Ir tai sakė norvegų tautos atstovai – istorikai, politikai, kultūros žmonės, gyvenantys sostinėje, kurioje kiekvienais metais Nobelio komitetas įteikia savo premijas žymiausiems pasaulio mokslininkams.
Osle vos ne kiekviename spaudos kioske gali nusipirkti tos pačios dienos anglų, vokiečių ar prancūzų spaudos leidinių, aplankyti pasaulinio garso dailininko Edvardo Muncho muziejų, kiekviename knygyne rasi norvegų ir pasaulio klasiko Knuto Hamsuno raštų daugiatomį.
Toks norvegų savikritiškumo bruožas atvažiavus iš Lietuvos, kur daugelis lietuvių savo kraštą laikė ir tebelaiko vos ne pasaulio bamba, o save – išskirtine tauta, sugriovusia Sovietų Sąjungą, iš pradžių net šokiravo. Pagalvojau, ko jie taip kuklinasi. Juk apie Norvegiją ir Nobelio premijas yra girdėjęs kiekvienas. O štai apie Lietuvą tenka aiškinti daug kam, net kaimyninėje Lenkijoje teko sutikti piliečių, nežinančių, kur ta šalis – Lietuva ir kokia kalba tie lietuviai kalba.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ir Norvegiją ne visi pažįsta, kad dalis europiečių, jau nekalbant apie JAV ar Lotynų Ameriką, ją dažnai painioja su Švedija ir kitomis šiaurės šalimis. Ir kad šalies žinojimas ar nežinojimas nėra toks svarbus argumentas, leidžiantis teigti, kad tas ar kitas kraštas yra provincija.
„Tarptautinių žodžių žodynas“ žodį „provincija“ aiškina keliomis prasmėmis, bet nė viena iš jų nėra neigiama. Tačiau žodis „provincialus“ jau gali turėti ir neigiamą prasmę. Būti provincialiam, reiškia būti atsilikusiam, naiviam, prasčiokiškam, ribotam.
Prieš keletą metų Romualdas Ozolas „Šiaurės Atėnuose“ rašė: „Visa Lietuva yra didelė provincija. Bet didžiausia – Vilnius.“
Sutikdamas su R.Ozolu, pridurčiau, kad Lietuva, kaip ir Norvegija ar daugelis kitų mažų ir vidutinių pasaulio valstybių, iš tikrųjų yra provincija. Ir tai yra gerai. Provincijoje gyventi nėra blogiau nei didžiosiose Europos valstybėse, JAV, Kinijoje, Indijoje, Pakistane ar Brazilijoje.
Provincijoje gyvenimas teka kur kas ramesne ir saugesne vaga, nei pasaulio centruose. Čia žmogus visada yra arčiau gamtos nei didmiesčiuose, kur natūralios augmenijos praktiškai nelikę. Žmogus provincijoje išlieka žmogiškesnis nei globalios civilizacijos sukaustytuose gniaužtuose. Mes, lietuviai, per mažai tą globalizuotą civilizaciją pažįstame, todėl į ją skubame. Bet ateis laikas, kai nuo jos bėgsime.
Galbūt provincijoje šiek tiek nuobodoka. Todėl kartais norisi iš jos ištrūkti. Ir, žinoma, tikrai provincijoje nėra priimami sprendimai dėl Europos ateities. Jie priimami net ne Briuselyje, o pirmiausia Berlyne ir Paryžiuje, šiek tiek pakoreguojant Londonui ar Romai. Neretai išgirstamas dar Madrido balsas, o pastaruoju metu ir Varšuvai, vis glaudžiau bendradarbiaujančiai su Berlynu, taip pat leidžiama prisidėti.
Tokia realybė. Nėra vieno centro Europoje, kur būtų sprendžiamas jos likimas.
Tačiau šiuolaikinėje provincijoje, skirtingai nei Romos imperijos laikais, gali būti priimami sprendimai, susiję su jos pačios likimu. Ir tai yra daug. Tik tokie sprendimai gali būti priimami tik tuomet, kai iš provincijos yra išguitas provincialumas, t.y atsilikimas, prasčiokiškumas, naivumas ir ribotumas. O jo Lietuvoje, ko gero, net daugiau, nei buvo prieš 20 metų.
