Rilkė tiesiogiai susijęs su rudeniu. Jo poezijoje daug vienatvės, Dievo, bjaurių angelų, vadinasi - ir rudens. Bent jau man taip anuomet atrodydavo. Studijų metais, kai tik imdavo kristi lapai, po pirmųjų šalnų, šviečiant rugsėjo ar spalio saulei eidavau kur nors ant Trijų kryžių kalno ir užsikasęs lapais skaitydavau Rilke. Ne, poezija nuodingas vaisius. Ji visiškai netinka racionaliam, normalių žmonių gyvenimui. Parduotuvėms, paskoloms, lizingams... Tai mirusio pasaulio kalba.
Įdomu tai, kad mes matėm, kaip ji mirė. Atsimenu tą laiką, kai poezija dar buvo labai gyvybinga, labai svarbi žmogaus savivokai, pasaulėjautai. Vakaruose poezija jau seniai domėjosi tik studentai ir senmergės, o pas mus – net rimčiausi vyrai. O dabar – jos lavonas. Net studentams ir senmergėms nelabai įbruksi. Tai reiškinys. Ne visiems gyvenime pasiseka tokius dalykus pamatyti. Tai kaip kometa, atskriejanti į padangę kartą per šimtą metų. Tik ar poezijos pasaulio mirtį reiktų laikyti sėkme. Štai, Hamletai, tau ir tyla... Ir šiapus jūros, ir anapus jūros...
Senelis Stanislovas, kai valgydavo... Tai buvo gana baisus reginys.... Jo ausys milžiniškos, ir taip vėdaluodavo... tarsi aušintų sriubą... Trupiniai stalo paviršiumi riedėdavo nuo jo, tarsi stalas būtų prerijos laukiniuose Vakaruose, kur iš už pyrago su razinomis tuoj pasirodys karo šūksnius rėkaujantys indėnai... O ausys plast plast plast... Imdavo baimė, kad jos staiga nukris ir spurdės ant stalo kaip ką tik ištrauktos žuvys...
O kartais senelis dėbtelėdavo į mane baisiom baltom akim... jos kažkodėl buvo kiek išsprogusios... Ir kad suriks: neryk prie stalo kaip arklys! Ir vėl savo milžiniškom ausim plast plast plast.... Tarsi du Viešpaties angelai sargai...
O močiutė sakydavo ne cukrus, bet cukrius... Mes ją vadindavom Rietavo močiute... Žemaitė. Ir sudrausdavo senelį, nuvydavo jo baisius visą dangų užgožusius angelus man nuo galvos...
To vaiko iškrypusi vaizduotė, sakydavo senelis, jis vieną sykį padegs dvarą... Gyvenom buvusiame dvaro kumetyne... Dvariokai...
Ir dar iš vaikystės vienas vaizdinys... Matyt dėl to, kad ruduo... Ruduo toks metas, kai vaizdiniai sunoksta... Atminties laukuose subręsta derlius... Mama su tėvu ridena didžiulę statinę... Psichoanalitikai jau ką nors pasakytų... Statinė, kubilas, jeigu žiūrėsim iš šono, atrodo kaip didelis apskritimas, ir to apskritimo įsikibę vyras ir moteris, tėvas ir motina, ir aš, ir manęs jie prašo padėti...
Dar visai neseniai, tik prieš trejetą ketvertą dešimčių metų žmonės gyveno visai kitaip. Negaliu atsistebėti, kaip viskas greitai pasikeitė, ir kaip tai nieko nebestebina. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Žmonės gyveno tiesiog absoliučiai kitaip. Naudojo didelius indus laikyti maisto produktams. Kopūstams – kubilas, agurkams – statinaitė, taukams kibiras, košelienai dubuo, ašaroms rankovė... Pienas būdavo supilamas į bidonus, nuleidžiamas į negilų šulinuką ten apačioje, už akmenim grįsto vieškelio... Kad atvėstų... Maistą laikydavo kamarose, sandėliukuose, žiemą ant palangių, vasarą sviestą sumaišydavo su druska... Iki šiol prisimenu šilto, geltono sviesto skonį...
