Radikalią automobilinio sekso versiją, susietą su psichopatologiniu mirties troškimu, savo romane „Avarija“ („Crash“) dar 1973-aisiais aprašė kultinis britų rašytojas Jamesas Grahamas Ballardas (1930-2009). Romano herojai – grupelė visuomenės atstumtųjų – lytinį pasitenkinimą patiria tik automobilių avarijų metu. Preciziškai tyrinėdamas jų psichologines būsenas, kurias įprasta vadinti „patologijomis“ ar „iškrypimais“, autorius kartu tiria ir šiuolaikinį žmogų, užspeistą atšiauriose ir slegiančiose gelžbetoninio miesto džiunglėse.
J.G.Ballardui pasiūlius „Avarijos“ rankraštį leidykloms, vienas Amerikos leidėjas parašė: „Šiam autoriui nebepadės jokie psichiatrai. Nepublikuoti!”. Vis dėlto knyga buvo išleista, o 1996-aisiais pagal ją garsus Kanados režisierius Davidas Cronenbergas sukūrė ne mažiau šokiruojančią to paties pavadinimo juostą.
Apie šią knygą autorius kalba kaip apie perspėjimą žmonijai, pasidavusiai smurto, sekso ir žvaigždžių kultui: „Avarija“ yra atviras iššūkis įsitikinimams, kad mes apskritai nemėgstame jokio smurto, o ypač seksualinio. Esu tikras, kad žmogiškųjų būtybių vaizduotė daug tamsesnė ir niūresnė, negu mums atrodo. Esame valdomi sveiko proto ir savanaudiškumo, tačiau tik tada, kai mums tai patogu, o likusį laiką mieliau leidžiame linksminami filmų, romanų ir komiksų, skleidžiančių pasibaisėtiną žiaurumą bei smurtą. „Avarijoje“ sąmoningai vaizduoju tvirtą ryšį tarp seksualumo ir automobilių avarijų. Varomoji šio junginio jėga – garsenybių kultas. Akivaizdu, kad į įžymių žmonių mirtis automobilių avarijose reaguojama daug giliau ir rimčiau nei į jų mirtis gaisruose ar lėktuvų katastrofose. Tikiu, kad „Avarija“ yra ne giesmė mirčiai, o bandymas papirkti budelį, kuris mūsų laukia tyliame kaimynų sodelyje.“
Iki pat šiol lietuviškai nebuvo išleista nė viena J.G. Ballardo knyga, o dabar Lietuvos skaitytojus pasveikins net dvi. „Avariją“ išleidusi „Kitų knygų“ leidykla netrukus išleis ir pusiau autobiografinį J.G.Ballardo romaną „Saulės imperija“ („Empire of the Sun“, 1984).
Su jų autoriumi skaitytojus supažindina interviu, 1997 m. kovo mėn. išspausdintas žurnale „ArtForum“. J.G. Ballardą kalbino žurnalistas Andrew Hultkransas.
– „Avarijoje“ jūs vardinate iškrypimus, suluošinimus ir kalbate apie siaubingas kūno ir metalo sankirtas. Susidaro įspūdis, kad ši knyga panaši į medicininius psichopato užrašus. Ar šis šaltas medicininio teksto skambesys kilo iš jūsų, kaip buvusio medicinos studento, patirties?
– Manau, kad taip. Tie pora metų, kada mokiausi medicinos, stipriai paveikė ir vis dar veikia mano prozą. Nemanau, kad būčiau parašęs kurią nors iš šių knygų, neturėdamas mediko patirties. Anatomija ir fiziologija atrodė tarsi nuostabus pačių įvairiausių metaforų ir vaizdų sandėlis. Jos daug arčiau realybės nei kokie nors literatūriniai šaltiniai ar kas nors kita.
– Galbūt kaip tik todėl jūs ramiai žvelgiate į pačius žiauriausius kūno sužalojimus? Pavyzdžiui, medicinos mokykloje besimokantis mano draugas, pirmą kartą patekęs į skrodimo salę, iškart nualpo. Tačiau vos po kelių dienų jis, kartu su kitais, jau mėtėsi gyvūnų organais ir kitaip pokštavo.
