Pasak ambasadorės, tai yra skaudi visuomenės problema, kurią turėtume spręsti drauge.
- Nors visa ES šiuos metus paskelbė kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, ekonominis nuosmukis privertė Lietuvos vyriausybę drastiškai sumažinti visuomeninėms paslaugoms skirtas lėšas. Ar nemanote, kad ryžtinga kova su skurdu ir pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių atskirtimi kai kurioms šalims – tarp jų ir Lietuvai - šiuo metu yra prabanga, kurios jos tiesiog negali sau leisti?
- Pradėsiu nuo to, kad Švedijos ir Lietuvos istorijos yra skirtingos. Juk Švedija nepatyrė karo, nebuvo okupuota. Žinau, kas ši krizė Lietuvai atgavus nepriklausomybę – ne pirmoji. Jų buvo dar dvi. Todėl noriu dar kartą pabrėžti, kad jaučiu didžiulę pagarbą Lietuvos žmonėms ir jos Vyriausybei – ji puikiai sugebėjo išsaugoti šalies ekonominį stabilumą.
Tačiau socialinė atskirtis yra tokia problema, kurios nespręsti negali sau leisti nė viena šalis, nes ateityje teks brangiai už tai sumokėti.
- Kokia, jūsų nuomone, didžiausia taupymo socialinių paslaugų sąskaita rizika?
- Įprasta, kad krizių ir pasikeitimų metu nukenčia įvairios labiausiai pažeidžiamos žmonių grupės. Tačiau taupydami vaikų sąskaita neišvengiamai pjauname šaką, ant kurios sėdime. Juk jie - mūsų pačių ateitis. Beje, tas pats pasakytina ir apie švietimą.
- Minėjote, kad jums kelia nerimą didelis vaikų globos institucijų ir jose gyvenančių vaikų kiekis Lietuvoje. Ar padėtis pas mus blogesnė nei kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse?
- Man teko dirbti įvairiose buvusio sovietinio regiono šalyse – Makedonijoje, Bosnijoje, Rusijoje. Žinau, kad kiekviena šalis turi savo problemų. Beje, Švedija - taip pat ne išimtis.
Lietuvoje į akis krinta ypač didelis vaikų globos institucijų skaičius.
2009-ųjų metų statistikos duomenimis čia veikia per šimtas įvairių vaikų globos įstaigų, jose gyvena per penkis tūkstančius vaikų. Teko skaityti, kad tokių institucijų skaičiumi Lietuva beveik pirmauja tarp buvusių komunistinių šalių – ją lenkia, regis, tik kažkuri Vidurinės Azijos šalis.
Nežinau, ar šie duomenys yra absoliučiai tikslūs, tačiau bet kuriuo atveju statistika kalba už save – maždaug tris milijonus gyventojų turinčiai Europos šaliai virš šimto vaikų globos institucijų ir per penkis tūkstančius institucijose gyvenančių vaikų yra ypatingai daug.
- Kodėl manote, kad gyvenimas tokiose institucijose daro vaikams žalą?
- Tokios globos įstaigos nėra unikalus reiškinys. Panaši sistema prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų veikė ir Švedijoje, todėl yra atlikta nemažai tyrimų apie jų poveikį vaikui.
Su vaikais dirbę pedagogai ir psichologai pripažino, kad tokia globa žaloja vaiko – beje, kiekvieno žmogaus - asmenybę. Juk gyvenimas institucijoje nėra adekvatus tikrovei ir tie, kas praleidžia ten daug laiko, vėliau beveik nesugeba integruotis į visuomenę.
Nesugeba, nes dažniausiai neturi galimybės išvystyti normaliam gyvenimui būtinų įgūdžių – pavyzdžiui, net pasirūpinti tokiais paprastais dalykais kaip valgio gaminimas, skalbimas, biudžeto organizavimas. Be to, tyrimai parodė, kad palikę institucijas tokie vaikai neturi beveik jokių patvarių socialinių ryšių ir, deja, dažnai patenka į kriminalinius tinklus, o vėliau visuomenei tai labai brangiai kainuoja.
Kitaip tariant, Švedijoje buvo suvokta, kad globa tokiose institucijose neatitinka vaiko interesų ir siekiant integruoti vaikus į visuomenę, jie privalo augti šeimose.
