Antai ne taip seniai „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje surengto apskritojo stalo diskusijos dalyviai nerimavo, kad dėl menkos žirgininkų kvalifikacijos negalime tarptautinėse varžybose didžiuotis žirginio sporto pasiekimais, o ūkininkai nelinkę įsigyti žirgų. Tuomet Stasys Svetlauskas, Respublikinės lenktyninių žirgų lygos (RLŽL) direktorius bei Lietuvos arabų arklių augintojų asociacijos (LAAAA) prezidentas, piktinosi, kad senų tradicijų rengiant žirgininkus Šeduvos žemės ūkio mokykla antrus metus žlugdo moksleivių priėmimą į šią specialybę, puikią mokymo bazę už grašius išnuomodama privatininkui.
Kaip yra iš tiesų – ar tikrai šalyje trūksta žirgininkų – šiuos gyvūnus mylinčių ir žinančių, kaip prižiūrėti, treniruoti, specialistų? Jei taip, kas darytina, kad žirgininkų gretos gausėtų, kvalifikacija gerėtų, taigi ir Lietuvos žirgai patirtų tiek pat meilės, kaip, tarkim, Norvegijos, Švedijos, kur jie laikomi šeimos nariais?
Ūkininkai glosto džipus, ne žirgus
Pirmoji tiesa ta, jog minėtoji mokykla pakeitusi pavadinimą. Dabar tai Šeduvos technologijų ir verslo mokykla. Pokalbis jos vadovo kabinete atskleidžia, jog pavadinimo kaitą padiktavo gyvenimo kaita, kai jaunimas kratosi žemdirbiškų specialybių, taigi ir žirgininko.
Dabar mokykla rengia viešbučio darbuotojus, virėjus, automobilių remontininkus, smulkiojo verslo paslaugų teikėjus, kompiuterio ir organizacinės technikos operatorius, draudimo konsultantus, sekretorius, technikos šaltkalvius remontininkus, elektromontuotojus. Rengtų ir žirgininkus, bet...
„Darome viską, ką galime, kad jaunus žmones sudomintume žirgininko specialybe – reklamuojame ją, mokykloje rengdami žirginio sporto varžybas – konkūrų ir ristūnų, atvirų durų dienas. Be to, mokykloje veikia žirgininkų būrelis, jo vadovė – žirgų trenerė Inga Gailiuvienė. Ji treniruoja mokyklos moksleivius.
Su Radviliškio Lizdeikos gimnazija 2005 m. pasirašėmė sutartį – jos moksleiviai gali pajodinėti mūsų žirgyne. Labai norime ruošti žirgininkus, tačiau, nors ir kaip stengtumėmės, pernai norą jais tapti pareiškė keturi, šįmet – trys jaunuoliai. Negalime ruošti specialistų, jei nesusidaro pilna grupė – 25 moksleiviai arba jungtinė grupė, tarkim, iš 14 būsimųjų žirgininkų ir tiek pat elekromontuotojų“, – sako Šeduvos technologijų ir verslo mokyklos direktorius Kęstutis Ulinskas.
Praktikos vadovas Alvidas Slavinskas priduria, jog Burbiškio dvaro turistinis maršrutas kerta Šeduvos technologijų ir verslo mokyklą – daug žmonių iš visos Lietuvos susipažįsta su jos puikia žirgininkystės baze, žavisi žirgais. Bet turistų entuziazmas gėrintis žirgais neatplukdo ketinančiųjų mokytis žirgininkystės.
Pokalbyje dalyvaujantis augalininkystės ūkio bei žirgyno savininkas Vytautas Čepaitis iš Dapšionių kaimo, nuomojantis dalį mokyklos žirgyno – arklides, lauko aptvarus, maniežą, priduria, jog nieko gera žirgininkystei nežada ir kitas entuziazmas: „Kai Burbiškio dvare vyksta Tulpių žydėjimo šventė, ten, norėdamas populiarinti žirgininkystę, demonstruoju savo žirgus. Atrodytų, po didžiulio lankytojų gėrėjimosi jais mokyklą turėtų užplūsti būsimi žirgininkai, bet taip neatsitinka.“
V. Čepaitis, veisiantis, auginantis ir treniruojantis 25 grynaveislius hanoverių, trakėnų, holšteinų, žemaitukų veislės žirgus, gailisi įbridęs į vaikystės svajonės išsūpuotą žirgų verslą, siekdamas, kad kuo daugiau žmonių jų įsigytų: „Jei galėčiau grąžinti praėjusius penkerius metus, tokio verslo nepradėčiau – turėčiau vieną kitą žirgą savo malonumui, ir užtenka. Verslą pradėjau tikėdamasis, kad rajono ūkininkai įsigys žirgų. Bet ūkininkams nė motais, kai raginu: „Liaukitės pirkti džipus – pirkit žirgus!“
Ne tik miesto - ir kaimo jaunimas nenori teptis rankų
Šeduvos technologijų ir verslo mokyklos direktorius K. Ulinskas teigia pažįstąs ir ger-
biąs S. Svetlauską, tačiau jo kaltininimas, jog žlugdomas priėmimas į žirgininkų specialybę, – „baisus, nepagrįstas, mestas neįsigilinus į situaciją“.
