M.Biagini suburta Atviros programos trupė šiame spektaklyje, rodomame Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje, naudojasi poeto Alleno Ginsbergo tekstais ir pietinių JAV valstijų tradicinėmis dainomis, kad papasakotų Amerikos istoriją jos vaikams – visiems modernaus Vakarų pasaulio žmonėms.
- Kas tai yra Amerika?
- Keista, kad visas žemynas buvo pavadintas vieno žmogaus vardu – vieno italo, Amerigo Vespucci. Tad dabar yra Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, ir net Centrinė Amerika. Vis dėlto kai buvau vaikas ir pirmą kartą nuvažiavau į Niujorką, buvau labai nustebintas tenykščio gyvenimo būdo. Bet aš nustebau ir maždaug prieš 30 metų pirmą kartą nuvažiavęs į Prancūziją, nes tuo metu gyvenimo būdas Italijoje labai skyrėsi. Ir aš nustebau, kai pirmą kartą devintajame dešimtmetyje nuvažiavau į Maskvą.
Bet vėliau man pasirodė, kad skirtumai bėgant laikui vis mažėja ir mažėja. Taigi ir pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje aš matau, kad čia net dangus kitoks nei Italijoje. Saulėlydžio spalvos kitokios, kalba kitokia, namai, namų formos. Bet tuo pačiu metu gyvenimo taisyklės nebeatrodo tokios nepažįstamos. Manau, kad tai pokytis, kuris įvyko labai staigiai.
Taigi aš nežinau, kas yra Amerika. Pavadinimas paimtas iš Alleno Ginsbergo eilėraščio, kuris yra parašytas kaip dialogas – seka klausimų, kuriuos jis užduoda Amerikai. Mes šį eilėraštį naudojame kaip giją, jungiančią visą spektaklį. Jis neturi siužeto, mes jums nepasakojame istorijos, nes atskiros dalys sukurtos iš skirtingų eilėraščių. Jis kalba su Amerika, užduoda klausimus. Ir man pirmiausia paaiškėjo, kad Amerika yra moteris. Labai juokinga – vienas astrologas man pasakė, kad taip, Amerika yra moteris ir jos ženklas – vėžys. Šis astrologas sudarė visą horoskopą Amerikai.
Bet aš manau, kad kažkokiu būdu mes visi gyvename Vakaruose – didieji skirtumai egzistuoja nebe tarp tautų, skirtumai telkiasi kiekvienos tautos viduje, tarp vis dar egzistuojančių klasių. Taigi mes turime klases, kurios yra tokios pačios visoje Europoje ir Amerikoje – visuose Vakaruose. Imigrantai gyvena tokioje pačioje būklėje tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, tiek Lenkijoje ar Amerikoje. Žmonės, kurie mėgaujasi didžiausia gerove, didžiausiu turtu, yra tokie patys visuose Vakaruose. Taigi kažkokiu būdu mes dabar turime mažiau pasų ir mažiau sienų.
- Kaip šiuolaikinis žmogus jaučiasi moderniame pasaulyje? Ar jis jaučiasi modernus?
- Tikriausiai visais laikais dabartis buvo vadinama moderniu laikotarpiu. Šį rytą kalbėjausi su jauna mūsų trupės nare. Ji man sakė – koks blogis visos tos genetinės manipuliacijos, anksčiau buvo geriau, gyvenome arčiau gamtos. O aš mąsčiau – na, galbūt žmogus visada gyveno tarpe tarp gamtos ir kažko kito.
Tačiau kartu mes negalime pabėgti nuo gamtos, mes visada esame jos viduje. Kaip negalime pabėgti ir nuo dabarties. Aš jaučiu, kad pasaulyje šiuo metu egzistuoja kažkoks keistas ilgesys. Kai kurie žmonės jaučia keistą ilgesį, keistą troškimą, neturintį vardo, neturintį tikslaus objekto. Kažkas šiuo metu vyksta. Netgi galima sakyti, kad stojo tamsus laikotarpis – šis laikotarpis, kuriame gyvename. Jame daug dalykų, kurie mūsų akiai, mūsų sąmonei atrodo tamsūs.
Man tai primena tamsą gimdoje. Ji kažką pagimdys ir tas kažkas bus monstras – arba kažkas, ko mes paprasčiausiai nepažįstame. Galbūt tai užtruks dešimt arba šimtą metų, bet kažkas pasikeis. Nežinau, kokia kryptimi, bet jaučiu, kad dabar svarbiausia – užduoti klausimus apie save. Taip, esame modernūs. Kur mes keliaujame? Menininkai, pavyzdžiui, klausia, koks turėtų būti mūsų veiksmas dabartiniame pasaulyje, ką mes galime padaryti? Kokias erdves galime atverti? Kad kažkas, gyvenantis po mūsų, galbūt turėtų šiek tiek daugiau erdvės.
