulto rizika.
Kvėpavimas atstoja fizinį krūvį
Šį kvėpavimo treniruoklį K.Paulauskas įsigijo prieš 3 metus. Procedūrai jis kasdien skiria po 20 minučių.
Kvėpavimas į vamzdelį neatima fizinių jėgų, tam net nereikia specialiai gaišti laiko. Rašytojas procedūrą dažnai atlieka žiūrėdamas televizorių.
K.Paulauskas po ilgalaikio kvėpavimo treniruoklio naudojimo pajuto teigiamą jo poveikį, nebekankina aukštas kraujospūdis, nuo šio negalavimo nebereikia vartoti medikamentų.
„Faktiškai aš bėgioju, čia tas pats, kas jaunas bėgtų maratoną“, – kvėpavimo treniruoklio naudą jis prilygina natūraliam fiziniam krūviui.
Gydymo metodą aptiko mokslinėje literatūroje
Kosmonautikoje naudojamu sveikatinimo principu panevėžietis susidomėjo po to, kai JAV leidžiamame žurnale „Scientific American“ aptiko įdomios medžiagos apie hipokapniją – anglies dvideginio trūkumą žmogaus organizme.
Anot kosminės medicinos mokslininkų amerikiečių, nuolatinė anglies dioksido stoka yra pagrindinė arteriolių ir smulkiųjų kraujagyslių hipertonijos priežastis.
Kol žmogus jaunas ir aktyviai juda, jo kraujyje ištirpsta reikiamas kiekis anglies dvideginio. Jo norma yra 66,5 procento.
Vyresnio amžiaus žmonės juda mažiau, nejudrumas lėtai ardo širdies ir kraujagyslių sistemą, dėl hipodinamijos pakinta dujų įsisavinimas, anglies dvideginio norma kraujyje sumažėja perpus. Dėl to susiaurėja kraujagyslės ir net kapiliarai, atsiranda pavojus išsivystyti infarktui ir insultui.
Be gydymo astronautai greit pasentų
Astronautai ilgo skrydžio metu praranda normalaus fizinio krūvio galimybes, todėl jų kraujyje smarkiai sumažėja anglies dvideginio.
Vienintelis būdas kovoti su hipokapnija yra padvigubinti jų aplinkoje anglies dioksido koncentraciją.
K.Paulauską ypač sudomino teiginys, kad jauni kosmonautai po 6 mėnesių skrydžio turėtų sugrįžti į Žemę pavirtę seneliais, jei kosminio laivo kabinose nebūtų padidinta anglies dioksido koncentracija.
Šį sakinį panevėžietis prisiminė, kai skaitydamas mokslo populiarinimo literatūrą rado žinių apie rusų kosminės medicinos tyrinėtojų sukurtą kvėpavimo treniruoklį.
Per teleskopą mato ufonautų laivus
Rašytojui fantastui skaitiniai apie kosmosą – įprastas dalykas. K.Paulauskas kelis dešimtmečius domisi astronomija, astrofizika, astronautika ir ufologija.
Šie mokslai labai praverčia rašant fantastinius romanus. Panevėžietis yra išleidęs 15 knygų. Iš jų 2 dokumentinės. Knygynuose kai kurių rašytojo kūrinių dar galima rasti.
K.Paulauskas namie turi sukaupęs per 100 mokslinių knygų anglų kalba. Tai literatūra apie visatos paslaptis ir eiliniam žmogui sunkiai suvokiamus reiškinius, leidžiančius daryti prielaidą, jog, be Žemės gyventojų, kosminėje erdvėje egzistuoja galybė kitokių gyvybės formų.
Pats rašytojas save vadina ufologu.
K.Paulauskas dažnai į dangų žvalgosi per teleskopą. Per daugelį metų jis išmoko atskirti dangaus kūnus nuo dirbtinių šviesulių, kurie, kaip spėja stebėtojas, yra ne kas kita, kaip ufonautų kosminiai laivai.
„Nepatikėsite, kiek daug jų yra danguje, zuja ir zuja. Savo akimis mačiau, nes aš juos atpažįstu“, – apie neatpažintus skraidančius objektus (NSO) sako pašnekovas.