Mūsų krašte tiesiog jauti didžiulį sveiko proto ir savikritiškumo stygių. Ypač tai pajunti, kai įsijungi pramogines televizijų laidas, kur tiesiog siautėja infantilumas ir proto stygius, užkrėtę ne tik jaunus provincialus iš Vilniaus, bet ir kai kuriuos tautos atstovus Seime.
Žinoma, provincija nelygi provincijai. Lietuva negali ir nežinia ar apskritai kada galės susilyginti su Norvegija, turinčia milžiniškų energetinių išteklių ir taupiai bei protingai juos naudojančia, išsaugojusia stiprią bendruomenę ir sukūrusią visuomenę be korupcijos, tolerantišką ir išsilavinusią, konkurencingą visame pasaulyje.
Bėda ne ta, kad esame Europos provincija. Bėda, kad mes to nesuvokiame arba nenorime to pripažinti. Net sąvoka „maža šalis“ kai kuriems buvusiems iškiliems politikams nėra priimtina. O žodis „provincija“ jau, matyt, prilygtų keiksmažodžiui. Kaipgi mes, Lietuva, Vytauto Didžiojo palikuonys, valdę valstybę nuo jūrų iki jūrų, būsime maža šalis?
Ir nesvarbu, kad mūsų greit liks mažiau nei 3 mln., kad mūsų ekonomika velkasi Europos uodegoje, kad per metus pažymime daugiau dienų, susijusių su netektimis ir pralaimėjimais, o ne su pergalėmis, kurios buvo tik prieš keletą šimtmečių.
Vilniuje, ir praėjus 20 metų po Nepriklausomybės paskelbimo, negausime laiku nusipirkti ne tik vakarietiško laikraščio, nelabai rasi ir tos pačios dienos lenkiškų leidinių. Tiesa, Vakarų informacijos srautus dabar pasiekti jau padeda internetas.
Neįsėsi Vilniaus geležinkelio stotyje į traukinį, nuvešiančio tave į Berlyną, iki kurio mažiau kilometrų nei iki Maskvos, nėra nei tiesioginio reiso iš Vilniaus oro uosto į stipriausių Europos šalių sostines. Apgailėtina, kad Lietuvos transporto sistema, kaip ir energetika, vis dar tebėra orientuota į glaudžius santykius tik su Rytais.
Gerai dar, kad mūsų emigrantai bent orientuojasi į Vakarus. Žinoma, būtų geriausia, kad jie už savo gerovę pakovotų savo tėvynėje – Lietuvoje. Juk skelbiamės drąsiųjų šalimi, bet drąsos užtenka tik bilietui į Londoną nusipirkti. Na, iš pradžių gal ir tiek gerai. Išvažiuoti iš kaimo ar miestelio į vieną iš pasaulio sostinių šiek tiek drąsos turėti reikia.
Vis dėlto turim pripažinti, kad esame didesni provincialai net už estus ir latvius, kurie lenkia mus ne tik geresniais transporto ryšiais su Vakarais, bet ir galimybėmis priartinti pačius Vakarus per savo korespondentus užsienyje. Lietuva – vienintelė iš ES šalių, neturinti savo korespondento Briuselyje.
Visuomenė, neturėdama tiesioginės informacijos, negali objektyviau orientuotis ją supančiame pasaulyje ir daryti poveikį savo politikams. Nes gera politika yra daroma tik kartu su visuomene. Ir būtent tik tokia politika, kurią visuomenė remia, gali turėti pasisekimą.
Kuo greičiau nusileisime ant žemės ir kritiškiau pažvelgsime į savo praeitį ir dabartį, kuo savikritiškiau žiūrėsime į save, tuo mažiau mumyse liks provincialumo. Tuomet atvirai sau ir kitiems galėsime pasakyti: taip, iš tikrųjų mes esame Europos provincija, ir tai gerai, nes mūsų šalyje gera gyventi ir iš jos nesinori išvykti ilgam. Tikėkim, kad toks laikas kada nors ateis.