- Jūsų aktoriai – kaip ir visi žmonės apskritai – siekia atrasti save. Jūs tam naudojate poetinį žodį. Kaip jūs jį naudojate? Koks rezultatas?
- Kai pradėjome dirbti su šia trupe, su Atviros programos trupe, iš pradžių dirbome su kitais tekstais – dirbome su S.Beckettu ir J.D.Salingeriu, nes man jie labai patinka ir norėjau kažką su jais padaryti. Daug kas pavyko labai neblogai, bet kažkaip visuma man neatrodė prasminga. Pamačiau, kad ji neatrodo prasminga aktoriams.
Maždaug metus buvau labai susierzinęs, bet tada daviau jiems A.Ginsbergo tekstų ir atsitiko labai įdomus dalykas. Tai, ką darė ir man parodė kolegos, staiga pasirodė kupina prasmės. Ne pasakojimo prasme, bet tam tikro turinio prasme. Aš pasakiau – taip, tai kažkas, ko aš nežinau.
Taip mes atradome – arba prisiminėme – kad poezija nėra malonumas vienatvėje, tai nėra kažkas, ką skaitai; tik tu ir knyga. Ji netgi ne tyloje. Poezija atsiranda, kai tu ją kažkam padeklamuoji arba sudainuoji. Netgi ne tada, kai deklamuoji ar dainuoji, bet kai deklamuoji ir dainuoji kam nors. Šiame judesyje atsiranda poezija ir jos veiksmas.
Mes dirbome įvairiais metodais – komponuodami, improvizuodami, redaguodami – tačiau nusprendėme išlaikyti eilėraščius vientisus, neiškarpyti jų ir niekaip nekeisti. Ir atradome, kad Allenas Ginsbergas yra didis poetas, netgi formaliąja prasme. Visiškai netiesa, kad jis tiesiog improvizavo žodžiais. Net metrinė eilėraščių forma yra nepaprastai tiksli ir tobulai dera su reikšme. Būtent todėl sujungdami žodžius su muzika mes galėjome atrasti jų prasmę – netgi vien per sintaksę.
- Jūs muziką naudojate kitaip nei jūsų kolega Thomas Richardsas, kuris yra sakęs, kad dainos jam yra būdas keliauti po pasaulį. Spektaklyje „I Am America“ yra nemažai liaudies dainų – taigi ką reiškia liaudies muzika ir kaip ją pasirenkate?
- Įdomus klausimas. 25 metus aš ir Thomas dirbome su tradicinėmis dainomis, daugiausia Afrikos tautų. Šis darbas prasidėjo su Jerzy Grotowskiu (garsus lenkų kilmės italų režisierius ir teatro teoretikas, sukūręs savo metodą ir įkūręs teatro centrą „The Wokrcenter of Jerzy Grotowski and Thomas Richards“, kuriame dabar ir darbuojasi M.Biagini, - red), kai jis dar buvo gyvas, ir tęsėsi paskutinius 12-13 jo gyvenimo metų.
Mes dirbome su Afrikos liaudies dainomis ir matėme, kaip jos gali tapti įrankiais, kurie keičia žmogaus suvokimą. Ne tiek žiūrovo, kiek jas atliekančio žmogaus, aktoriaus. Kaip daina jį veikia? Ir kaip dainos kartojimas kiekvieną dieną veikia tavo asmenybę? Ir tada ėmiau dirbti su šia trupe, o Thomas – su kita. Nusprendėme trupes išlaikyti atskiras, o aš ir Atviros programos trupė dar ėmėme dirbti su senovinėmis dainomis.
Darbas su senoviškomis dainomis ėjosi gerai, žmonės šį tą atrasdavo, darbas buvo kūrybingas, bet į rankas pakliuvo šie šiuolaikiniai A.Ginsbergo tekstai. Dainos, kurias kūrė mano kolegos, galima sakyti, glaudžiai siejosi su populiariąja kultūra, su roku, su bliuzu, su „Punk“ žanrais. Tai jų, o kartu ir mūsų visų kultūra. Taigi pamaniau, puiku, bet koks tame ryšys?
