Vasarį straipsnyje „Politinės kultūros pasirinkimas“ pastebėjau, kad tas akivaizdus prezidentės kišimasis į premjero atsakomybės ribas gali virsti Rusijos premjero V.Putino analogu: teks laukti prezidentės apsilankymo parduotuvėje, kur ji klaus drebančio parduotuvės direktoriaus, kodėl dešra tokia brangi. Ir lieps iš peties sumažinti kainas. Taip ir atsitiko.
Simpatijas planinei ekonomikai ir autoritarizmui bei populizmui rodančios prezidentės išsišokimai nedera demokratinėje, atviros, liberalios rinkos santvarkoje.
Laikas klausti, kaip čia atsitiko, kad mūsų valstybėje de fakto atsiradus dar vienam premjerui, teisėtas premjeras ir Konstitucijos sargai tyli.
Seimas, iki Seimo pirmininkės I.Degutienės pareikštos prezidentės kritikos, taip pat tylėjo. Pagaliau prakalbo. Gal atsipeikės ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris, kuris, diplomatiškiau nei aš pareikš, kad prezidentė ir Lietuvos užsienio politikoje susimovė? Kad po prezidentės ekspromtų, ji, be visų kitų garsių pavyzdžių, (tarp jų ir netiesiogiai apkaltinusi JAV terorizmu) spėjo į nepatogią padėtį pastatyti ir Estijos prezidentą.
Praėjusią vasarą Estijoje prezidentai buvo susitarę dėl bendro pasisakymo teksto. Tačiau mūsų prezidentė - taip tvirtina šaltiniai - pakeitė pasisakymo tekstą, nieko apie tai nepranešusi Estijos prezidentui.
Taigi, prezidentės (ne)politika pavertė Lietuvą pačia tikriausia „No mens land“, kažkokia pilka zona. Tos zonos pagrindinis šūkis yra „Prisitaikysime prie visų ir prie visko bet kokia kaina“. Tai Seimas taip pat turėtų svarstyti ar bent kalbėti apie tai.
Ar ne dabar jau laikas ir teisėtam Lietuvos premjerui Andriui Kubiliui priminti prezidentei, kur baigiasi prezidentės trobos S.Daukanto aikštėje ribos? Nes premjero lengvos ironiškos potekstės atsakyme prezidentei - „jeigu kas žino geresnį būdą, kaip reguliuoti kainas, tegul tą būdą pateikia, ir jis bus apsvarstytas“ - prezidentė paprasčiausiai nesuprato.
Norėdami išvengti dvivaldystės, reikalingas teisėto premjero atsipeikėjimas iš letargo miego. Jis turėtų pradėti aktyviai reikštis pirmiausia kovoje su korupcija ir, visų pirma, jo paties partijos gretose. Alytaus meras ir Vilniaus meras - šviežiausias pavyzdys. Kaip bus elgiamasi su Seimo nariu M.Adomėnu ir jo pasipinigavimais „iš šalies“?
Tai tik keli pavyzdžiai. Na, o kur dingo socialinis premjero jautrumas? Juk iš to „jautrumo“ prezidentė sau statosi Lietuvos „motinos“ paminklą. Dar jai gyvai esant.
Premjerui verkiant reikia gero viešųjų ryšių specialisto, pasikausčiusio ne bažnytinio moralizavimo šablonais, o sugebančio matyti, jausti ir reaguoti į psichologinę visuomenės būseną. Į vieną prezidentės patarimą „atsigręžti į žmogų“ būtina ypač atkreipti dėmesį. Gal tada konservatoriai patirs tai, ką patyrė jų kolegos Stokholme – laimės kitus rinkimus?
Kas trukdo teisėtam premjerui atsipeikėti? Baimė prarasti prezidentės paramą?
Kritikuodamas prezidentės vieną ar kitą žingsnį neturėjau galvoje, kad prezidentė susipykusi su tikrove. Akivaizdžiai matosi, kad ji mokosi „bandymo ir klaidų“ keliu. Pabandė, nieko neatsitiko, tai ir pirmyn. Gavo per nagus, na, čia reikia ir sustoti.
Aišku, kad prezidentė puikiai supranta, jog šiandien jokiais būdais negalima prileisti opozicijos prie valstybės vairo. Tad ko bijo teisėtas premjeras? Pasirodyti ne džentelmenu? Tačiau kalbama ne šiaip apie įžeistas ambicijas ir pasistumdymus tarp valdžių. Kalbama apie mūsų valstybės Konstitucijoje numatytą valdžių pasidalijimą.
Apie pagarbą demokratijos principams, kurių nevalia paminti. Valdžių susidvejinimo ar susiliejimo toleravimas sukuria neaiškumo ir nesaugumo atmosferą. Tokia padėtis siunčia pavojingus signalus tai visuomenės daliai, kuri mazochistiškai trokšta autoritarinės valdžios. Toks signalas yra pavojinga iliuzija, su kuria neturi užsižaisti prezidentė, toleruoti Seimas ir teisėtas premjeras. Net jeigu pastarajam teks sumokėti džentelmeno įvaizdžio praradimo kainą.