Pašnekovas mena, kaip S. Svetlauskas ragino jį: „Parenkite žirgininko specialybės mokymo programą, o mes padėsime surinkti kontingentą. Svarbiausia, kad turite mokymo bazę.“ Mokykla parengė programą, ją 2004 m. patvirtino Švietimo ir mokslo ministerija, tačiau nei S. Svetlausko vadovaujama, nei kita žirgininkų asociacija nepasistengė atsiųsti į Šeduvą jaunuolių, kurie norėtų įgyti žirgininko specialybę. „Žirgininkų asociacijų vadovai, kiti nariai žirgynuose galėtų pastebėti perspektyvius jaunuolius ir paskatinti juos mokytis pas mus, taip parodydami, jog žirgininkų reikia.
Jei jų iš tiesų reikėtų, tai netrūktų stojančiųjų į žirgininko specialybę“, – tvirtina Šeduvos technologijų ir verslo mokyklos vadovas. Jis su savo pavaduotoju Arūnu Vaičiuliu bei praktikos vadovu A. Slavinsku vardija kitas priežastis, kodėl jaunuoliai nenori tapti žirgininkais: „Lietuvos jaunimas, skirtingai nei, tarkim, Švedijos – bendradarbiaujame su jos Balerupo miestelio žemės ūkio mokykla, – nepratęs nuo mažų dienų bendrauti su žirgu ir prie jo prisirišti. Švedijoje dažnas ūkininkas, net miestietis turi žirgų ir skatina savo vaiką žinių apie juos įgyti.
Į žirgininkus rengiančią mokyklą švedų jaunuolis atvyksta su savo žirgu. Lietuvoje sudėtingiau: jaunuoliai labai užimti – neturi laiko žirgininkystei kaip hobiui, renkasi populiarias specialybes, nes tikisi gauti gerai apmokamą darbą, be to, kaimo jaunimas jau bijo juodo, sunkaus darbo, koks yra žirgininko, kai jo dėmesio žirgui reikia nuo ryto iki vakaro. Kita vertus, kad taptum geru žirgininku, reikia turėti prigimtinę meilę žirgui. Jei jos nėra – neįpūsi.“
V. Čepaitis apibendrina: „Žirgą glostyti reikia kiekvieną dieną. Buvau Vokietijoje, Danijoje: kiekvieno ūkininko kieme aptvaras su 2-3 žirgais. Kad jų turėtum, pirmiausia reikia pinigų. Tai brangus hobis.“
K. Ulinskas taria: „Nereikia kelti panikos. Ateis diena, kai mokykloje ruošime žirgininkus, nes ūkininkai turės žirgų, o iš svetur grįžęs jaunimas gimtinėje kurs tokį pat gražų gyvenimą, kokį ten matė.“
Kai pašnekovų ketveriukė lydi į mokyklos mokymo bazę – arklides, maniežą, priešais išnyra mokyklos ugdytinių vaikinų būrelis. Paklausti, ar domina juos žirgai, ar norėtų tapti žirgininkais, šaižiai nusikvatoja ir vienu balsu tvirtina, jog ne, nors beveik visi užaugę kaime. Tik būsimasis elektromontuotojas Arūnas Smalinskas iš Nelduvos prisipažįsta neneigiąs galimybės tapti žirgo bičiuliu, tačiau kol kas tam neturįs laiko – rūpi ne tik mokytis – dar ir pinigą užsidirbti.
Kur tiesa, kur netiesa, o kur netiesos tiesa?..
Netoli arklidžių V. Čepaitis atsisveikina, sakydamas, jog skuba rauti cukrinių runkelių – žirgų skanėsto.
Manieže ratus suka žemaitukas su mažuoju raiteliu ant nugaros, prižiūrimas Arūno Bagdono, vadovaujančio Šeduvos gimnazijos žirgininkų būreliui. Šalia savo eilės pajodinėti laukia kiti vaikai, globojami mokytojos Virginijos Budrienės ir trenerės Jūratės Prikockienės, kuri jodo V. Čepaičio žirgus.
