Tai – tik vienas Londono rajonas, mirgantis įvairių kalbų užrašais, niekam netrukdančiais gyventi, nors kai kurie jų išraityti itin egzotiškais hieroglifais.
Jei nuvažiuotumėte į Londono centrą - į Soho, kur yra spalvingasis kinų kvartalas, tai ten net ir gatvių pavadinimų lentelėse po angliškais užrašais – kinų hieroglifai. Ką ten – net angliško HSBC banko iškaba ir kelio ženklai – hieroglifais!
Jei nueisite į polikliniką – ekrane, išmušančiame eilės numerį, bus keleto kalbų pasirinkimas – nuo hindi ir urdu iki lenkų, nuo suahili iki lietuvių. Paskambinę į didžiąsias Londono ligonines, taip pat galėsite automatiškai pasirinkti kalbą – jei anglų kalbos žinios per silpnos, apie savo negalią galėsite pasiskųsti ir sulaukti pagalbos net lietuviškai.
NHS sveikatos apsaugos sistemos telefonų operatoriai teikia tokią paslaugą, nors lietuvių kalba Jungtinėje Karalystėje, žinoma, ne valstybinė, o ir mūsų tautiečių, palyginti su kitais ateiviais – tik saujelė.
Atrodo, kad civilizuotas pasaulis šiandien pasiryžęs įveikti Babelio bokšto prakeiksmą – žmogui kaip niekad svarbu suprasti kitą žmogų, susikalbėti, bendrauti, išmanyti svetimas kalbas. Šiandien Europoje, jei be gimtosios nemoki bent dviejų užsienio kalbų – ne tik tavo galimybės darbo rinkoje mažos, bet ir įgyto išsilavinimo kokybė kelia abejonių.
Bet tik ne Lietuvoje. Čia, pasirodo, kažkoks pykčio pritvinkęs pilietis gali imti ir sugadinti svetimą privačią nuosavybę – nuplėšti parduotuvės iškabą su lenkišku įrašu, nes toji „įžeidė jo patriotinius jausmus“.
Nepaisant to, kad tas lenkiškas įrašas – dešimt kartų mažesnis ir nuolankiai kabo po didžiuliu lietuvišku „Maisto prekės“. Nors galėtų būti ir visiškai atvirkščiai – valstybine kalba galėtų informuoti tik mažasis užrašas. Tas pat – dėl dvikalbių gatvių lentelių, dėl autobuso maršruto užrašo. Kam tai trukdo? Negi gaila? Negi mūsų gimtoji lietuvių kalba tokia išgaišusi ir paliegusi, kad jai grėsmę kelia keli vieši privačių asmenų įrašai jų gimtąja kalba?
Sprendžiant iš daugelio „patriotų“ komentaruose daromų šiurkščių, antrokui gėdą galinčių padaryti gramatinių klaidų – taip: „Dar ko tie šūdlenkei užsimanys, jaigu nepatinka kalbėti Lietuviškai, galėtumia išsiūsti juos iš kur atvažiavo, didelio čia daigto!“
Kiti gi, labiau mokyti, su raudonais tušinukais rankose uoliai kovoja, kad mūsų kalbai tik niekas neatimtų jos pagoniškos tarmiškai guguojančios ir ulbančios nekaltybės, o lietuvis, šiukštu, neišmoktų nė vieno tarptautinio termino, originalios europiečio pavardės ar patiekalo pavadinimo, tad dabar dažnai atsivertusi lietuvišką valgiaraštį niekaip nesuprantu, nei kas tas „didkepsnis“ (ir svarbiausia – iš kurios jaučio dalies jis padarytas, nes jautienos išpjovos steikas, „fillet“ paprastai būna visai nedidukas), ir pasimetu tarp visų tų „ryžainių“, „daugiaryžių“, „daugiadryžių“, „grąžgarsčių“, „lakštinių apkepų“ ir „trumų“ (visa laimė, kad ne „trumnų“), o skaitant naujausius pasaulinės klasikos vertimus į lietuvių kalbą akį rėžia vertėjų ar redaktorių gimtojo kaimo dialektas, kuriuo jie net „atsikolę apklečia“ Goncourt’ų premijos laureatų tekstus.
Bejėgiškas piktumas, nevisavertiškumo kompleksas, nesaugumo jausmas, nesugebėjimas priimti tikrovės įvairovės, kitataučių žeminimas – štai kas pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau lydi „lietuvybės steigimą“.
Tas mužikėlis, nuplėšęs lentelę su lenkišku užrašu – būdingas pavyzdys. Nes gi „Vilnija – ne lenkų, o lietuvių“, tad tam „lietuviui“ tiesiog buvo būtina pažymėti „savo“ teritoriją paniekinant kitą.
Jiems nesvarbu, kad Vilniaus apylinkėse dar nuo 1709 metų maro buvo apgyvendintos atvykėlių iš Gudijos žemių, kurie įsikraustė į masiškai išmirusius lietuvių kaimus ir sodybas, tad kalbos apie čionykščius „autochtonus lietuvius“ yra truputėlį juokingos.