Žinau, kad ir Lietuvoje daugybė puikių žmonių suvokia tokių institucijų žalą ir stengiasi spręsti šią problemą. Tiesiog galbūt jų balsai nėra pakankamai girdimi visuomenėje. Norėčiau, kad ir mano mintys nebūtų suprastos kaip noras ką nors pamokyti, o tiesiog kaip troškimas pasidalinti mintimis, idėjomis, patirtimi. Juk mes visi esame europiečiai, tam tikra prasme tai mūsų bendra problema, todėl turėtume ieškoti sprendimų visi kartu.
- Kokia vaikų globos sistema šiandien taikoma Švedijoje? Nejaugi iš tiesų jūsų šalyje nėra globos namų?
- Jei biologiniai tėvai, net ir su jais gerokai padirbėjus, dėl kokių nors priežasčių nesugeba pasirūpinti savo vaikais, šie palyginti greitai perkeliami pas globėjus. Ypač jaunesniems vaikams tokia globa suteikiama labai greitai. Net tais atvejais, kai jaunesnio amžiaus vaikai turi labai stiprių sutrikimų, t.y., jiems būtina nuolatinė slauga, stengiamasi kuo ilgiau išlaikyti juos namuose.
Be abejo, globėjų šeimos gauna palyginti nemažą valstybės paramą, bet vadovaujamasi tuo, jog tokios investicijos yra su kaupu kompensuojamos ateityje – vaikai ne tik mažiau žalojami, bet turi gerokai didesnę galimybę tapti pilnaverčiais visuomenės nariais.
Tokių globos namų kaip Lietuvoje Švedijoje jau nėra. Tačiau ten veikia specialios institucijos nepilnamečiams nusikaltėliams, reabilitacijos centrai priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų turintiems paaugliams, slaugos centrai vaikams su ypatingais psichiniais ir fiziniais sutrikimais – tokiems, kuriems reikia ypatingos priežiūros. Tačiau tai kas kita. Paprastai tokiose institucijose dažniausiai atsiduria vyresni nei 12 metų vaikai, paaugliai, jaunimas.
- Ko reikia tokiai globos sistemai išvystyti?
- Akivaizdu, kad šis klausimas turi kelis aspektus – materialinį ir psichologinį.
- Vaikų auginimas globos institucijose iš tiesų kainuoja brangiau nei globėjų šeimose, tačiau tai tik viena priežastis, kodėl mūsų valstybė stipriai remia šią sistemą. Nors visos valstybės yra suinteresuotos taupyti, tokia parama vaikams būtų neįmanoma be tam tikro požiūrio į šią problemą.
- Kaip minėjau, pirmiausia buvo suvokta, kad vaikų ugdymas globos įstaigose daro žalą žmogui, vadinasi, ir visuomenei. Švedai suprato, kad jei nesugebės integruoti tokių vaikų, vėliau kaštai bus dar didesni.
Iš tiesų labai daug priklauso nuo žmonių požiūrio. Man yra tekę dirbti buvusioje Sovietų Sąjungoje. Pastebėjau, kad ten vyravo toks požiūris – negaliu pats išspręsti problemos, vadinasi, ją už mane išspręs institucija. Taip ir su vaikais: jei nežinome, ką su jais daryti, įkurkime jiems instituciją ir problemos nebebus. Deja, paaiškėjo, kad taip nėra.
- Tačiau net išvysčius globojančių šeimų sistemą ir teikiant joms stiprią paramą, neįmanoma priversti globėjų suteikti vaikui meilę ir šilumą. Gali atsirasti nemažai tokių, kurie nori globoti vaiką tik dėl materialinės naudos. Kaip sakoma, pinigais meilės nenupirksi.
- Tai tiesa. Todėl kiekvieną vaiką ‚seka‘ jam paskirtas specialistas. Jis ne tik stebi vaiką, bet ir padeda šeimai, bando susidaryti bendrą vaiko gyvenimo vaizdą darželyje, mokykloje ir kitur. Tokios šeimos yra stipriai kontroliuojamos. Apie tai jums galėtų daugiau papasakoti Švedijoje dirbantys tos srities profesionalai.
Be abejo, globos šeimose sistema buvo išvystyta ne per vieną dieną, tai kainavo daug pastangų ir lėšų, tačiau, prisipažinsiu, šiandien didžiuojuosi tuo, kad mano šalis padarė beveik viską, kad kiekvienas vaikas turėtų galimybę gyventi visavertį gyvenimą.