Abi moterys patvirtina tai, ką sako A. Bagdonas. O jis sako štai ką, tiksliau, labai piktinasi štai kuo: „Šeduvos technologijų ir verslo mokykloje tokia puiki žirgininkystės mokymo bazė, tačiau nėra jokio judesio populiarinant šią specialybę. Jei Šeduvoje ir vyksta žirgų varžybos, tai tik V. Čepaičio iniciatyva.
Jo poniukais ir mano vadovaujamo būrelio vaikai jodinėja, jis ir kliūtis žirgų varžyboms, kurias spalio 8 d. rengiame Šeduvos gimnazijos stadione, duos – kaip gali, taip V. Čepaitis mūsų regione ir visoje Lietuvoje stengiasi populiarinti žirgininkystę. Šeduvos technologijų ir verslo mokykloje nėra jokio žirgininkų būrelio.
Trenerė I. Gailiuvienė treniruoja tik savo sūnų Deividą, Šeduvos gimnazijos moksleivį. Jis žirgų varžybose dažnai joja už Šeduvos technologijų ir verslo mokyklą. Jos darbuotojai motyvuoja, jog žirgininkų neruošia todėl, kad nesurenka kontingento, tačiau kodėl, tarkim, trenerė neieško perspektyvių žirginio sporto atstovų panašiai, kaip jų ieškojo ir rado Panevėžio sporto mokyklos treneriai?!
Kodėl mokykla laiko žirgus, jei jų nenaudoja?! Žirgai nekalti, tik mes, žmonės, privalome jiems padėti bendraudami. Šeduvos technologijų ir verslo mokyklos arklidėse vos keli žirgai, o kiek etatų – du šėriko, administratorės, trenerės! Ar ne per didelė prabanga, kai kiti žmonės badauja?! Mokyklai bepigu taip elgtis – juk garantuotas jos finansavimas! Jei nori girtis, reikia turėti kuo girtis: 4-5 varžybas mat Technologijų ir verslo mokykla rengia!“
Kai pastarąjį paneigimą perduodame šio pokalbio negirdėjusiems mokyklos darbuotojams, I. Gailiuvienė tiesia aplanką – neva jame moksleivių diplomai, pelnyti žirgų varžybose. Verčiame aplanką: diplomuose kartojasi D. Gailiaus pavardė.
Nėra paramos propaguojant
Ką apie žirgininkų rengimą, kvalifikaciją žino ir galvoja kiti aukštėlesnius postus užimantys žirgininkai, švietimo darbuotojai?
Arūnas Cicėnas, Lietuvos ristūnų sporto sąjungos prezidentas: „Negerai, kad Lietuvoje trūksta kvalifikuotų žirgininkų. Niekas niekada jų tinkamai neruošė! Visas šių specialistų ruošimas – saviveiklos lygio: ką žmonės patys išmoko, tą išmoko! Jeigu užsienio žirgų bėgimo takuose apie Lietuvos ristūnus ar jojamuosius niekas nežino, vadinasi, žemas mūsų žirgininkų lygis! Padėtis šalyje su šiais specialistais tragiška ir todėl, kad žirgo savininkas pats jį ir šeria, kuopia, šukuoja, ir važnyčioja, treniruoja. Juk žirgus perka turtingi žmonės, kurie į juos investuoja kaip į verslą. Todėl būtini kvalifikuoti žirgininkai, galintys suteikti kokybiškas paslaugas.
Šeduva motyvuoja, jog nemoko žirgininkų, nes nesurenkama 25 moksleivių grupė. Aš mokyčiau, jei susirinktų 10 moksleivių. Džiaugčiausi, jei iš jų po kelerių metų bent vienas būtų geras specialistas – žirgo prižiūrėtojas, važnyčiotojas, treneris. Žirgininkui paruošti reikia ne 3, o 10 ir daugiau metų. Svarbiausia, jis turi žirgą mylėti, jausti, kad nesugadintų.
Kadangi Šeduvoje žirgininkai neruošiami, Lietuvos ristūnų sporto asociacijos prezidentas V. Einoris kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) siūlydamas, jog jie būtų ruošiami Utenoje – žirgininkų aruode: iš šio regiono kilę nemažai žinomų žirgų trenerių, čia senos žirgininkystės tradicijos; ne veltui miesto herbe – pasaga. Jam buvo atsakyta, jog reikia parengti mokymo programą. Bet tai juk Švietimo ir mokslo ministerijos reikalas!
