Kam iš tiesų būtų atitekę paramos atsinaujinančiai energetikai pinigai? Apie tai – „Lietuvos ryto” pokalbis su ŽŪM sprendimą Seimo kontrolieriams apskundusios Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generaliniu direktoriumi Danu Arlausku.
– Premjeras pareiškė, kad ūkininkams už nugaros slepiasi stambusis kapitalas.
Ar galite nurodyti pavardes tų stambiųjų verslininkų, kurie bandė pasislėpti už atsinaujinančios energetikos projektus pateikusių ūkininkų pečių?
– Prisipažinsiu, man nepatinka oligarchai. Kuo jie stambesni, tuo ir mano nemeilė jiems didesnė, bet nesugebu įžvelgti, kuo šie atsinaujinančios energetikos projektai juos galėtų sudominti.
Juk prašoma nedidelės paramos, didžiausias projektas pretenduoja tik į 1,7 mln. litų. Ar tokie nerimti pinigai gali rimtai vilioti oligarchus?
Iš atsinaujinančios energetikos specialistų girdėjau ir priešingų įtarimų, kad gal stambiojo verslo magnatų pastangomis ūkininkų projektai ir buvo atmesti, nes ši smulkiajam verslui skirta programa jiems visiškai nereikalinga.
– Vadinasi, ir jūs manote, kad kažkuri verslo grupė ar grupės pakišo koją ūkininkų energetikos projektams?
– Manau, kad taip atsitiko dėl paprasčiausios netvarkos mūsų valstybėje. Už energetiką atsakinga Energetikos ministerija, todėl manau, kad ji turėtų rūpintis visais šios srities reikalais.
Bet realiai yra kitaip. Ūkininkų energetikos projektai teko Žemės ūkio ministerijai, kuri administruoja visą ES paramą kaimo ūkinei įvairovei skatinti.
Tačiau ši ministerija neturi gebėjimų dirbti su energetikos projektais.
Manau, buvo padaryta didelė klaida, kad ŽŪM leista užsiimti energetika kaime. Jos darbuotojai įpratę tvarkyti būtent žemės ūkio verslą, išmano, ką reikia sėti ir pjauti, o energetika ir kitokia alternatyvi veikla kaime jiems visiškai svetima.
Toks jų mąstymas. Todėl nieko dora ir nepavyksta nuveikti ne tiktai alternatyviosios energetikos srityje, bet ir skatinant kitokį su žemės ūkiu nesusijusį verslą.
Net tautinio paveldo išsaugojimo programos, skirtos lietuviškiems amatams skatinti, nevertėjo perduoti administruoti ŽŪM. Akivaizdu, kad šios ministerijos valdininkams net ir puodžių arba kalvių verslas sunkiai įkandamas. Ką jau kalbėti apie naujausiomis technologijoms grindžiamą atsinaujinančią energetiką.
– Negi tai rimta problema?
– Įvyko nesusipratimas. ŽŪM paskelbė atsinaujinančios energetikos programą, bet neapsižiūrėjo, kad ES direktyvos neleidžia dukart remti tų pačių projektų.
Skyrus ES paramą, pavyzdžiui, vėjo jėgainei statyti, nebūtų galima naudoti valstybės pinigų, kaip numatyta, brangiau superkant jos gaminamą elektros energiją.
– Bet jeigu būtų pažeista ES direktyva, ar Briuselis nepareikalautų grąžinti šiems energetikos projektams skirtos paramos?
– Tai rimta kliūtis, tačiau tuomet kyla klausimas, kuria kūno dalimi ŽŪM valdininkai mąstė skelbdami programą. Jie privalėjo iš anksto žinoti, kokių gali kilti teisinių problemų, ir rasti jų sprendimo būdus.
Tai nebuvo padaryta. Kas dabar atsakys už tai, kad ūkininkai buvo suklaidinti ir gaišo laiką, švaistė pinigus rengdami projektus?
– Ko siekiate apskųsdami valdininkus Seimo kontrolieriams?
– Septyni projektų rengėjai paprašė mūsų atstovauti jų interesams. Gal ir nedaug galėsime padėti, kad jų paraiškos būtų patenkintos, bet norime atsakyti į klausimą, kas kaltas, kai nemažų pastangų iš žmonių pareikalavę projektai lekia į šiukšlių dėžę.
Nekompetentingi asmenys turi būti įvardyti.
Gal tai taps šiokia tokia pamoka ir ministerijų valdininkams. Antraip ateityje Lietuva gali turėti vis daugiau problemų skirstant ES paramą.
Be to, norime atkreipti dėmesį, kad reikia aiškiau nustatyti ministerijų atsakomybę. Gal būtų geriausia, kad ŽŪM užsiimtų tik žemės ūkiu, už verslo skatinimą atsakytų Ūkio ministerija, o visais energetikos projektais rūpintųsi Energetikos ministerija.