Tai nereiškia, kad mes šioje srityje neturime problemų. Pavyzdžiui, naujausia mūsų problema - į mūsų šalį be tėvų ar globėjų ir be jokių dokumentų atvykę nepilnamečiai pabėgėliai. Jų yra keli šimtai, kai kurie vos keturiolikos ar penkiolikos metų. Svarstoma, kaip reikėtų jais rūpintis – juk jie iš tiesų dar yra vaikai.
- Vis dėlto kaip reikėtų keisti visuomenės požiūrį į šią problemą?
- Kaip visada – rašyti apie tai, kalbėti, diskutuoti, informuoti kuo daugiau žmonių. Kurti savanorių tinklus – stengtis įtraukti į juos studentus, senjorus. Net ir neturint didelių lėšų galima padaryti labai daug – tik reikia susitelkti ir drauge aktyviai spręsti šią problemą.
- Lietuvoje kyla nemažai diskusijų dėl tarptautinio įvaikinimo. Baiminamasi, kad jei be globos likusius vaikus įsivaikins užsieniečiai, mūsų šalis ne tik praras piliečius, bet ir nukentėję vaikai bus dar labiau apiplėšti, nes praras tėvynę. Kokius iššūkius kelia tarptautinis įvaikinimas?
- Manau, kad šiandien tarptautinis įvaikinimas reiškia ką kita nei prieš kelias dešimtis metų. Pavyzdžiui, Švedijoje bendros tarptautinio įvaikinimo politikos dalis yra pastangos puoselėti vaiko ryšį su jo gimtąja šalimi - ugdyti jos tradicijų, kultūros suvokimą.
Veikia daugybė klubų, kur vaikus iš tos pačios šalies įvaikinusios šeimos gali tarpusavyje bendrauti, švęsti tos šalies šventes, rengti keliones į vaikų gimtinę ir t.t. Paradoksalu, tačiau tokie vaikai dažnai tampa tikrais gimtosios šalies patriotais. Bet kokiu atveju jie turi galimybę susikurti palankesnį gimtosios šalies įspūdį nei tuomet, jei būtų gyvenę ten be meilės ir atskirtyje.
Mes visi gyvename globaliame pasaulyje ir žmonės vis daugiau keliauja - šių procesų neįmanoma dirbtinai sustabdyti. Net jei esi gimęs ir augęs vienoje šalyje, nebūtinai tapsi tos šalies patriotu ar net ištikimu mokesčių mokėtoju. Jei jausiesi joje nelaimingas, gali trokšti palikti ją ir išvykti gyventi kitur – tai juk puikiai rodo migracijos statistika.
Jei net ir liksi vienoje šalyje visam gyvenimui, bet nesugebėsi integruotis į visuomenę ir tapsi našta ir sau, ir kitiems, argi tam tikra prasme nebūsi prarastas?
Manau, kad darydami sprendimus pirmiausia turėtume vadovautis principu, kad vaikas privalo augti ne institucijoje, o šeimoje. Jis turi teisę gauti tinkamą individualų rūpestį, išsilavinimą, galimybes susikurti pilnavertį gyvenimą. Jei man reikėtų rinktis ar atiduoti Švedijoje gimusį vaiką mylinčiai šeimai iš Lietuvos, Vokietijos ar JAV, ar kuo ilgiau laikyti jį savo šalyje, bet globos institucijoje, nedvejodama pasirinkčiau pirmąjį variantą. Esu įsitikinusi, kad antrasis sprendimas pažeidžia vaiko interesus ir žlugdo jo ateities galimybes. Vaikas privalo turėti šeimą – tai jo teisė. Gyventi globos institucijose yra blogiausia, kas jam gali nutikti.
- Ar galiu pasiteirauti, kodėl jus domina būtent ši sritis? Ar tai yra kaip nors susiję su jūsų profesine ar asmenine patirtimi?
- Turiu nemenką darbo žmogaus teisių srityje, dirbau Švedijos atstove prie Jungtinių Tautų, buvau UNISEF valdybos narė. Be to, savo šalyje dirbau savanore vaikų su negalia slaugos centruose, įvaikinimo centre. Jei būčiau ilgiau gyvenusi Švedijoje, tikrai būčiau dar stipriau įsitraukusi į šią veiklą. Deja, daugiausia laiko teko praleisti užsienyje.
Yra ir asmeninis aspektas. Aš pati užauginau du vaikus – vieną biologinį ir vieną įvaikintą, taigi nors nesu šios srities profesionalė, turiu daug asmeninės patirties.