O ryšys labai aiškus ir jį analizuoja netgi pats A.Ginsbergas – viename interviu jis sako, kad Amerikos kultūra – galima būtų sakyti, Vakarų kultūra – yra skolinga Afrikai. Viskas, ko klausomės šiomis dienomis, kiekvieną kartą įsijungę radiją, yra paremta Afrikos muzika. Paremta džiazu, bliuzu, kurie, savo ruožtu, remiasi Afrikos diaspora.
Ėmę dirbti su A.Ginsbergo tekstais, kartu ėmėme dirbti ir su dainomis iš JAV pietų. Tai juodaodžių muzika, dainos iš vergų tradicijos. Atradome įrašų iš trečiojo, ketvirtojo dešimtmečių. Aš pamačiau, kad daugybėje šių dainų skamba tokie patys ritminiai, vibraciniai ir net melodiniai sąskambiai kaip, pavyzdžiui, kai kuriose jorubų dainose. Ir jie vis dar egzistuoja, tarkim, Azijos arba Kubos tradicijoje.
Taigi toks yra mūsų ryšys su senomis tradicinėmis dainomis. Ir tai, ką naudodamiesi A.Ginsbergo tekstais kūrė mano kolegos, buvo JAV pietinių valstijų dainos, priklausančios vergų tradicijai. Pats A.Ginsbergas sako, kad jiedu su J.Kerouacu, ėmę tyrinėti metrą ir ritmą, kartu atrado ritmą džiazo muzikoje. Staiga viskas susisiejo.
- Kaip dirbate su savo Atviros programos trupe? Šiek tiek primenate sektą. Čia atėjęs pasijunti, lyg esi laukiamas, visi su tavimi elgiasi kaip su draugu.
- Saugokitės tokio priėmimo, nes būtent taip veikia sektos. Jos jus patraukia, nes maloniai bendrauja. Taip, mes esame sekta. Sektos uždirba daug pinigų, turi daug sekėjų. Bet mes neieškome sekėjų - mes ne sekta.
O kaip mes dirbame? Kai pradėjau dirbti su šia trupe, paprašiau jų, kad man parodytų, ką turime daryti. Aš nežinojau. Buvau labai pavargęs, norėjau, kad jie man padėtų rasti motyvacijos tęsti šį darbą. Kam? Kam šiame pasaulyje reikia kurti teatrą, spektaklius? O jų atsakymas pasirodo jų darbuose.
Peteris Brookas (anglų teatro režisierius, - red.) kartą manęs paklausė: ar žmonės, šiuo laikotarpiu ateinantys į mūsų centrą, čia ateina vardan tam tikros meistrystės, norėdami tapti geresniais aktoriais, ar jie ateina ir kartais pasilieka metų metus dėl kitų priežasčių? Manau, kad taip, dėl kitų priežasčių. Teatras mūsų laikais negali būti savaiminis tikslas. Mums reikia kito tikslo, net jei tas tikslas – vien smagus kolektyvas. Ir šis tikslas priklauso asmeninei sferai, kuri – dabar labiau nei bet kada – yra kiekvieno žmogaus paslaptis. Kai matau savo kolegas dirbančius ir prisiliečiančius prie šios paslapties, būtent tada mūsų darbas įgauna prasmę. Man taip atrodo.
- Ar reikėtų išlaikyti atstumą tarp aktorių ir žiūrovų?
- Kaip kada. Taip, reikėtų – tai viena iš teatro konvencijos taisyklių. Šis atstumas turi funkciją – atstumas žiūrovui sukuria susitapatinimo galimybę. Bet šiais laikais teatro konvencijos yra elastiškesnės. Žiūrovas kažkokiu būdu mokomas, jis žino, kad gali atsidurti toje pačioje erdvėje, tarp aktorių, ir šis atstumas vis vien niekur nedings. Pažiūrėkite, kaip mes dabar gyvename. Mes keliaujame metro, esame labai arti kitų žmonių, bet atstumas tarp mūsų yra begalinis. Tu vaikštai minioje ir atstumas tarp tavęs ir tavo kaimyno yra begalinis, mes gyvename nesibaigiančioje vienatvėje. Taigi taip, atstumo poreikis yra, ir jį galima pasiekti įvairiais būdais. Bet prisiminkite, kad atstumas egzistuoja tam, kad žiūrovui atsirastų galimybė susitapatinti.
Tiesą sakant, „I Am America“ yra tik vienas iš Atviros programos spektaklių. Kitas – „Rock Concert“, kuris vaidinamas tikroje koncertų salės scenoje ir todėl yra tolimas – kaip roko koncertas. Čia atstumo taisyklės kitokios. Kitą spektaklį rengiame naktiniuose klubuose, kur pradedame išlaikydami tam tikrą atstumą, bet veiksmo eigoje šis atstumas sulaužomas. Taigi mes eksperimentuojame. Skirtinguose kontekstuose taisyklės skiriasi.