Jiems nesvarbu, kad Vilnius visuomet buvo etniškai daugiatautis, o jo istorija – sudėtinga, žalojusi, laužiusi, grūdinusi ir lydžiusi tautų ir šeimų likimus į unikalų lydinį, kurio lieka vis mažiau ir mažiau, nes pokaryje ištuštėjusio Vilniaus kevalą kolonizavę „tikrieji lietuviai“ iš provincijos viską išmano geriau, nors čia pat apsisukę mėgsta išdidžiai tvirtinti – „esu aukštaitis“, „esu žemaitis“ „esu suvalkietis ar dzūkas“, nė nesuvokdami, kad neįmanoma būti tuo pat metu ir aukštaičiu, ir vilniečiu, nes tai dvi esmiškai priešingos tapatybės, o vilniečiu šiaip jau techniškai vadintis gali tik tas, kas prižiūri bent jau savo tėvų kapus miesto kapinėse, o motušės jubiliejaus nevažiuoja švęsti į kaimą už 200 kilometrų.
Ir priešingai - Lietuvos piliečiai lenkai savo parduotuvėlių užrašus ir gatvių pavadinimus mieste ir jo apylinkėse kabino jau kelis šimtmečius iki „tikriems lietuviams“ čia įsikraustant, o ir tie užrašai, kad ir svetima kalba, vis dėlto buvo artimesni ir, paradoksaliai, ištikimesni šiam miestui, nei „grynuolių“ kolonistų atsineštieji po karo, nes bent jau ulica Zamkova - Pilies gatvė, kad ir lenkiškai, bet vedė į pilį, o ne kokio bolševiko M.Gorkio pėdomis, ištikimai sliūkinant paskui primestą svetimą ideologiją.
Betgi teisybė, kad esi tik prašalaitis, tik svetimas atvykėlis, kurio tėvai buvo tik pėstininkai ciniškame Sovietų imperijos geopolitiniame žaidime, karo pabaigoje išgrūdusiam iš Vilniaus čia gimusius lenkus, vietoj jų – pritraukusiam kaimiečius iš visos Lietuvos, yra nelabai maloni.
Todėl nesąmoningai vis norisi žūtbūt tą faktą ištrinti iš atminties ir iš miesto, jame prikreikiant šiaudų, pristatant trobelių ir klėtelių, gaivinant seniai išnykusius pagoniškus pasakų aukurus ir kitokiais naiviais būdais neigiant faktą, kad esi tik trumpas akimirksnis šio sudėtingus šimtmečius skaičiuojančio miesto ir jo priemiesčių istorijoje. Gal todėl jautiesi nesaugus, menkas, piktas, nelaimingas ir nori taip pat apkartinti gyvenimą ir kitiems?
Gaila, kad užuot susitaikę su sudėtinga istorija, pasisėmę joje vienybės kartu su lenkais, kurie, beje, istoriškai, kaip niekas kitas pajėgūs suprasti skausmingą ir panašų Lietuvos likimą, ir kurie, logiškai mąstant, turėtų būti sąjungininkai ir draugai, nuolat ieškome priekabių ir nesantaikos.
Apmaudu, kad užuot žvelgę į ateitį, kurioje būtų vietos visiems, vis dar knisinėjamės po istoriją dažniausiai ją labai menkai teišmanydami. Pastebėjau, kad apie lenkmečiu Vilniuje engtus lietuvius dažniausiai garsiausiai šūkauja tie, kurių seneliai tuo metu ramiausiai sau sodino bulves kur nors už šimto mylių nuo Vilniaus.
Susimąstai, kad vis dėlto po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo rusiškojo imperializmo pradėtoji „skaldyk ir valdyk“ politika, tarp lenkų ir lietuvių tautų įvarytas pleištas, makiaveliškas pjudymas ir žaidimas abiejų tautų ambicijomis XX a. pradžioje pasitelkiant jas rusiškoms geopolitinėms ambicijoms vis dėlto dar gajus. Ir tai – labai liūdna.
Kaip apmaudu ir tai, kad tarp kitų tautų turime vis mažiau ir mažiau draugų. „Kažkaip niekas jūsų nemėgsta, net kaimynai“ – pastebėjo vienas pažįstamas anglas, žiūrėjęs Eurovizijos balsavimą po lietuvių pasirodymo.
Kurgi mėgs – kai mes patys savęs taip nemėgstame, kad pasijuntame geriau, pasijuntame didūs tik nuplėšę lenkišką kromelninko užrašą. Ironiška, kad tai darome Czeslawo Miloszo, lenkiškai rašiusio Lietuvos sūnaus iš Šatenių, jubiliejinių metų išvakarėse. Derėtų prisiminti, kad nepaisant viso mūsų pūtimosi ir puikavimosi mūsų kalba, būtent jis kol kas labiausiai priartino Lietuvą prie literatūrinės Nobelio premijos…