Mano dukra gimė Jordanijoje, o ją surasti mūsų šeimai padėjo Katalikų bažnyčia – už tai esu jai nepaprastai dėkinga. Kai pirmą kartą pamačiau savo dukrą, akimirksniu supratau, kad mylėsiu ją lygiai taip pat, kaip savo sūnų. Taip ir yra.
- Ar Švedijoje nėra gėda pripažinti, kad esi įvaikintas ar kad augini įvaikintą vaiką? Ar įprasta slėpti šį faktą nuo aplinkinių, nuo pačių įvaikių?
- Jokiu būdu ne. Mūsų visuomenėje įvaikinimas yra įprastas ir visiškai priimtas dalykas, todėl būtų keista tai slėpti. Štai net Švedijos ambasadoje Lietuvoje iš šešių ambasados darbuotojų net du turi įvaikintų vaikų. Manau, tai taip pat šį tą pasako.
Aš asmeniškai niekada neslėpiau nuo savo dukros jos kilmės ir ji visada ja didžiavosi. Mano sūnaus geriausias draugas taip pat užaugo įtėvių šeimoje. Manau, dauguma švedų turi įvaikintus vaikus auginančių draugų, pažįstamų.
Be to, dažnai akivaizdžiai matyti, kad šeimoje auga įvaikintas vaikas – juk švedai įvaikina daug vaikų iš Azijos, Afrikos, Indijos, Lotynų Amerikos, pietų Afrikos. Beje, pirmoji įvaikintų vaikų ‚banga‘ atkeliavo į Švediją iš pietų Korėjos. Dabar šie žmonės jau brandaus amžiaus. Teko girdėti, kad kai kurie iš jų kur nors Švedijoje šnekučiuodamiesi su kitu azijiečiu tiesmukai paklausia: „Gal buvai įvaikintas?“.
Pas mus šiuo metu sprendžiama ne įvaikinimo stigmos, o rasizmo problema, nes jo apraiškų dar pasitaiko. Todėl visi būsimi įtėviai privalo įgyti specialų pasirengimą.
- Koks nors kritikas pakomentuotų, kad švedų moterys yra tokios emancipuotos, jog tiesiog nebenori gimdyti vaikų…
- Nemanau, kad moterys Švedijoje stipriai skiriasi nuo moterų kitose Vakarų kultūros šalyse. Visose jose vyrauja tendencija vėliau gimdyti vaikus – tai, beje, vis labiau būdinga ir Lietuvai.
Moterys siekia užsitikrinti pragyvenimo šaltinį, susikurti profesinę karjerą, o tuomet gali nepakakti laiko susilaukti tiek biologinių palikuonių, kiek jų norėtųsi. Vis dėlto tai nėra blogai – juk tuomet gali suteikti namus vaikui, kuriam jų trūksta. Beje, atsiranda vis daugiau šalių, kuriose anksčiau nebuvo įsivaikinimo tradicijos – pavyzdžiui, kai kurios Lotynų Amerikos šalys.
- Lietuvoje dažnai girdėti nuogąstavimų, kad iš problemiškų šeimų kilę vaikai gali paveldėti blogus tėvų įpročius, kad tie įpročiai yra net genetiškai perduodami. Ką apie tai manote?
- Manau, kad toks požiūris nepagrįstas. Žinoma, mes kol kas negalime kontroliuoti genų, bet juk ir laukdamiesi biologinio vaiko taip pat negalime visko numatyti, nežinome, kas ir iš kurios kartos bus genetiškai jam perduota.
Esu tvirtai įsitikinusi, kad šiuo atveju meilė yra stipresnė už genus. Manau, tai yra ne kartą įrodyta.
Leiskite pasitelkti dar vieną asmeninį pavyzdį.
Aš ne tik auginau įvaikintą vaiką, bet ir pati buvau įvaikinta. Savo tėvo niekada nesu mačiusi, o mama neįstengė manęs prižiūrėti, todėl buvau perduota kitiems žmonėms. Beje, įtėviai niekada to nuo manęs neslėpė. Aš – taip pat. Priešingai, net didžiavausi - mat jaučiausi kiek kitokia, ypatinga, tačiau mylima, prižiūrima, globojama. Visada jaučiau didžiulę visos savo šeimos paramą.
Argi tai, kad iš problemiškos šeimos kilęs vaikas gali tapti Švedijos ambasadore nėra bent menkas įrodymas, kad šitokie vaikai turi puikią galimybę susikurti kitokį gyvenimą nei jų tėvai? Tik reikia jiems sukurti tinkamas sąlygas.