Ir kaip staiga pasaulis sumažėjo, viskas subėgo į šaldytuvus, į plastmasinius butelius, į pakuotes, dėžutes, rankinėse sunkiai pagaunamus telefonų aparatus. Dingo daiktai, daugybė daiktų tiesiog išnyko, liko tik simbolika, etiketės...
Marcelijus Martinaitis tą puikiai aprašęs savo eseistikoj. Daugiau, nei aprašęs, - išgyvenęs... Ne, ir ne daiktai svarbu, svarbu laikas. Mes, senstantys žmonės, kalbame apie savo laiko vaizdinius, savo praeities paveikslus, kurie įdomūs tik mums patiems....
Žmonės ir jų elgesys, įpročiai, papročiai – tai visą laiką buvo susiję su daiktais. Dabar tarsi nebeturi nieko bendro. Daiktai sau, o žmonės sau. Viskas yra daroma nuotolinio valdymo būdu. Vaikai greitai irgi bus taip gaminami.
Neprisimenu, ką veikiau ir su kuo, bet mano rankos buvo išterliotos dyzeliniu kuru... Kažką mes vaikai darėme... Galbūt leidome tuos degalus iš statinės, kuri buvo skirta grūdų džiovyklos varikliams... O gal dar iš kažkur... Rudenį visuomet būdavo įvairios veiklos... Visas pasaulis staiga sujusdavo, sukrusdavo kaip Donelaičio vabalai... Šventumo ir prakaito kvapas plevendavo pažeme... Kartu su perlų prismaigstytais voratinkliais...
Pirmą sykį mačiau motiną, stojusią tėvo pusėn. Jiedu barėsi, kad ištepiau kubilą, kurį dabar reiks plauti iš naujo... Karštu vandeniu ir dar kažin ar išsiplaus, nes tas dyzelinis kuras taip dvokia... Jaučiausi išduotas. Nes mudu tarsi buvom sudarę neoficialią sąjungą, frontą prieš tėvą... Jis buvo šiurkštus, netašytas storžievis... Užsidaręs, niūrus kai blaivas... Linksmas, sentimentalus, nemotyvuotai isteriškas kai išgėręs... Tai visa generacija.. Ištisa karta tokių tėvų... Traumuotų, sužalotų karo, pokario, kolektyvizacijos, demoralizuota kolchozų, partinės veidmainystės, karjerizmo, pataikavimo, kyšininkavimo...
Brazauskas – daugiau ar mažiau įkūnija tą kartą. Tarsi geriausias variantas iš to, kas galėjo išeiti. Prisitaikėlių, konjunktūrininkų... Labai gerai, kad Bažnyčia neįsileido jo... Po jo mirties prasidėjo reabilitacija... koks jis geras buvo, kaip Katedrą grąžino, kaip Vilnių nuo gamyklų gelbėjo... Patys komunistai tą Katedrą ir atėmė... O paskui jis, matote, grąžino... Kaip Napoleonas su bažnyčia ant delno... Ar geriau Čiurlionio karalius? Tai, kas Lietuvai buvo padaryta per šiuos penkiasdešimt metų... Tai neįkainojama, neapskaičiuojama pinigais... Iš esmes ji buvo subjaurota, išniekinta, išprievartauta... Ir ties prievartautoju stovėjo štai tokie partiniai gelbėtojai ir šnabždėjo: na, gal neprievartaukite, tovarišč, taip smarkiai... gal galima truputį švelniau... kad mažiau išdraskyta būtų... Mandagiai išžaginta tauta...
Kaip kažkada sakė Saulius Tomas Kondrotas savo romane, aš nekaltinu, aš tik klausiu, Tėve...
Nėra prasmės kaltinti komunistus... Jeigu ieškotume kaltų, reiktų pradėti labai iš toli, nuo Kaino ir Abelio... Tačiau kai jie ima save kelti ant kovų už Lietuvos garbę altoriaus... Bjauru... Bjauru ir tiek... Gali juk žmogui kas nors šiame pasaulyje būti bjauru...
