Žinant nacionalinio mąstymo ypatumus, oficialiai būti negali, nes atsakymų į daugumą iš tų klausimų tiesiog nėra.
Idealiu atveju vienintelis teisingas atsakymas galėtų būti ministro atsistatydinimas (jei jis tą reformą būtų sugalvojęs).
Tačiau R.Šukys atsisėdo į baržą, kurią jam surentė A.Čaplikas, todėl tai turbūt nebūtų teisingas ir geras ėjimas. Vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos – daryti reformos reformą. Ir tą reikia daryti kuo greičiau.
Atsakymų į daugumą iškeltų klausimų nėra ir negali būti, nes žmonių, kurie surašė reformos planą, tikrieji ir pagrindiniai tikslai buvo visai kitokie.
Tuometiniam ministrui A.Čaplikui žūtbūt reikėjo parodyti, kad jis daro permainas.
Pinigų biudžete labai trūko. Ką tik išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė nebūtų palikusi jo poste, jei A.Čaplikas nebūtų rodęs iniciatyvos.
Tuo pasinaudojo Vilniaus ir Kauno vyr. gydytojai ir ištiesė tuometiniam ministrui „pagalbos ranką“ – savo pačių sukurptą reformos planą, kuris iš pradžių visiems buvo pristatomas kaip 3R reforma, o vėliau staiga paaiškėjo, kad tai ne 3R, o 2V reforma.
Tai yra, kad šalia kitų ligoninių (3R) bus dar dvi valstybinio finansavimo ligoninės (2V).
Įdomu, kokį finansavimą pagal šitą planą gaus kitos ligoninės?
Panašu į tai, kad Kaunas ir toliau vykdo šitą planą, visiškai neseniai universiteto klinikas pervadinęs į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas.
Sekant šia logika ir žinant Vilniaus norą nenusileisti Kaunui, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms nieko kito neliks, kaip persivadinti Vidurio Europos universiteto klinikomis.
Tačiau ar iš tikrųjų nebuvo atsakymo?
Pasitelkiau sovietinio mentaliteto ypatumus. Per ilgai gyvenome SSSR, kad užmirštume, kaip komunistai ir „aparatčikai“ elgiasi tokiais atvejais.
Supratau, kad atsakymas buvo pagal visus sovietinio mentaliteto ypatumus.
Pirmas sovietinio mentaliteto bruožas – požiūris, kad problemos neegzistuoja, kad jų nėra.
Visi patenkinti ir viskas vyksta gerai. Jei ištinka katastrofa ar šiaip kažkoks neplanuotas, nenumatytas dalykas, pirmiausia, ką daro sovietiškai galvojantis žmogus – tai apsimeta, kad nieko neįvyko. Viskas eina savo vaga, pagal planą, viskas, kaip numatyta reformoje.
Taip ir čia su tais atsakymais į dvidešimt devynis klausimus.
Tyla.
Kodėl tyla? Oficialų paaiškinimą pateikė Seimo sveikatos reikalų komiteto vyriausioji patarėja Ana Bernotienė „Žinių radijo“ laidoje “Žiniasklaidos anatomija”.
Ji teigė, kad valstybinės institucijos į privačių asmenų klausimus atsakymų neduoda.
Tačiau šie klausimai buvo reformos esmė.
A.Bernotienės atsakymą turbūt, kad būtų galima sutalpinti į vieną prezidentės metinio pranešimo frazę: „Buvo pamirštas žmogus.“
Antras sovietinio mentaliteto bruožas yra tai, kad vis dėlto atsakymas yra duodamas ir jis visada ateina kažkokiomis keistomis formomis, kurias suvokia tik tie, kurie jas sugalvoja. Tą atsakymą, tarsi mozaiką „pasidaryk pats“ turi susirinkti iš vienos kitos žiniasklaidoje prasiveržiančios užuominos, laidos ar straipsnio.
Pati geriausia to iliustracija yra žurnalisto Gino Dabašinsko “Žinių radijo” laidoje “Prie pietų stalo” dalyvavusio SAM kanclerio R.Remeikos kalba ir interpretacijos.