Fantazijos dažnai virsta tikrove
Ar galima tikėti tuo, ką pasakoja rašytojas?
Galbūt taip, o gal ir ne, tačiau nemažai reiškinių, kurie anksčiau buvo vaizduojami garsių pasaulio rašytojų fantastiniuose romanuose ar filmuose, po daugelio metų virto tikrove.
Pavyzdžiui, keisti skraidantys aparatai, per atstumą žmogų užmušantys ginklai, tiesioginiai žmonių pokalbiai matant vienas kitą monitorių ekranuose.
Dar ir dabar tiesioginiai pokalbiai per didelį atstumą naudojant kompiuterį kai kam yra didelė staigmena ir naujovė.
O ar nebuvo prieš kokius penkiasdešimt metų fantastika tai, kad kur nors Vašingtone, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kabinete patogiai sėdi karininkas, geria kavą ir kompiuteriu valdo nepilotuojamą lėktuvą, kuris įnirtingai bombarduoja Afganistane ar Irake teroristus?
Anksčiau tai galėjai išvysti tik fantastiniame filme, o dabar tai – kasdienybė.
Diskusijų apie ateivius daugelis vengia
Pats K.Paulauskas su kitų planetų gyventojais akis į akį nesusidūrė, tačiau jam teko bendrauti su žmogumi, tvirtinančiu, jog lankėsi nežemiškos kilmės sutvėrimų pasaulyje.
Ilgus metus K.Paulauskas dirbo Kauno technologijų universiteto Panevėžio institute anglų kalbos dėstytoju. Jis tvirtina, kad bendraudamas su jaunimu ne kartą įsitikino, jog šie, net patys to nesuvokdami, turėjo kontaktų su NSO.
Rašytojo artimieji, pažįstami ir darbo kolegos į kalbas apie kitų planetų gyventojus leidžiasi labai atsargiai.
„Nelabai populiarus tas reikalas. Vieni sako: tegul sau skraido, kiti sako: nesąmonė, niekas čia neskraido.
Vienas KTU docentas, rimtas fizikas, paklaustas, kaip žiūri į NSO, atkirto, kad tai pasakėlės“, – aplinkinių reakciją atpasakoja K.Paulauskas.
Nežemišką būtybę pamatė dar vaikystėje
Su rašytoju susitinkame jo namuose. Maga išgirsti, kas K.Paulauską paskatino žvalgytis į žvaigždėtą dangų ir domėtis ufologija.
K.Paulauskas gimė ir augo Tauragėje. Šeimoje buvo 3 vaikai, visi berniukai. Tėvas – vietinė garsenybė, tautininkų partijos sekretorius, aršus smetonininkas, mama – pradinių klasių mokytoja.
Kai tėvas sovietų valdžios buvo nuteistas, K.Paulauskas įstojo į pionierius, vėliau ir į komjaunuolius, kad tik išvengtų trėmimo.
K.Paulauskas mano, kad su nežemiška būtybe jis buvo susidūręs apie penktuosius savo gyvenimo metus. Tą potyrį prisimena lyg sapną, kuriame matė ateinantį keistą sutvėrimą. Išsigandęs pasislėpė ir ateivis praėjo pro šalį.
„Dabar aš jau žinau, kad tada sapne mačiau ufonautą“, – prisiminęs vaikystės viziją, tvirtina rašytojas.
„Kaip galėjau sapnuoti tai, ko niekad nebuvau matęs? Tuo metu ir kalbų apie kitaplanetiečius jokių nebuvo. Vadinasi, buvau su ta būtybe susidūręs anksčiau, tik neatsiminiau.
Tai, ką mačiau, vėliau atėjo per sapną“, – aiškino K.Paulauskas.
Apie ateivius pirmoji užsiminė motina
Rašytojui atmintyje įstrigęs dar ir kitas vaikystės potyris, kai eina juodu su mama per Tauragę, o toji sako: „Kazeli, yra kiti pasauliai, ten gyvena žmonės kaip ir mes“.
Tuo metu buvo iškelta hipotezė, kad Marse, išvagotame kanalų, galbūt egzistuoja gyvybė.