Perskaičiau „lryte“ Z. Baumano paskaitą apie blogą situaciją šioje planetoje. Banalybių rinkinys. Viskas, be abejo teisinga, bet nė vienos naujos idėjos. Tiek ir tiek procentų amerikiečių prieš pusę amžiaus sėsdavo prie stalo kartu, o dabar tiek ir tiek nebesėda kartu... Būtų įdomi ir kitokia statistika – kiek anais laikais tų padoriųjų tėvelių prievartaudavo savo dukras, kiek iš jų talžydavo žmonoms snukius... Visi praeities idealizavimai turėtų remtis labai konkrečiais skaičiais, ir skaičiais iš visų įmanomų sričių, o ne taip paviršutiniškai... Sėsdavo prie stalo... Galima sėdėt prie stalo ir norėt užmušt savo gimdytojus...
Du austrai ir žmogus iš Berlyno man tvirtino, kad Zalcburgas konservatyvus, netgi nuobodus miestas. Vilnius - visai kas kita. Zalcburgas gyvena praeitimi, Vilnius ateitimi. Be abejo, daug kas priklauso nuo žmonių. Net ir Viena šiuo atžvilgiu pasikeitusi į gerąją pusę. Daug gyvos mėsos iš Rytų...
Čia mano, Rytų europiečio širdis turėtų suplastėti iš džiaugsmo – ak, kaip puiku, patys vakariečiai pripažįsta, kad mūsų stiprybė – gyvastingumas... Bet kažkodėl nesuplazda.
Šio žavėjimosi Rytais (arba rytų slavais) šaknys gilios. Nuo Spalio revoliucijos laikų. Revoliucija, mes, lietuviai, apskritai labai nepatikliai girdime šį žodį, šią sąvoką, ką jau kalbėt apie šio reiškinio vertinimą. Be abejo, Leninas, bolševikai labai gerai – jie padarė tai, ką ir prancūzų revoliucija pradėjo vienas septyni aštuoni devyni – nukirto galvą monarchijai...
Vakariečiai žavėjosi ir iki šiol tam tikra prasme tebesižavi komunistų darbais - nemokamas mokslas, nemokama sveikatos apsauga, lygybė, brolybė. Na, šiek tiek aukų reikia... Šiek tiek. Milijonai. Dešimtys milijonų pražudytų gyvybių lageriuose, kalėjimuose, tremtyse.... Mišką kertant skiedros lekia, tas tiesa, tačiau kai visas miškas paverčiamas skiedromis...
Žavėjimasis tam tikru chaosu, visuomeniniais bruzdėjimais būdingas sočios buržuazinės visuomenės adeptams. Taip buvo žavimasi ir Lotynų Amerikos revoliuciniais judėjimais, Fideliu Castro, Che Guevara.
Tai, kas užsieniečiams yra gyvybingumas, mums – nuolatinis chaosas, nuolatinis nepasitikėjimas valdžia, baimė dėl rytdienos... Jiems nuobodu stabilumas ir konservatyvumas, mes pavargome nuo begalinio permanentinio savo valstybės, savo visuomenės nebrandumo...
Zalcburgas tapo nematomas, viskas. Taip jau būna, atvyksti į kokį nors miestą, viskas nauja, viskas įdomu, viskas įspūdžiai. O paskui vaikštai ir nieko nebematai. Pamažu atsitrauki į vidaus erdvę, o išorė tarsi savaime suprantama... Tai vadinasi rutina... Šitaip ir sudirba žmogų smulkūs žemės reikalai, kažkokia proga sakė A.J.Greimas.
Tarp purvo ir kičo – mūsų pasirinkimas.
Kičo gali neįsileisti, jei esi stiprus, jei esi sąmoningas... Purvas pas tave ateina neklausęs.
Arba kitaip – gyventi kiče ar purve, štai kur klausimas, svarbesnis nei tas, kuris kankino fiktyvų Danijos princą.