Manau, jog reikia pradėti viską iš pradžių – ne esamų žirgininkų kvalifikaciją kelti bandant taisyti netinkamus jų darbo įpročius – tarkim, nors šalyje 350 tūkst. bedarbių, tačiau kaip sunku tarp jų rasti gerą statybininką ar kitos srities specialistą (?!) – o imti jauną žmogų ir mokyti. Paskui jis tobulėtų varžybose. Ateitį turi jauni žmonės!
Kaip mums toli iki Prancūzijos: ten vos ne prie kiekvieno hipodromo – jų apie 280 – veikia žirgininkų mokykla.“
Juozas Gaudiešius, Švietimo ir mokslo ministerijos Profesinio mokymo ir orientavimo skyriaus vyresnysis specialistas: „Ką darysi, kad jaunimas nestoja į Šeduvos technologijų ir verslo mokyklą, norėdamas tapti žirgininku – ši specialybė dabar nepopuliari. Seniai stengiamasi, kad būtų jos mokoma, bet neužsikabina gyvenime – nėra žirgininkų paklausos. Juk daug ką diktuoja rinka. Tarkim, buvo laikas, kai stigo siuvėjų, paskui nebereikėjo, dabar vėl jų reikia.
Su Lietuvos ristūnų sporto asociacijos prezidentu Vytautu Einoriumi, kai jis buvo atėjęs į Švietimo ir mokslo ministeriją tartis dėl galimybės rengti žirgininkus, buvome sutarę: mes paruošiame šių specialistų mokymo programą, o jis padės rasti mokinių per žirgynus ir kitaip – svarbiausia, kad Šeduvoje yra puiki mokymo bazė. Ir su S. Svetlausku kalbėjomės, kad jo atstovaujamos asociacijos reklamuos žirgininko specialybę. Programa „Žirgininkystės verslo darbuotojas“ patvirtinta 2004 m.: 10 klasių baigę jaunuoliai po trejų metų įgyja specialybės diplomą ir brandos atestatą, bet paramos renkant kontingentą nėra.
Reikėtų sudominti jaunimą žirgininko profesija ir skiriant jai dėmesio televizijos laidose apie kaimą, spaudoje. Kodėl kitų sričių atstovai moka reklamuotis!..
Ministerija remia bet kokią gerą iniciatyvą – ir V. Einorio rengti žirgininkus Utenoje, bet apie tokį ketinimą negirdėjau.“
Ne kiekvienas turi fanatizmo
Arūnas Jurgaitis, Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos (VGVPT) prie ŽŪM viršininkas: „Suprantu žirgininkų patriotų nerimą, jog trūksta specialistų. Tačiau Šeduvoje nesurenkama grupė juos mokyti. Priežastys, kodėl jaunimas nenori lįsti į žirgininkystę bei apskritai į žemės ūkį, paprastos – jis stoja mokytis tų specialybių, kurias įgijęs rastų darbą, ir ne bet kokį, o gerai apmokamą ir švarų – kurį dirbtų baltomis rankelėmis, tarkim, kosmetologo. Dabar jaunimas moka skaičiuoti pinigus. Kai prieš kelerius metus teiravausi, ar Veterinarijos akademijos studentas baigęs studijas negalėtų dirbti žirgyne, išgirdau, jog be 4,5 tūkst. Lt algos nedirbs.
Kita vertus, žirgininko specialybė – ne vairuotojo: ne taip lengvai ir ne bet kieno įgyjama. Ne pyragai žirgininko darbas: nuo ryto iki vakaro pririštas prie arklio. Šiam darbui reikia ne tik noro – būtinas fanatizmas: užsispyrimas, ištvermė. Kai kas pabando žirgininko dalios, ir piš – atsisako jos dėl ilgo, monotoniško darbo. Merginos, moterys kantresnės – jų žirginiame sporte daugiau nei vyrų – apie 80 proc. Moterys darosi stiprioji lytis, vyrai silpnoji.
Kitose šalyse žirgininkystė klesti, nes finansuojama iš žirgų savininkų kišenės. Žirgui išlaikyti – šerti, kuopti, treniruoti – per mėnesį reikia apie 1 tūkst. Lt. Žirgininkystė – daugiau hobis, gyvenimo būdas, o ne verslas.
