Būtent toks, prisiekęs žvejas ir dvasininkas yra Lietuvos Marijonų provincijos vyresnysis, bažnytinės teisės daktaras Vytautas Brilius, kuris susirūpinęs Dievo kūriniais prisijungė prie Lietuvos upių gelbėjimo aljanso „Mėlynasis vingis“ (judėjimas skirtas užkirsti kelią hidroelektrinių ant gražiausių šalies upių statymui).
Dvasininkas nemano, kad jo pomėgis žvejoti yra labai svetimas tarnauti Dievui pašauktiems žmonėms, o pastangos išsaugoti gamtą, pasak jo, apskritai yra viena iš tikinčiojo prievolių. „Prisijungiau prie iniciatyvos skirtos upių apsaugai, nes tai laikau Dievo kūrinių gelbėjimu“, - sako V.Brilius.
- Kas jus paskatino tapti vienu iš judėjimo už upių išsaugojimą steigiamojo komiteto nariu?
- Apie „Mėlynąjį vingį“ sužinojau iš tikriausiai vieno žinomiausių Lietuvoje žvejų Romualdo Žilinsko, kuris leidžia žurnalą žvejams „Žūklė +” ir aktyviai kovoja už gamtos, ypač upių ir žuvų išsaugojimą. Kurdamas organizaciją R.Žilinskas ieškojo kuo įvairesnių profesijų žmonių, kuriems ne tas pats, kas Lietuvoje daroma su gamta. Sulaukęs jo pasiūlymo nedvejojau ir sutikau padėti.
- Ar esate žvejys?
- Taip, palyginti retas atvejis tarp dvasininkų, tačiau nesakyčiau, kad labai neįprastas ar nepriimtinas. Žinau, kad žmonės kiek nustebs apie tai išgirdę, tačiau ir man reikia būnant prie vandens daug ką apgalvoti, pailsėti. Aš esu kaimo žmogus, taip užaugau ir kitaip savęs neįsivaizduoju, Dievo pašaukimas čia nieko smarkiai nekeičia.
- Ar kada nors žūklėje kiti kunigai draugiją jums palaiko?
- Ne, nepalaiko. Nepažįstu daugiau žvejojančių kunigų ir, atvirai pasakius, niekada neieškojau ir tokių minčių neturiu. Man buvimas gamtoje su meškere – individualus procesas, kuriame tik būdamas vienas su savimi galiu apie daug ką pagalvoti. Net ir kunigui kartais reikia pailsėti, pamiršti darbus.
- Dėl pomėgio žvejoti ir susirūpinote Lietuvos upių ateitimi?
- Tai tikriausiai turėtų rūpėti kiekvienam žmogui, tačiau ne visi žino, kokia Lietuvoje yra vandens telkinių apsaugos situacija, ne visi tiek laiko prie jų praleidžia, kad suvoktų, kas gali nutikti ant kiekvieno upelio pastačius po elektrinę. Radęs laisvo laiko mėgstu ištrūkti prie upės paspiningauti, ežere iš valties ramiai karšių pagaudyti ar nulėkti iki jūros pagauti kelias plekšnes. Matau, kas dedasi prie vandens.
- Žmonėms gali pasirodyti keista ne tik tai, kad dvasininkas žvejoja, tačiau ir aktyviai dalyvauja visuomeniniame judėjime.
- Tiesa, kad kunigai visuomeniniame gyvenime reiškiasi rečiau, neturi laiko ar tiesiog mano, kad jiems taip elgtis nedera. Vis dėlto, aš manau, kad mano dalyvavimas organizacijoje, kurios tikslas išsaugoti Dievo kurtą gamtą, apskritai labai artimas dvasininko pašaukimui.
- Kas sieja religiją ir gamtos apsaugą?
- Popiežius Benediktas XVI ne taip seniai pristatė žinią, skirtą Pasaulinei taikos dienai. Ji skelbia: „Jei nori kurti taiką, saugok kūriniją“. Šiaip nėra tokių nuostatų, kurios paaiškintų religijos, šiuo atveju katalikybės, ir gamtos sąsajas, bet galime galvoti logiškai ir remtis Biblija. Visa, kas mus supa, ir mus pačius sukūrė Dievas, visos upės, ežerai yra jo kūriniai, ir kūrėjas tikrai nenorėtų, kad kūrinys naikintų kūrinį. Ne vieną Dekalogo teiginį galime pritaikyti žmogaus elgesiui su gamta, ne tik su žmonėmis.
- Ką konkrečiai galvoje turėjo Šv. Tėvas, kalbėdamas apie kūrinijos saugojimą?
- Pasaulyje būtų taika, jei žmonės labiau rūpintųsi ne tik savimi, bet ir aplinka. Gamtos ir taikos sąsajas popiežius nagrinėja savo enciklikoje „Caritas in veritate“. Joje Benediktas XVI teigia, kad taika pasaulyje ir žmogaus humaniška veikla didžiąja dalimi priklauso nuo asmens santykio su gamta. Jei žmogus su gamta sugeba elgtis kaip su Dievo kūriniu, vadinasi, jis ir kitur vadovaujasi pagrindinėmis moralinėmis ir tikėjimo nuostatomis.
Popiežius teigia, kad tuose kraštuose, kuriuose į žmogų ir gamtą žiūrima kaip į Dievo dovanas, kur kas lengviau suprasti žmogaus pašaukimą ir vertę. Popiežius kalba apie visas didžiausias pasaulio ekologines problemas, tad, kaip matote, religija ir gamtos apsauga žengia išvien.
- Ar savo pamoksluose užsimenate apie gamtos apsaugą?
- Kadangi laikau Mišias ir dar esu bažnytinės teisės žinovas, panašių temų pamoksluose neišvengiu. Nepamenu tokio pamokslo, kuriame kalbėčiau apie konkrečias aplinkosaugos problemas, nekalbėjau ir apie elektrinių ant upių statymą, tačiau bendrąja prasme šios temos išvengti nepavyksta. Tikintieji, mano galva, turi suprasti gamtos išsaugojimo svarbą. Jei žmogus tiki, jis turi gyventi harmonijoje ne tik su savimi, artimaisiais, tačiau ir su jį supančiu gamtos pasauliu.
Pamoksluose tenka paminėti žalos gamtai temą, nes į bažnyčią einantiems žmonėms ji, tikiuosi, yra artima.
- Religingiems žmonėms ir gamta labiau rūpi?
- Gal taip teigti ir nėra labai teisinga, nes tuoj pat atsiras labai gamtą mylinčių ir daug dėl jos išsaugojimo nuveikusių visiškai nereligingų žmonių. Sakykime taip, kad Dievą mylintis žmogus tikrai myli ir gamtą, gyvena su ja taikiai, nežaloja, žiūri į ją kaip į Kūrėjo dovaną.
- Ar galima teigti, kad didėjantis bedieviškumas Lietuvoje yra susijęs su menku domėjimusi gamtos išsaugojimu?
- Taip, apie tokią išvadą pagalvoti būtų galima. Bet geriau negalvokime, kad bedieviui gamta nerūpi. Visuomenėje apskritai plinta bedieviškumas, apatija, nusivylimas supančiu pasauliu. Tai kodėl gi žmogui turi rūpėti dar ir kažkokios jam nieko neduodančios gamtos saugojimas? Kai susitvarkai savo vidinį pasaulį, kai pats su savimi imi rasti bendrą kalbą, tada ir kiti dalykai pradeda rūpėti. Vienas jų – gamta.