Žmonėms tai buvo visiškai nauja žinia, kurį laiką šia tema netilo diskusijos.
„Nuo mamos žodžių mane suėmė šiurpas, lyg pasąmonėje kažką žinočiau apie tuos reiškinius“, – prisiminė K.Paulauskas.
Nežemiški kontaktai – ne retenybė
„Ir tada pamišau dėl planetų. 7 klasėje jau skaičiau studentams skirtą medžiagą“, – domėjimosi ufologija pradžią mena K.Paulauskas.
Studijuoti fiziką ar astronomiją K.Paulauskas nesiryžo, manė, kad nėra stiprus matematikos srityje, nors mokyklą baigė aukso medaliu. Jis pasirinko germanistikos studijas, o astronomijos mokėsi savo jėgomis.
Kad skraidantys objektai ne tik suka ratus virš Žemės, bet ir nusileidžia, kontaktuoja su žemiečiais ir palieka vienokių ar kitokių įrodymų, K.Paulauskas nė neabejoja.
Pašnekovas pamini sąvoką „dingęs laikas“. Jis mano, kad tuo metu žmonės turi nežemiškų kontaktų, tik būna ištrinta jų atmintis, todėl nieko nebeprisimena.
Prieš keliolika metų panevėžietis nuvyko į Šakių rajoną pas vietinį kunigą, kuris buvo viešai pareiškęs, jog ne tik viešėjo kitų planetų gyventojų laive, bet ir jų buvo nuskraidintas į svetimą planetą.
Pas dvasininką K.Paulauskas važiavo, kai aprimo bažnyčios valdžios ir žurnalistų sukeltas triukšmas. Ufologija besidominčiam panevėžiečiui savo potyrius dvasiškis papasakojo su visomis smulkmenomis.
Smalsumas paakino kunigą skristi
Buvo 1992 metų liepos 1-osios vidurdienis. Lauke lijo. Kunigas sėdėjo klebonijoje ir skaitė.
Staiga išgirdo už lango keistus garsus, lyg automobilio sukeltą triukšmą. Padėjęs knygą, išėjo į lietų ir vos už 30 metrų nuo klebonijos pamatė į didžiulę lėkštę panašų objektą. Virš jos ore sklandė būtybė.
Sutvėrimas savo kalba paklausė, ar Žemės gyventojas norėtų paskraidyti. Kunigas klausimą suprato širdimi. Tokiu pat būdu ir atsakė norįs.
Nejautė išgąsčio, tik begalinį smalsumą.
Nusileido kopėčios iš keturių virvių su pritvirtintais pėdai statyti padėkliukais.
Nusileido mažame kaimelyje
Kur ir kiek laiko skrido orlaivis, kunigas nežino. Skrisdamas matė tik rūką. Lėkštės viduje vienas buvęs ufonautas dėvėjo skafandrą, kitas buvo be jo.
Nusileidus pro iliuminatorių pamatė ne kokį nors supermiestą, o mažą kaimelį.
Vietiniai gyventojai buvo panašūs į žmones, tik tamsesnio gymio, lyg arabai. Jie plušo prie žemės darbų.
Vyrai dėvėjo labai ryškius, ornamentuotus drabužius. Moterys vilkėjo ne tokią ryškią aprangą, ilgus sijonus ir palaidines ilgomis rankovėmis.
Istorijos tikrumu rašytojas neabejoja
Ateiviai kunigą nuvedė ir į vietinę šventyklą. Ji buvo panaši į musulmonišką mečetę, bokštą puošė ragais į viršų apverstas pusmėnulis. Žemietis atkreipė dėmesį, jog šventykloje nėra suolų.
Kunigui buvo siūloma pasilikti, bet jis pageidavo būti grąžintas į Žemę.
K.Paulauskas nė akimirksnio neabejojo, kad pasakotojo istorija tikra.
„Gal jis buvo mūsų Žemėje, bet kitoje erdvėje, o gal labai toli nuskraidintas“, – spėlioja K.Paulauskas.
Dabar šis kunigas yra Marijampolės vienuolyne, K.Paulauskas su juo tebebendrauja.