Trenkė žinia iš gimdymo namų
Prieš 28 metus iš kolūkio dispečerinės į Panevėžio gimdymo namus paskambinęs vadoklietis Romualdas Balsevičius kurį laiką stovėjo lyg žaibo trenktas.
Dispečerėms puolus aiškintis, ar kas baisaus atsitiko gimdyvei ar kūdikiui, šiek tiek atsigavęs vyriškis pralemeno: „Trys mergaitės“.
1982 metų rugpjūčio 14 dieną Panevėžio gimdymo namuose aštuoniolikmetė panevėžietė Rima Balsevičienė pagimdė trynukes. Kadangi prieš gimdymą gydytojai spėjo, kad gali gimti dvyniai, penkeriais metais vyresnis gimdyvės vyras Romualdas dar didesniu šeimos pagausėjimu negalėjo patikėti. Šoko, kaip dabar prisimena, buvo ištikta ir jauna mama.
Labai stebėtis galbūt ir nebuvo reikalo. Iš Rimos motinos ir tėvo pusės buvo net šešios dvynių poros, o pats Romualdas iš dvynių, turi seserį. Tik trynukų nebuvo buvę.
Mergaitės gimė mažo svorio, todėl tam tikrą laiką buvo auginamos inkubatoriuje. Iš pradžių į Rimos motinos butą Panevėžyje, Sodų gatvėje, tėvai parsivežė vieną, po savaitės antrą, dar po savaitės trečią naujagimę. Mergaitėms buvo duoti Kristinos, Neringos ir Renatos vardai.
Tėvas dukterų neskirdavo
Kadangi mergaitės namuose atsirado ne iš karto, jų motina Rima spėjo perprasti dukryčių bruožus, charakterius. Todėl moteris tikina, kad atžalas visada atskirdavusi ir niekada nesuklysdavusi.
Rečiau dukteris matydavęs Vadokliuose likęs dirbti R.Balsevičius pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtina dukteris pradėjęs skirti tik nuo dvylikos metų.
„O dabar skirti dar paprasčiau pagal plaukų spalvą. Viena juoda, kita ruda, trečia raudona“, juokavo dviejų anūkų senelis Romualdas.
Mažosios Balsevičiūtės jau seniai užaugusios, sukūrusios savo šeimas ir išskridusios iš gimtųjų namų.
Pirmoji prieš septynerius metus ištekėjusi Renata augina į pirmą klasę pradėjusį eiti sūnų Dominyką. Po metų šeimą sukūrusi Kristina augina šešiametę šviesiaplaukę Aurėją.
„Mes dar neskubame. Tik metai po vestuvių ir vaikui įsigyti pinigų dar neuždirbome“, sakė pernai beveik po 12 metų draugystės ištekėjusi ir tik porai savaičių aplankyti artimųjų iš Anglijos atskridusi Neringa.
Dabar liko tik katinas
Dabar butas, kuriame augo trynukės, ištuštėjęs. Ištekėjusios Balsevičiūtės nuo tėvų gyvena atskirai.
„Likome mudu su vyru ir dar katinas“, juokavo R.Balsevičienė, nes ir jos motina, padėjusi auginti mergytes, jau mirusi.
R.Balsevičienė tvirtino, kad tarp mergaičių visada buvęs ir likęs itin stiprus ryšys, nors seserys tai pripažįsta labai nenoriai. Panevėžyje kaimynystėje gyvenančios Kristina ir Renata susitinka bene kasdien. Bene kasdien seserys internetu pabendrauja ir su 5 metus Londone gyvenančia ir viešbutyje dirbančia Neringa.
Pati Neringa prisipažįsta užsienin išvykusi ne iš gero gyvenimo, jei darbo atsirastų čia, ji nedvejodama sugrįžtų. Beveik porą metų pas seserį Londone darbavosi ir Kristina.
Į vyrus broliai ir kaimynas
„Renata ištekėjo už jaunėlio brolio, Neringa už vyriausiojo. Kristina sukūrė šeimą su žentų kaimynu“, dar vieną dukterų panašaus mąstymo savybę nurodė motina.
R.Balsevičienė prisimena, kad trynukes auginti nebuvo lengva. Nors tuomet įstatymai numatė trynių tėvus aprūpinti atskiru butu, skirti auklę, Balsevičiai to negavo.
„Visa parama, kad iki metų mergaitės nemokamai gaudavo pienelio, kito maisto“, prisimena ponia Rima.
„Nors tuometis vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus gyveno toje pačioje laiptinėje, bet, paklaustas apie atskirą butą, atsakydavo: „Pagyvenkit pas uošvę“.