Brazausko drama – neleido į Katedrą... Atėmė teisę į transcendentinį lygmenį... Sulėkštino jo buvimo prasmę. Primena Tengizo Abuladzės filmo „Atgaila“ pradžią... Moteriškė vis iškasa ir iškasa iš žemės savo tėvų žudiką, partinį veikėją stalinistą...
Kita vertus, ką reiškia neleisti į bažnyčią. Tai reiškia, kad nelaidoja „su Bažnyčia“, tai yra su apeigomis... Juokinga, mano tėvo irgi neįsileido... Sakė, buvo per silpnas krikščionis... Tarsi jam būtų svarbu... Motinai buvo svarbu, jos tikėjimas buvo reikalingas viso šio spektaklio... Ne, Bažnyčia mąsto kitaip... Ji Numirėlė, kuri laidoja tik savo numirėlius...
Bažnyčios paslaugos iš tiesų jos reikalas. Juk tai privati organizacija. Kaip autoservisas. Nepatinka tavo automobilis – neremontuosim... Purvinas, per daug sukleręs, dvokia... Tačiau tai Dievo namai, o Dievas yra netgi tų, kurie Jo netiki, įnešti, manau, galima bet kokį lavoną. Juk gyvas būdamas net ir juodžiausias ateistas gali vaikščioti po bažnyčią. Kodėl gyvas galiu, o negyvas negaliu?
Gerai, kad Bažnyčia neįsileido Brazausko... Kas nors stabilaus šiame pasaulyje turi būti... Net jeigu tai ir su kvapu...
Žinoma, atlaidumo mokytis geriausia iš savo mamų, ne iš katalikų. Jėzuitai mąsto kaip avangardas, o kalba kaip ariergardas, anot Peterio Sloterdijko. Tik pagalvokit, jiems reikia apimti tokią amplitudę – nuo intelektualo iki neišprususios bobulytės; ir menkiau išsilavinusių visuomet daugiau. Taigi suprantama, kad Bažnyčia niekad neis su saujele intelektualų, jie visuomet bus su minia, su prietarais, su bukoku tradicijų traktavimu ir laikymusi... Bet prie Bažnyčios vairo stovi intelektualai, štai kur paradoksas. Kaip turėtų būti sukonstruotos jų kaukolių tvirtovės?!
Gaisras vis dėlto buvo... Tą pavakarę, kai tėvo ir motinos buvau išbartas už sugadintą kubilą... Dyzelinas juk negalėjo pražūti veltui... Suliepsnojo tvartas ežero pusėj, prie pelkės... Rudens gaisre – dar vienas gaisras... dar viena tautologija... Atlėkė gaisrinė ir krūva girtų gaisrininkų... Jie buvo panašūs į biblinius personažus... Lyg žvejai, lyg pranašai... Guminiais batais ir apsiaustais, kreivai užmaukšlintais šalmais... Juk ir evangelijose tokia makalynė... Atrodo, kad Jėzus su savo bičiuliais nuolat apsinešę...Vieną sykį jis sako viena, kitą sykį kita... Nuolat prieštarauja pats sau... Čia visus myli, čia mosuoja kardu, bučiuoja ir, žiūrėk, jau akį plėšia, painiojasi, šneka fragmentiškai, taip elgiasi girtuokliai... Menininkai...
Tvartą padegė kaimynų vaikas... Žaidė žaidė su dyzelinu, paskui išsigando įsiplieskusios ugnies, parbėgo namo ir palindo po lova... Dabar gaminamos tokios lovos – nepalįsi...
Protingoji gamta visą popietę tvatina galva į langą... Lyg ir vapsvos... Įsibėgėja nuo oro uosto pusės ir pila į stiklą... Kai Dievas jas kūrė, stiklas dar nebuvo išrastas... Štai kiek tūkstančių metų laikosi tradicijos... Instinktas neturi smegenų, jis turi tik kryptį. Žmonėms reiktų mokytis iš gamtos. Išlikimo. Išnykimo – taip pat.
Šįryt balkone radau drugelį sušlapusiais sparnais... Vos vos juda lyg prisiuostęs kokaino... Tarsi kažkieno pavargusi svajonė... Pametęs neštą žinią angelas...