Kita „Workcenter“ trupė, kuriai vadovauja Thomas Richardsas, taip pat eksperimentuoja su ribomis. Šiuo metu jie kuria spektaklį „Svetainė“ ir jo veiksmas vyksta svetainėje. Žmonės ateina, kažko užkanda, kalbasi, šnekučiuojasi, išgeria arbatos – ir tada iš šios kasdienio gyvenimo tėkmės kažkas ima ryškėti. Kažkas su vaidybos elementais ir kartais pasiekiantis labai didelį vaidybos intensyvumą. O vėliau tai vėl susigeria į kasdienybę. Žmonės ir toliau kalba, toliau kažką valgo, bet šįkart šie kasdienio gyvenimo elementai – dėl to, kas ką tik įvyko – įgauna visiškai kitokią kokybę, nei turėjo iki tol. Taigi jūs teisi, prie šio klausimo mes artėjame, mes jį sau užduodame.
- Atviroje programoje dirba 11 žmonių iš įvairių šalių. Ar tai darbo procesui suteikia daugiau bei kitokios vertės?
- Taip. Tam tikra prasme visada taip buvo, nuo pat centro įkūrimo 1986-aisiais. Aš atvažiavau iš kaimo, kur dirbau piemeniu, ir staiga atsidūriau aplinkoje su žmonėmis iš viso pasaulio. O tai lavina ir moko. Pamatai, kad tai, ką tu laikei natūraliu dalyku, visatos tvarkos dalimi, išties yra labai reliatyvu. Nukeliauji vos kelis šimtus kilometrų ir viskas visiškai pasikeičia. Gyvenimo būdas kitoks.
Taigi taip, tai yra svarbu. Kiekvienas atsineša skirtingą perspektyvą, kitokią kultūrinę perspektyvą, net jei skirtumas labai nedidelis. Taip pat ir ta aplinkybė, kad centro aktoriai negyvena savo tėvynėse, kažką sukuria. Kažkokiu būdu sukuria nedidelę laboratoriją, kuri yra visos visuomenės modelis. Tik laboratorinėmis sąlygomis.
- Kodėl jūs nusprendėte dirbti teatre?
- Kai nusprendžiau, kad noriu dirbti teatre, man buvo 16 metų. Tuo metu iš teatro buvau matęs tik operą. Nuo pat vaikystės, 5-6 metų, tėvai mane vedžiodavosi į operą. Aš jos nekenčiau, nes nesupratau nieko, ką jie dainavo.
Bet man labai patikdavo viskas, kas vykdavo prieš spektaklį, pertraukų metu – visa teatro erdvė, teatro mechanizmas. Būtent tai, kas sukuria spektaklio fenomeną. Tu užlipi ant scenos ir tampi Aida, nors aš žinau, kad nesi Aida, bet tikiu, kad esi Aida – tai sceninis prieštaravimas, kurį sukuria šis mechanizmas. Kėdės, užuolaida, įsijungiančios ir išsijungiančios šviesos, skambučiai, skelbiantys, kad pertrauka baigėsi – visas šis rimtas mane apžavėjo. Daug labiau nei pats spektaklis.
Toks buvo pirmasis įspūdis. Antra, ieškojau būdo, kad darbe galėčiau jaustis kaip namie. Žinai, kai esi paauglys, nesijauti savo vietoje, kad ir ką darytum. Man toks laikotarpis truko labai ilgai. Aš ieškojau išeičių, bet jos visos likdavo tik mano galvoje. Ir tada pamaniau, kad galbūt teatras yra būdas šiai mano paieškai – kuri buvo tik protinė – suteikti kūną.
Taigi pradėjau dirbti teatre ir kurį laiką jaučiausi kaip aklas žmogus, kurį tamsoje veda kiti neregiai. Kol neužklydau į konferenciją su žmogumi, apie kurį nebuvau girdėjęs. Tai buvo Jerzy Grotowskis. Į jo konferenciją patekau atsitiktinai ir buvau priblokštas – man buvo akivaizdu, jog jis žino kažką apie tai, ko aš ieškau. Jis žino kažką konkretaus ir praktiško. Taigi padariau viską, kas mano galioje, kad galėčiau su juo dirbti. Man tuo metu buvo 20 metų, dar visai vaikas.