Norint gauti vežimėlį trynukėms, reikėjo važiuoti į Maskvą, todėl pats lanksčiau metalą ir šį tą sukonstravau“, prisiminė šeimos galva Romualdas.
Dabar vieną auginti sunkiau
R.Balsevičienė neslepia, kad trynes auginti buvo labai sunku. Visa paguoda ir pagalba buvo kartu gyvenusi Rimos mama. Kadangi namuose buvo trys suaugusieji, Renata tapo tėčio, Kristina mamos, o Neringa močiutės numylėtine.
Mama pastebi, kad būtent Renata ir paveldėjo tėvo charakterį. Ji už seseris staigesnė, plepesnė, judresnė. Neringa mėgdavo skaityti, Kristina piešti. Šnekesnis ir Renatos vyras, o Neringos sutuoktinis ramesnio būdo.
Matydama augančius anūkus, R.Balsevičienė pakartoja, kad jai dukteris auginti buvo sunku, bet dabar, anot jos, vaikus auginti dar sunkiau. Valdžia šeimai neskiria jokio dėmesio, viskas, ypač vaikams, yra pasakiškai brangu.
„Liepiu dukroms pagimdyti daugiau anūkų, tačiau esu beveik tikra, kad jos tiek vaikų neturės. Pirmiausia krizė“, tvirtino R.Balsevičienė.
R.Balsevičius patikino, kad anūkų daugiau nebereikia. Anot jo, senelis uždirba nedaug, todėl daugiau anūkų palepinti negalėtų.
Dukros eibių nekrėsdavo
Tėvai mena, kad pamaitintos mergaitės išmiegodavo iki ryto, retai sirgdavo. Jei kuri nors atbusdavo ir pradėdavo verkti, sesės ramiausiai miegodavo toliau.
Tačiau jei viena mažylė susirgdavo, po dienos susirgdavo kita, o po dviejų dienų ir trečia sesutė. Jei viena mergaitė uždainuodavo, tuojau pat dainą traukdavo visos trys.
Trynukės kaip išskirtinumą nurodo tai, kad Neringa kairiarankė, Kristina dešiniarankė, o Renata viską vienodai gali daryti abiem rankomis.
„Eibių nekrėsdavome, nes mama labai griežtai auklėjo. Tik sulaukusios šešiolikos galėjome įsiverti auskarus, o septyniolikos buvo leista sruogomis pasidažyti plaukus“, sakė Renata.
Kruopų radusios apsiramino
Motina sakė nepamiršianti, kaip ji kabino užuolaidas. Mergaitėms nutilus virtuvėje, nubėgo žiūrėti, kas nutiko. Tos ramiausiai ant grindų pilstė kruopas.
Tėvui labiausiai įsiminė vaikystėje vadovauti mėgusios Kristinos išdaigos. Kartą ji sugebėjo šaukštu iškulti didžiulį svetainės lango stiklą, kitą kartą visam daugiabučiui išjungti elektrą.
„Neužmiršiu, kaip moskvičiumi važiavau į turgų, kur buvo pjaustomas stiklas. Paskui jį apmuturiavę skudurais tempėme namo. Paskui ji sugalvojo į elektros lizdą įkišti šaukštelį. Nežinau, kaip ten buvo, bet šaukštelis išsilydė, elektra visame name dingo, o Kristinai nieko“, džiaugėsi laiminga istorijos pabaiga tėvas.
„O kas, jei vėl trynukai?“
Trys Balsevičiūtės tik papurto galvas, kalbėdamos apie savo panašumą. Jos jokiu būdu nenori būti neatskiriamos. Anot Renatos, iki septynerių jos buvo ne tik vienodai rengiamos, bet ir šukuojamos, kerpamos, todėl tas panašumas bei vaikų pašaipos joms iki gyvo kaulo atsibodusios.
Klasėje mergaitės, galbūt todėl, kad būtų galima jas atskirti, buvo susodintos atskirai. Seserys tikina niekada neapgaudinėjusios mokytojų ir viena už kitą neatsakinėdavusios pamokų. Tik ūgtelėjusios trynės kartais vaikinams užmindavo mįslių.
Margaritos Rimkevičaitės technologinėje mokykloje jos visos mokėsi namų ekonomės specialybės, išmoko konditerės, kulinarės ir kitų amatų. Renata Panevėžio paslaugų ir verslo mokykloje įgijo dar ir barmenės profesiją.
Balsevičių giminė nyksta, Romualdo brolis jau miręs. Kiek pamąstęs vyras sako, kad jei šeima būtų turėjusi atskirą butą, galbūt ir daugiau vaikų būtų susilaukę.
„O kas, jei vėl būtų gimę trynukai?“ tas mintis bemat nutraukė žmona. Be to, šita tema jau šaukštai popiet.