Keliant žirgininkų kvalifikaciją – kad jie iš žirgo gebėtų ištraukti selekcininko sudėtą potencialą, – pirmiausia inventorizuotini, paskui licencijuotini šios srities praktikai: jiems rengtini kursai, įteiktini sertifikatai. Šalyje nemažai žirgininkų, kurie pagal savo žinias yra profesoriai, tačiau neturi diplomo. O turėdami sertifikatą galėtų vykti tobulintis į užsienį. Yra neblogų galimybių pagal „Leader“ programą gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą rengti tokius kursus. Kitas žingsnis turėtų būti kaip ir visame pasaulyje – suteikti galimybę lankyti užsienyje, pavyzdžiui, „Eurorait“ kursus. Jie trunka metus ir po kelis mėnesius vyksta Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje. Taip po truputį Lietuva galbūt pasivytų Angliją, Prancūziją, kur žirgininkystės tradicijos – šimtametės.“
Ar pavyks pasivyti Anglijos, Prancūzijos, Švedijos, Norvegijos žirgininkus?
Juozas Barisevičius, VGVPT prie ŽŪM Arklininkystės skyriaus vedėjas: „Darbdaviai susiduria su kvalifikuotų žirgininkų problema: dirbti šėrikais, prižiūrėtojais, vadeliotojais, žokėjais atėję žmonės neturi žinių apie arklį pradmenų. Lietuvoje nėra šių specialistų. Taisyklingo elgesio su žirgais išmokstama tik ankstyvoje jaunystėje.
Žirgininkystės išmokstama per daugelį metų ir tai brangiai atsieina. Ir tikras žirgininko jausmas įgyjamas per daugelį metų, todėl primesti jaunimui svetimkūnį – tai, kas svetima jo „dūšiai“, – taip pat negalima. Norint, kad atsirastų kvalifikuotų žirgininkų, reikia pastebėti perspektyvius vaikus ir kreipti į šią profesiją.
Kažin ar žirgininkai ruoštini tik Utenoje, kur yra tik hipodromas – nėra tokios geros mokymo bazės kaip Šeduvoje – be hipodromo, ir aikštynas, dengtas maniežas. Be to, Utenoje vystomas tik ristūnų sportas. Tačiau čia ir apskritai Rytų Aukštaitijoje, todėl ar kitų klasikinių žirginio sporto šakų atstovai neprieštarautų, kad Utenoje būtų rengiami žirgininkai?
Pirmas žingsnis kelyje į geresnę kvalifikaciją jau žengtas: iš institucijų iki pavasario bus renkamos paraiškos baigti 160 val. mokymo kursą pagal „Leader“ programą gaunant sertifikavimo dokumentą. Niekada Lietuvoje nebuvo nei aukštosios, nei specialiosios mokyklos, kurioje būtų mokoma pagal specializuotą arklininkystės programą. Dabar ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti kvalifikuotus žirgininkus.“
Liudvikas Jonaitis, Lietuvos kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidentas: „Lietuvoje niekas neruošia žirgininkų, išskyrus Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centrą. Neruošia todėl, kad šie specialistai nereikalingi – o kur jie dėsis? Juk mes, lietuviai, negyvename, tarkim, kaip norvegai, kai kiekvienos šeimos vaikas turi žirgą, o ūkininkas užaugusį savo vaiką siunčia mokytis, kad šis žinotų, kaip apsieiti su žirgu. Tik paskui tas vaikas renkasi kitą profesiją. Norvegijoje dažnas žmogus visą gyvenimą susijęs su žirgu! Lietuvoje nėra poreikio turėti žirgą. Jei bankininkas ir turi žirgą, tačiau savo vaiko nesiunčia mokytis žirgininkystės.
Be abejo, kad žirgą turėtum, turi būti turtingas. Vakarų Europoje visai kitaip žmonės gyvena. Galbūt atrodo juokingai, tačiau, pavyzdžiui, Švedijoje yra net 2,5 metų trukmės Akvariumo žuvyčių mokymo programa!
Labai širdį skauda, kai už mūsų visų pinigus parengti specialistai išvyksta dirbti svetur. Lietuvoje yra žirgininkų paklausa, tačiau nėra pasiūlos ir todėl, kad jiems žirgo ar žirgyno savininkai nenori mokėti padorios algos. Panašiai kaip ūkinininkai: dejuoja, kad niekas nenori pas juos dirbti, tačiau mokėti už darbą bent 1500 Lt – šykšti.“
Rita Čepkauskienė, Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro direktorės pavaduotoja: „Patys kūrėme žirgininkų rengimo programą. Juos rengiame aštuntus metus. Grupėje, kurioje baigusieji 12 klasių, – 28, o kitoje, kur baigusieji 10 klasių, – 29 būsimieji žirgininkai. Tai daugiausia žirginio sporto atstovai iš įvairių šalies žirgynų. Baigę mokslą mūsų centre, vieni įstoja į Veterinarijos akademiją, kiti išvyksta dirbti žirgininkais į užsienį, kur labai vertinama jų kvalifikacija, o atlyginimas daug didesnis nei Lietuvoje.“