- Darbo čia užtenka ir man, ir mano kolegoms, tačiau biurokratijos pas mus yra kur kas daugiau nei toje pačioje Maskvoje ar Tbilisyje. Tiesa, Gruzijoje užsakovų susirasti - ne tas laikas ir ne ta finansinė situacija, bet galvojant apie ateitį, prisimenant praeityje buvusį bendravimą, reikia bent iš dalies atkurti tuos gražius ankstesnius santykius.
- Tai ką įdomaus pamatėte Tbilisyje ir ką ten nuveikėte?
- Gruzijos sostinėje praėjusią savaitę buvo atidaryta lietuvių architektų projektuotų ir pagal tuos projektus jau pastatytų individualių namų paroda - pristatymas vaizdine medžiaga. Iš viso - apie 40 darbų ten eksponuojama, mano - du namai, kurie stovi Kaune. Ekspozicijai, kurią inicijavo architektas Gintaras Balčytis, o jam talkino menininkas Henrikas Gulbinas, atrinkome vadinamuosius perliukus. Paroda atidaryta moderniame ekspozicijų centre, kur labai džiaugėmės aptikę ir kitokių šiandieninės Lietuvos „pėdsakų“ - vienoje salių rodomi bei ten pat parduodami SBA koncerne pagaminti baldai. Mūsų parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos ambasados Gruzijoje, Tbilisio valdžios atstovai, daugybė kolegų architektų, žymių visuomenės veikėjų.
Dar galiu pasakyti, kad Gruzijoje sutikome nemažai fantastiškai šiltų ir nuoširdžių žmonių, kurie prisipažino mylį Lietuvą ir lietuvius. Žinoma, nesunku pastebėti, kad ta šalis jaučia daug nepriteklių, neturi, deja, iš ko daryti investicijų, bet po truputį jau atsigauna. Ir labai ryžtingai tvarkosi su sava biurokratija. Pavyzdžiui, gruzinai vienu mostu korumpuotą policiją pakeitė naujais, jaunais žmonėmis, kurie, norisi tikėti, atsparesni korupcijos virusui.
- O Maskva kuo Jus sudomino, gerai apmokamais užsakymais?
- Neminėsiu, kiek už darbą ten gaunu, tik galiu pasakyti, kad neįstengčiau buto kur nors Lietuvos pajūryje už tuos pinigus nusipirkti. Bet, žinau, tie mano kolegos, kur valdžioje čia pat, namie, sukasi, bent po keletą butų nusiperka „iš algos“. Taigi Maskva vilioja kūrybinės raiškos galimybėmis ir beatodairišku projektų įgyvendinimu. Ką nubraižai, - tą pastato. Ir gan kokybiškai. Be to, derinimų - suderinimų tiek ten nereikia, kiek Lietuvoje. Pagarba architektui - didžiulė. Tuo užsakymai Maskvoje ir skiriasi nuo Lietuvos realybės.
Skiriasi, žinoma, ir užsakovų poreikiai. Pavyzdžiui, Lietuvoje retam šautų į galvą statyti namą su koncertų saliuke ar kokia biliardine. Nereikia čia projektuoti ir erdvių patalpų, kurios skirtos išimtinai tik šeimininko svečiams pernakvoti. O ten, prašom, reikia ir biliardinės, ir salės, kur šeimininkas susikviečia muzikantų, rengia privačius koncertus. Buvau ne vienoje tokioje vakaronėje, todėl prisipažinsiu: iš Maskvos grįžtu pasikrovęs daug teigiamos energijos. Politikos, tarp kitko, tuose privačiuose susibūrimuose nebūna, jos ir ten žmonės nemėgsta, užtat koks platus informacinis srautas tave gali sužavėti, kiek idėjų gimsta, pažinčių užsimezga.
- Pažinčių, manau, ir iki šiol pakankamai turėjote. Kaip ir darbų, net nepalikdamas gimtinės. Tačiau vis tiek įdomu, ką „juozaitiško“ paskyrėte Maskvai?
- Ką tik pastatė Maskvoje statybininkai vieną mano projektuotą namą. Kokybė - superinė. Ir viskas - pagal brėžinius, absoliučiai viskas. Užtai visai pagrįstai galiu pasidžiaugti, kad Maskvoje jau yra mano projektuotas „Lietuviškas kaimas“, kuriame stovi 20 kotedžo tipo gyvenamųjų namų. Tas kaimas - dalis vieno Maskvos miesto rajono.
Mano užsakovas, su kuriuo sėkmingai dirbau prieš recesiją, apie porą metų jokių naujų užsakymų nebuvo pateikęs. O dabar panoro „Lietuviškame kaime“ pastatyti prekybos centrą ir restoraną. Pradėjo nuo savų architektų, bet vėliau pasirinko mus. Galima sakyti, tame mini konkursėlyje mes nugalėjome. Tad teko man keliauti ne tik į Maskvą, bet ir į Sankt Peterburgą, kur ką tik atsirado suomių projektuotas ir pastatytas naujas restoranas. Maskvietis užsakovas pageidauja kūrinio, primenančio skandinavišką architektūrą.
- Grįžkime į Lietuvą. Prisiminkime ekonomistų patikinimus apie krizės sumažėjimo ženklus. Sako, statybos puikiausiai gali parodyti, ar ekonomika jau vystosi ar dar apie dugną stovi. Tai kokia šia prasme yra reali situacija, kaip tai jaučia architektai?
