Bet jei mums atrodo, kad tik mes, lietuviai, vieni šioje žemėje kenčiame nuo valdžios
prašalaičių ir klounų, tai - ne kas kita, kaip tik pasikėlimas į puikybę.
Politika tampa galvos skausmu visai demokratijos erdvei, ir „nieks kits
čia nekalts, rinkėjėle, tu pati“.
Tuo metu, kai „linksmybes Seime“ pažadėję ir šią programą remiami kas šešto
rinkėjo su kaupu įvykdę A.Valinsko „prisikėlėliai“ jau seniai suprato, kad
rinkėjų bisų daugiau nesulauks, o Seimo balsų prirašinėjimo
duetas Ezopas&Sacharukas gali būti nuvyti nuo scenos koncertui vos
įpusėjus, į tokią pat duobę įsmuko brazilai.
Net 1,3 mln. balsų San Paule į parlamentą išrinktas klounas Tiririca nė
neslėpė, jog nežino, ką dirba federalinis deputatas. Kaip banalu. Lietuva
kaip tikras avangardistas - jau pasirengusi žengti toliau.
Alytaus meras sėdi, Vilnius tuoj bus be mero. Juodoji demokratijos
skylė - savivalda - netrukus taps judėjimų - naujų politinių chimerų -
bandymų poligonu.
Nauja forma yra, bus ir naujas turinys. Garliavos vaizdeliai,
šiurpinantys paskutinius likusius sveiko proto mohikanus, istoriškai
yra dėsningi. Prieš juos be pykčio jau lenkia garbanotas galvas ir apie
atvirą visuomenę postringavę liberalų akademikai.
Sluoksnis, paskutiniais okupacijos metais kantriai auginęs nutrijas,
stumdęs deficitą prekyboje, atvirai vagiliavęs autoservisuose bei
fabrikuose ir sukūręs teorinį pagrindą dabartinei kombinavimo praktikai,
atsigavo po nokdauno, į kurį jį buvo pasiuntusi laisvoji rinka su savo
prekių gausa. Atsigavo ir dabar išeina į viešumą.
Kontrabanda, kasdien užimanti vis didesnę dalį šalies bendrojo vidaus
produkto, yra šio sluoksnio gaivintoja. D.Kedys – nori ar ne to kai kurie kedofilai –
yra jo vėliava. Net jei nebūtų šios tragedijos, būtų iškilęs kas nors kitas.
Pribrendo laikas. Auganti sluoksnio galia sprogdina jo tūnojimą
šešėlyje, treninguose ir su niekuo nesupainiojamose moterų šukuosenose.
Grynųjų litų, eurų ir dolerių pakeliai, o ne skolinti elektroniniai
pinigai dabar karalius. Naujas karalius - nauja ir svita, neleidžianti
niekam net suabejoti savo „teisybe“, kasdien sutvirtinama nežmoniškai
pakeltu tonu dėstomų televizinių sąmokslo teorijų sakramentais.
Susidūrę su šio sluoksnio įžūlumu, Seimo partijų lyderiai ir net juodo
diržo įvaizdį bandanti žūtbūt išlaikyti prezidentė elgiasi taip pat
bailiai kaip Veimaro Respublikos veikėjai, susidūrę su nacių brutalumu.
Įsiteikti, įtikti, nusisukti ir užsimerkti. Tam naudojama telefoninė
teisė spaudžiant prokurorus, policiją ir net teisėjus. Aukojami
teisinės valstybės pagrindai.
Reichstago „padegimo“ bylų jau dabar ne viena. Kad naujai jėgai paėmus
valdžią būtų mažiau juodo darbo. Apie tokias bylas kas vakarą pilietiškai
abejingai pasakoja politkorektiški jauni reporteriai.
Bet yra ir tokių, kurios nagrinėjamos tyliai. Kaip ta, kur generolas
Č.Jezerskas prieš žurnalistą G.Visocką. Už tai, kad statistinis
lietuvis galėjo pagalvoti, jog būsimasis generolas galėjo būti kontroliuojamas
KGB, teisėjas V.Paškevičius priteisė sumokėti 24 tūkst. litų.
