O kai trečią sykį iš tiesų atsėlino vilkas, niekas nevykusiai juokavusio piemens jau nebeklausė. Tad vargšelis buvo sudorotas su visomis avimis.
Ar galėtų iš šios istorijos ko nors pasimokyti Europa? Viena vertus, juk būtent Europos valstybių žvalgybos tarnybos jau antrą savaitę garsiai perspėja: „Teroristai! Senojo žemyno miestus puls teroristai!”
Demokratinėse Vakarų šalyse įprasta manyti, kad jeigu oficialios žvalgybos tarnybos perspėja apie pavojų, jis paprastai yra realus. Niekas tokiais dalykais nejuokauja.
Tiesa, dalis be sąmokslo teorijų gyventi negalinčių žmonių atsisako patikėti terorizmo egzistavimu. Jų, ko gero, neįtikintų ir panosėje susisprogdinę radikalūs islamistai.
O visi perspėjimai – tik savo piliečius žudančių Vakarų valstybių, įtakingų verslo grupių ir, suprantama, – žydų (kaipgi be jų) sąmokslas ar bent jau siekis įbauginti paprastus gyventojus, kad šie gyventų baimėje. Ne kitaip.
Viskas kaip G.Orwello kūrinyje „1984”, kur valdžia kontrolę palaiko pasakomis apie nuolatinį konfliktą.
Ironiška tai, jog šį pavyzdį dažniau mini įvairaus plauko kairuoliai, anarchistai bei „su sistema” kovojantys „Solomonai”.
Jiems „nekritiškai” mąstantieji tėra žmonės praplautomis smegenimis. Kas, kad „kritika” tėra neargumentuotų prielaidų kratinys.
Tuo tarpu didžioji Vakarų visuomenės dalis, daugiau susidūrusi su islamo pasauliu bei iš jo sklindančiomis radikaliomis idėjomis, puikiai supranta, ką reiškia teroristų išpuoliai.
Jų realumu galėjo įsitikinti Londono, Madrido gyventojai. Šimtus aukų nusinešę teroristiniai išpuoliai iki šiol lyg košmaras įstrigę žmonių sąmonėje.
Todėl nenuostabu, kad Europos sostinių gatvėmis šiandien galima išvysti patruliuojančius karius. Kenčia turizmas, paslaugų sektorius. Papildomos išlaidos ir pareigūnams.
Kokia iš tokių nuostolių gali būti nauda valstybei? Juk ne sąmokslo teorijos, o sėkmingas išpuolis galėtų pakirsti pasitikėjimą žvalgyba ir valstybe, jeigu šios nesugeba užkirsti kelio atakai bei apsaugoti žmonių.
Suprantama, jog Vakarų šalių vyriausybes galima bent jau iš dalies kaltinti, jog šios leido suvešėti teroristams. Tačiau ne dėl tariamo kišimosi į musulmonų reikalus, o atvirkščiai – dėl pernelyg atsainaus, „politkorektiškumu” kartais maskuojamo požiūrio.
Juk ne kur kitur, o Vakarų šalyse laisvai ir nekontroliuojamai pridygo musulmonų ekstremizmu persmelktų „tikėjimo bastionų”, kuriuose kurstoma nesantaika, plaunamos žmonių smegenys.
Suprantama, mečečių neuždrausi – galimybė laisvai išpažinti savo religiją Europoje gyvuoja jau ne vieną šimtmetį ir yra viena pagrindinių teisių bei vertybių Senajame žemyne.
Tačiau kai kas Europoje pamiršo ribas ir tai, jog nuo laisvių neatsiejama atsakomybė už savo žodžius bei veiksmus.
Kas 2009 metais dėjosi vienoje Hamburgo mečečių, pareigūnai sužinojo tik tuomet, kai čia užverbuotų vokiečių teroristų pėdos buvo jau ataušusios.
Kur jie yra dabar? Kiek tokių niekuo iš aplinkinių minios neišsiskiriančių, bet susisprogdinti pasiryžusių fanatikų šiuo metu vaikšto Europos miestų gatvėmis ir laukia savo valandos?
Apie padidėjusį pavojaus lygį ir didelę teroristinių atakų tikimybę šią savaitę skelbė Londonas, Paryžius. Perspėjimų sulaukė ir Lietuvai artimesnės – Čekija, Lenkija.
Tad kyla klausimas: ar galime jaustis saugūs ir mes?
Juk tikėtis, kad gana aktyviai į Vakarų valstybių užsienio politikos veiklą įsitraukusio Vilniaus fanatikai paprasčiausiai neras žemėlapyje, yra daugiau nei naivu.
Kita vertus, toks pat naivumas dėl žvalgybos tarnybų veiklos Lietuvoje įsigali vis labiau. Čia, kaip niekur kitur, veši sąmokslo teorijos. Neretai antivakarietiškos, pakurstomos rusiškų televizijos kanalų, menkinančios viską, kas susiję su mūsų saugumu.
Lyg tyčia viena po kitos visuomenę graudina istorijos apie „Lietuvos saugumiečių suspardytą” nekaltą merginą bei žvalgybininkų nuskandintą kankinį, neva kovojusį prieš pedofilus.
O kur dar eskaluojamos CŽV kalėjimų istorijos.
Ir kaip po viso to tikėti šėtono tarnu paverstu Valstybės saugumo departamentu? Ypač jei šis vieną dieną praneš: „Lietuvai iškilo terorizmo grėsmė.”
Nepatikės niekas. Kaip nebetiki ir skambinančiais į policiją apsimetėliais dėl padėtos bombos.
Net jei kas nors praneštų apie galimą sąmokslą, iš tautiečių, ko gero, sulauktų tik pašaipų: „Nejuokink, CŽV agente, geriau savo slaptus kalėjimus susišluok.”
Tik štai vieną saulėtą dieną, kokia, pavyzdžiui, buvo 2004-ųjų kovo 11-oji Madride, viskas gali apvirsti aukštyn kojomis.
Tuomet iš realaus pavojaus besišaipantys sąmokslo teorijų gerbėjai Lietuvoje ir svetur pažvelgs į veidrodį ir išvys tik piemenį, o virš jo – vilko nasrus.
Tada jau bus vėlu nepasiruošusiems, nematomais pasijutusiems žmonėms sušukti: „Nekelkite panikos.” Ji kils savaime.