- Versle situacija po truputį gerėja. Manyčiau, jog krizė buvo naudinga bent tuo, kad atsisijojo pseudoverslininkai, palikdami daugiau erdvės tikriems talentams. Atsiranda daugybė įdomių projektų, bet... viskas sustoja, kai atsimuša į valdžios statomus barjerus.
Atrodo, bėgioji per visokias institucijas, kabinetus, derini, sudėlioji įsipareigojimus, sutartis, santykius, bet staiga perkūnas iš giedro dangaus: keičiamas Statybų įstatymas. Aš nesakau, kad jis netaisytinas, tačiau praktika rodo: vos praeina Seimo rinkimai, tuoj prasideda įstatymo „tobulinimas“.
Daugybė projektų dirbtinai stabdomi. Gal iš baimės, gal iš nekompetencijos, gal iš šantažo „duok, nes mano parašas kainuoja“. Priešingai mačiau Gruzijoje - ten valdžia stengiasi verslui visas laisves užtikrinti, kad tik jis plėstųsi, daugiau mokesčių sumokėtų, nes iš jų ir valdžia išsilaiko. Verslas skatina visų sektorių vystymąsi ir pačios valstybės kilimą.
- Stabtelkim, juk ir Jūs pats kažkada buvote prie valdžios, o gal net - ir pati valdžia. Dirbote Miestų projektavimo institute (išimtinai - valdiški užsakymai). Paskui - Kultūros paminklų apsaugos inspekcijoje, Kauno miesto savivaldybėje, tiesa, ne Architektūros skyriuje. O dabar žvelgiate jau iš kitos barikadų pusės?
- Prisipažinsiu, buvo laikotarpis, kurį vadinčiau neproduktyviu ir varžiusiu kūrybos laisvę. Bet tai buvo susiję tik su manimi. Aš kolegų laisvės tikrai nevaržiau ir jokio verslo niekada savo sprendimais nežlugdžiau. Deja, negaliu džiaugtis, kad to varžymo dabar nepatiriu.
Pas mus koks verslo fonas? Politikų intrigos, ambicijos, nežabota korupcija. Tai ką, tarkim, patyręs architektas turėtų pasakyti savo jaunam kolegai, kai už projekto suderinimą iš jo tiesiai šviesiai prašoma pinigų? Ir nemažų pinigų, konkrečias sumas valdininkai nurodo.
- Bet juk valstybinės institucijos giriasi nemažai pinigų išleidusios, kol įdiegė vieno langelio principą, negi per „langelį“ kyšio sumą kas nors rizikuoja įvardinti? Juk pagauti gali, pasodinti...
- Vienas langelis - dešimt stalelių. Va, antra valanda dienos, o du savivaldybės skyrių vedėjai su atskirom kompanijom Laisvės alėjos restorane prie skirtingų staliukų skirtingus reikalus „derina“. Nė „langelio“ nereikia - patys atlekia iš kabineto ir iš savivaldybės, vos tik užuodžia, kad gaus „pasiūlymą“. O sulaikys, - tai netrukus ir paleis, kaip ne kartą Kaune yra buvę. Tada, tarsi imunitetą gavus, galima dar daugiau kyšių imti.
Valdžia įpratina žmogų viską daryti nelegaliai. Tarsi nėra įstatymų, kurie turi nulemti sprendimus. Lemia pažintys, gebėjimai „prieiti“, „susitarti“. Tiesa, ir tai ne visada padeda. Kai užsidarė apskričių administracijos, apie pusę metų, pavyzdžiui, projektų derinime iš viso nieko nevyko. Dabar paskirtas už žemės klausimus atsakingas žmogus, bet įveikti atsilikimą sudėtinga. O savivaldybės net nesistengia palengvinti tų „kalvarijų“, kurias reikia architektams ir užsakovams nueiti, tarkim, derinant detaliuosius planus.
- Na, taip: neimančių nėra, yra neduodančių. Tai ką daryti, kad korupcija bent sumažėtų? Ar geriau sakyti „kaip radome - taip paliksime“?
- Atsibodo stebėti visą šitą situaciją. Reikia kažką patiems daryti, juk negali korupcija taip klestėti - viskam yra ribos. Gal viršūnės ir laikosi tam tikro „neutralumo“, neima nei iš interesantų, nei iš pavaldinių, bet vidurinė valdininkų grandis nepaiso nieko. Kita vertus, partijos pridėliojo į įvairius postus neprofesionalių, kompetencijos neturinčių žmonių, kurie net ir nesusigaudo, ką ir kaip turėtų veikti. Ir atsakomybės asmeninės nebėra. Vadinasi, visai gali vadžias paleisti ir griebti, įžūliai kyšių reikalauti.
- Žinodama, kad esate vienas iš Kaune susibūrusio naujo visuomeninio judėjimo narių, spėju, jog eisite į miesto valdžią. Tikrai dalyvausite savivaldos rinkimuose?
- Dar neapsisprendžiau, nes šiaip atmestinai niekada nieko nesutiksiu daryti. O pasinėrus į politiką, gali nukentėti mano profesija, kūryba, kurią labai myliu ir į nieką kitą jos keisti nenorėčiau.