Išklausiau laidą ir ilgą laiką galvojau: apie ką gi ji buvo?
Įvedžiau į „Google“ paieškos sistemą Gino Dabašinsko pavardę.
Viename iš interviu Ginas Dabašinskas pasakoja, kad pašnekovai būna labai įvairūs.
Štai M.Laurinkus, būdamas tikras saugumietis, į visus klausimus atsakydavo: „Informacijos neturiu“.
Kai kurie pašnekovai daug kalba, bet nieko nepasako, o paskui, pasibaigus oficialiam pokalbiui, per penkias minutes pasako esmę.
Gino Dabašinsko transliuojama laida prasidėjo nuo klausimo: „Tai kaip su tais dvidešimt devyniais klausimais?“
R.Remeika atsakė, kad jis tų klausimų neskaitęs.
Tačiau toliau jis teigia, jog „tai yra tam tikri teiginiai, ne klausimai...”
„Ar esate bendravę su Dr. Audriumi Šimaičiu?“.
„Mes bendravome, esame (čia jis susimąstė, nes suprato, jog jei toliau kalbės, pradės meluoti, nes aš jo akyse gyvenime nesu matęs)...
Mes į ministeriją atėjome prieš du metus. Vyko nuolatinis bendravimas (įvyko du susitikimai- nuolatinis?). Diskutavome atskirais klausimais (tų dviejų susikimų metu bendravau su kitais pareigūnais)“.
Tada R.Remeika (nematęs, nežinantis ir nepažįstantis manęs) komentuoja: „Tai daugiau asmeniški pamąstymai, daugeliui atvejų paremti asmeniniais jausmais ir pergyvenimais. Jis mėgsta dalintis asmenine patirtimi.“
Čia man pasidarė labai įdomu. Visų pirma dėl to, kad jis daro komentarus apie mano asmenį, manęs niekada nematęs.
Antra, ką reiškia pasakymas “asmeniški pamąstymai, paremti jausmais ir pergyvenimais”?
Nejaugi R.Remeika mano, kad reiktų elgtis ir gyventi visiškai be jausmų, pergyvenimų ir išgyvenimų?
Jis norėtų gyventi taip, kaip sovietiniais laikais – tie, kurie valdo, viską daro gerai, o tie, kurie apačioje, turi išlikti ramiomis, paklusniomis avelėmis? Ir tos avelės pagal sovietinį mentalitetą negali turėti išgyvenimų ir jausmų, nes jie turi būti paaukoti bendram tikslui – komunizmo statybai.
Tad ką jis tuo norėjo pasakyti?
Dar įdomiau, kai jis teigia, kad mano dvidešimt devyni klausimai yra daugiau teiginiai nei komentarai...
Tai jis skaitė ar neskaitė tuos dvidešimt devynis klausimus?
Jis teigė, kad neskaitė. Tai iš kur jis žino, kad tai tik teiginiai?
Vadinasi, R.Remeika paprasčiausiai viešai meluoja ir neraudonuoja (gal jis ir raudonavo – per radiją nesimato).
Jei jis skaitė ir teigia, kad ten tik teiginiai, tai, taip, ten yra galimų teiginių, bet dauguma iš jų yra tik 27-29 punktuose.
Nepatiko šie galimi teiginiai? Jam ir nereikia į juos atsakinėti, tuo turi užsiimti kitos institucijos...
Tačiau pirmi dvidešimt septyni yra akivaizdūs klausimai.
Galvojau, kad bus įdomi laida. Bet tai truko tik penkias minutes. Visa kita buvo tik apie tai kaip efektyviai vyksta reforma bei atsakymai į klausytojų klausimus.
Buvo bandoma išlaikyti ramų ir pasitikintį veidą.
Pašnekovai esmę pasako per penkias minutes. Tos penkios minutės laidos pradžioje ir buvo atsakymas, ko į laidą atėjo R.Remeika – tai buvo atsakas į dvidešimt devynis klausimus.