Paskui galima bus teisti viešai ir masiškai - pagal analogiją.
Tai prasidėjo ne šiandien ir ne vakar. Nuo pat 1990 metų kiekvienoje
valdžioje galima aptikti gariūninės kontrabandinės valdžios požymių.
Bet ypač jie ėmė ryškėti nuo 2006-ųjų rudens, o nebepastebėti tokių
apraiškų tapo neįmanoma nuo šio Seimo kadencijos pradžios.
Ryškiausias jos bruožas - kone gyvuliškas troškimas nutildyti kitokią
nuomonę. Garliaviniai eskadronai, pasinaudodami internetu ir kitomis
moderniomis technologijomis, kuria visuotinės baimės atmosferą, kurioje
nejaukiai jaučiasi net uniformuoti, ką jau kalbėti apie kokį mokytoją.
Sovietų okupantai 1941 metais masiškai deportavo Lietuvos mokytojus. Ar
okupantas tremtų mokytojus šiandien? Ko gero, ne. O ką tremtų, jei
išvis tremtų, klausė ketvirtadienį mokytoja Palangoje.
Užmušantis klausimas. Įtvirtindami savo valdžią, anuomet sovietų
okupantai deportavo į Sibirą ir sukišo į kalėjimus šimtus tūkstančių
Lietuvos piliečių. Kiek užtektų eliminuoti dabar, kad šalyje neliktų
atviros visuomenės? Šimtą, penkiasdešimt, per šimtą?
Nereikia niekur nė vežti: kiek žmonių jau dabar viešai bijo pasakyti tai, ką
galvoja. Išgąsdink kelis drąsesnius, o kiti patys ims šaukti „vivat“
vienai teisingai teisybei.
Istorija, žinoma, nesikartoja tokiu pat pavidalu. Gali būti, kad gariūninė kontrabandinė
valdžia visai ir nenušluos „veimarinių“ Seimo partijų.
Pagaliau, kad darytume gilesnes įžvalgas, turėtume susipažinti su
saugumo ir policijos operatyvinėmis pažymomis. Jei tik, žinoma, mūsų
operatyvininkai, bjauriai pamokyti anos kadencijos Seimo komisijos,
apskritai dar užsiima operatyviniu darbu šioje srityje.
Bet ir be pažymų aišku, kad gariūninė kontrabandinė jėga lenda iš
šešėlio į viešumą. Negali nelįsti, kai tokie pinigai sukasi šešėlyje.
Ką daryti su dar vienu politiniu antkryčiu, dar viena orda, kuri
laikysis politikos žaidimo taisyklių dar mažiau nei V.Uspaskichas,
R.Paksas ar kiti „gelbėtojai“?
Daryti reikėjo anksčiau. Dabar jau galima tik laukti. Savo pasyvumu,
zirzimu, balsavimais iš keršto ar dėl juoko esame nusipelnę tikros
gariūninės kontrabandinės garliavinės valdžios.
Kuo anksčiau ji ateis, tuo greičiau ir susimaus. Lietuvių tauta sveiką
protą dažniau prisimena, kai šaukštai po pietų. Bet faktas ir tai, kad prisimena.
Štai kodėl galiausiai žlugo ir R.Pakso, ir V.Uspaskicho, ir A.Valinsko
bandymai, nors dabar gal jau reikėtų pripažinti, kad visi jie - bemaž
pavyzdingi konvenciniai politikai. Palyginti su kai kuriais dabartiniais ir tais,
kokius dar pamatysime.
Nuo pačių žaibiškai valdžios laurais vainikuoto, bet jai aiškiai
netinkančio tipo lietuviai dažniausiai lygiai taip pat greitai ir nusisuka.
Gal dėl sveiko proto prošvaisčių. O gal ir dėl juodo pavydo, neleidžiančio
gerai jaustis tik todėl, kad kažkas dabar vis tiek „prie lovio“.
Viskas lyg ir būtų į gera. Tik štai kas ramybės neduoda - kiek dar ilgai
eksperimentuosim su savo gyvenimais, sesės ir broliai? Savanorių apmokėti dešimtimis
milijardų litų jau skaičiuojamas sąskaitas už tuos eksperimentus kažkaip nematyti.