Neseniai kažkieno pikta ranka sviedė akmenį į Nacionalinio operos ir baleto teatro langus: „atsiimkit už tą stebuklingą sceną, kuri surijo dešimtis milijonų litų ir galo nematyti”.
Nežinia, kiek sveikų langų išliktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, jei akmenį sviestų kiekvienas, pasipiktinęs, jog rūmų atkūrimas per beveik 10 metų pabrango daugiau nei trigubai (jau investuoti 232 mln. litų, reikės maždaug dar 135 mln. litų).
Negana to, Valstybės kontrolė skelbia labai nepalankias išvadas ir dėl Valdovų rūmų atkuriamųjų darbų, ir dėl Nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcijos, kuri, preliminariais skaičiavimais, šalies mokesčių mokėtojams turėtų atsieiti apytiksliai 78 mln. litų.
Išstudijuoju valstybinio audito išvadas ir keliauju pažiūrėti, kaip viskas atrodo natūroje.
Teatro scena net aistringam operos ar baleto mėgėjui yra tik grindys, uždanga ir ją kilnojantis mechanizmas. Ir tam reikia dešimčių milijonų litų! Techniką išmanantis teatro darbuotojas kelia mane liftu į 30 metrų aukščio viršutinės scenos bokštą. Galingų metalo konstrukcijų suskaidyta didžiulė erdvė prikimšta įvairiausių mechanizmų. Apšvietimo sistema, garso įranga ir kompiuterinė scenos įrenginių valdymo sistema. Žiūrėkit, tikrinkit, vertinkit.
Aš ne specialistė. Žvelgdama iš aukštybių galiu tik aiktelėti, kai pradeda leistis grindys, atsiveria 8 metrų gylio apatinė scenos dalis. Spektaklių metu toje erdvėje kyla ir leidžiasi dekoracijos, žaidžia spalvos, skamba garsai, išskrenda į dausas arba skradžiai žemėn prasmenga artistai. Įspūdinga!
Bet ir įspūdžio pagauta negalėčiau tvirtinti, kad atsakingi teatro darbuotojai už scenos rekonstrukciją suderėjo mažiausią kainą (kaip reikalauja Viešųjų pirkimų įstatymas). Kiekvieno teatro scena unikali. Nėra su kuo palyginti. Galima tik pasidairyti svetur. Pavyzdžiui, Milano operos teatras „La Scala” skelbia, jog renovacija jiems kainavo 61 mln. eurų, suomių Nacionalinės operos scenai rekonstruoti išleista 13,6 mln. eurų, o naujasis Oslo operos teatras valstybei atsiėjo 500 mln. eurų.
Ką sako šie skaičiai? Tik tai, kad operos teatras – labai brangus malonumas. Prabanga.
Dar didesnė prabanga šiais laikais restauruoti arba atkurti praėjusių amžių valdovų rūmus. Tik pasidairęs po pasaulį gali suprasti, kiek juose sukaupta turtų, kiek kainuoja mažiausias niekutis. O Lietuvoje daug kam kelia įtarimą tai, kad už vieną LDK valdovų rūmuose atkurtos krosnies koklį teko sumokėti net kelis šimtus litų. Gal apskritai šių dienų mūsų valstybė negali taip išlaidauti.
Aistringas diskusijas apie pernykštį sniegą dar pakursto kontrolės institucijos: kodėl nebuvo skelbtas viešas ekspertizių, rangos darbų, įvairių pirkinių konkursas? Kodėl tiriamieji darbai, projektavimas, statybos vyko vienu metu, nesilaikant šalies įstatymų?
Ar baigiantis darbams laikas reikšti tokius priekaištus? Juk atsakymai seniai žinomi.
Prieš dešimtmetį buvo priimtas politinis sprendimas atkurti valstybingumo simbolį – Valdovų rūmus iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio.
Taigi dieną nevalgyk, naktį nemiegok, bet kad būtų padaryta (tiesa, ne visai pavyko).
Nacionalinį operos ir baleto teatrą etapais rekonstruoti nuspręsta 2006 metais ir taip pat dėl aiškių priežasčių: juk nėra kitos salės, kurioje galėtų vykti spektakliai. Uždarytas teatras nieko neuždirbtų, reikėtų mokėti algas artistams ir nežinia, ar trupė neišsibėgiotų, kol vyks rekonstrukcija.
Jei šie argumentai buvo ne tokie svarbūs nei būtinybė laikytis visokių formalumų, valstybės institucijos jau tada turėjo sakyti: „Stop, pamirštam sveiką protą, gulamės į Prokrusto lovą ir šiltai apsiklojam.” Bet Lietuvoje dažniausiai būna taip: kad ir ką darytum, vis tiek bus blogai.