Tikėjimas tvirtina sieloje Dievo tikrovę. Savo ruožtu tikinti siela tvirtina Dievo tikrovę savo aplinkoje. Iš čia kyla apčiuopiami tikėjimo darbai. Tikėjimas yra konkretus pasirinkimo būti su Kristumi pasireiškimas. Tikėjimas visada yra sąmoningas paklusnumo bei savęs paaukojimo Viešpačiui ir vardan Viešpaties aktas.
Mūsų laikų šventasis Josemaria Escriva šitaip aprašo tikinčiojo būvį:
„Neužmiršk: norint pasiekti Kristų, būtinai reikia aukos. Reikia atsisakyti visko, kas trukdo: apsiausto, kuprinės, gertuvės. Šitaip tu turi elgtis mūšyje dėl Dievo šlovės, šioje meilės ir taikos kovoje, kuria stengiamės išplėsti Kristaus karalystę. Kad tarnautum Bažnyčiai, Popiežiui ir sieloms, tu turi būti pasirengęs išsižadėti visko, be ko gali apsieiti: pasilikti be apsiausto, kuris būtų gaubęs tave šaltomis naktimis, be brangių šeimos atminimų, be gaivinančio vandens. Tai tikėjimo pamoka, meilės pamoka. Nes būtent šitaip reikia mylėti Kristų.“ (Šv. Josemaria Escriva „Gyvenimas tikėjimu“)
Tikėjimo aktas sunaikina malonų įsibuvimą „komforto zonoje“ ir Dievui atsivėrusioje sieloje įgalina Jo galybės pasireiškimą. Ir tik konkretūs darbai bei jų vaisiai įrodo tokį Dievą siekiantį tikėjimo aktą. Tikėjimo aktas jokiu būdu nėra veidmainiško saldumo sklidinos gražbylystės, kurios suklesti tikėjimą praradusiose dykvietėse, pasireiškimas.
Tikėjimas yra ne žodžių tikrovė. Tikėjimas yra gyvenimo faktų, kuriuos sukuria tikinčiojo santykis su Dievu, tikrovė.
Ir visgi labai lengva pasiduoti „tikėjimo žodžių“ galingų kerų pagundai: pamaldžiai surėdytas balselis, fanatiškai nuoširdžiai pamaldi laikysena, populiariai graudulingi religingų žodžių kalambūrai ... Visa ši butaforija tėra veidmainystė, kuria ne tik siekiama paslėpti tikėjimo darbų, o ir pačio tikėjimo trūkumą; bet ir tariamai „doro krikščionio“ godumą ar paleistuvystės komfortą.
Ne vienas girdėjome istorijų, o ir patys matėme veidmainių kranklių puotas naivių tikinčiųjų nuoširdumo ir piniginių sąskaita. Juk taip sunku atsilaikyti prieš pagundą pasinaudoti mažutėlių uolumu!! Gera yra valdyti, kai niekas tavęs nevaldo, o ir pats nesivaldai ...
Žinia, jeigu sąmoningu tikėjimu pats netampi dvasine auka ant Viešpaties altoriaus, tai netrukus patampi nesąmoninga auka itin uolaus ir „dvasingo“ iliuzionisto kišenėje. Todėl ir turime prašyti Dievo malonės, kad mūsų tikėjimas stiprėtų ir supratimu, ir tikėjimo galios pasireiškimu. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8,31). Juk „Galybių Viešpats mus gina, mus visagalis Dievas globoja“ (Ps 46,8).
Cituoti šventojo ir didžiojo tikėjimo mokytojo Escrivos žodžiai prisako konkretų tikėjimo tapsmą. Noriu paklausti: ar toks tikėjimo konkretumas, ar palaida žodžių apie tikėjimą bala yra mūsų dabartinio gyvenimo praktika?!
„Tikintysis atnaujina savo įsitikinimą, kad mūsų buvimas žemėje yra darbo ir kovos metas, apsivalymo laikas, skirtas sumokėti skolą dieviškajam teisingumui už savo nuodėmes. (...)
Tikėjimas nėra skirtas tik pamokslauti: jį turime įrodyti darbais. Dažnai tam pristinga jėgų. Tad vėl grįžkime prie Evangelijos, ir pasakysiu: elkitės kaip jaunuolio epileptiko tėvas. Jis trokšta, kad jo sūnus būtų sveikas; jis tikisi, jog Kristus jį išgydys, ir vis dėlto jis neįstengia patikėti tokia laime. O Jėzus, visada raginantis tikėti, užkerta kelią abejonėms, kurias įžvelgia šioje sieloje: „Tikinčiam viskas galima!“ (Mk 9,23). Viskas yra įmanoma: mes visagaliai … , tačiau tik tada, kai esame pilni tikėjimo.“ (Šv. Josemaria Escriva „Gyvenimas tikėjimu“).
Ateina laikas tikėti ir kilnoti kalnus ... už sielas, už Popiežių, už Bažnyčią, už Tėvynę ir dažnai kvailinamus mažutėlius.
Leisk, mums, Viešpatie, tikėti, tikėjimu būti Tavyje ir Tavyje tikėjimo darbais perkeisti šį pasaulį.