– Tikra tiesa. Taip įsijungia mechanizmas, padedantis mums išlikti. Per karą ir Šanchajuje praleistą vaikystę mačiau daugybę lavonų. Tačiau tame, kaip tie lavonai guli ant stiklinių stalų po šalta lempų šviesa, yra kažkas teatriško. Tai tarsi keistas konceptualiojo meno, instaliacijos ir naktinio klubo atmosferos junginys. Lavonai, aišku, yra nuogi, jų dėmės, spuogai, randai, veido bruožai ir oda atskleidžia asmeninę jų istoriją. Matai ištisą žmogaus gyvenimą, ne tik mirusią tam tikro asmens versiją. Tačiau vėliau, pradėjęs tą žmogų pjaustyt – ypač veidą, kai atidengi visus veido raumenis, suteikiančius charakteringą išraišką, – imiesi ypatingo kito asmens tyrimo pačiu intymiausiu būdu. Visu tuo aš maitinau ir iki tam tikros ribos tebemaitinu savo prozą.
– Jūs pavadinote „Avariją“ perspėjimu? Ką ir dėl ko jūs perspėjate?
– Na, perspėjimai gali įgyti pačių įvairiausių pavidalų. Viename garsiausių perspėjimų – Swifto „Kukliame pasiūlyme“ – rimtu veidu kalbama apie siaubingus ir neįtikėtinus dalykus. Manau, kad „Avarija“ panaši, nors ją rašydamas tikrai nemaniau, kad ką nors perspėju. Galvojau, kad tiesiog išryškinu tam tikras mąstymo kryptis, madas, kurios iškilo sensacijų ištroškusiame XX a. 7-ąjame dešimtmetyje. Mačiau, kaip gimsta nauja košmariška logika, tad stengiausi ją ištirti ir aprašyti. Tiesą sakant, bandžiau atlikti skrodimą lavonui dar neataušus.
„Avarija“ (tai gerai matosi pagal ją pastatytame filme) pašalina moralinius rėmus, kurie tikina žiūrovą, kad šios siaubingos scenos yra suvaržytos tam tikro moralinio vertinimo. Tai ypač trikdo žmones, nes jie klausia: „Nejaugi autorius su režisieriumi tikrai tiki, kad šios avarijos gali lytiškai stimuliuoti?“.
– Kas vyko jūsų gyvenime, kol rašėte „Avariją“? Gal atsitiko kas nors neįprasta?
– Ne, mano asmeninis gyvenimas buvo labai paprastas ir kuklus. Kadangi 1964-aisiais likau našliu, man teko vienam auginti tris vaikus. Gyvenau ir vis dar gyvenu iš pažiūros visiškai miesčionišką gyvenimą. Niekada nebuvau susijęs su narkotikais. Žmonės, ateidavę imti iš manęs interviu Burroughso laikais, tikėdavosi užuosti vaikų tvirkinimo kvapelį. Tačiau rasdavo gan blaivų (tikiuosi, kad atrodžiau blaivus) asmenį, auginantį tris vaikus, auksaspalvį retriverį ir katę. Manau, kad tai buvo puikus fonas, kuriame galėjau tyrinėti išorinį pasaulį.
– Vos užbaigęs romaną pakliuvote į rimtą automobilio avariją. Ar tai privertė persvarstyti jūsų vaizduotės sukurtus vaisius?
– Ne, tikrai ne. Tik per stebuklą likau sveikas. Tikiuosi, kad nesusižeidžiau, bet niekada negali būti tikras, kad nepatyrei ilgalaikio smegenų sužeidimo.
– „Avariją“ vis dėlto užbaigėte, tad manau, kad vieno šulo jums ir taip trūko.
– Užbaigiau romaną prieš dvi savaites iki avarijos. Jeigu būčiau joje žuvęs, žmonės kalbėtų: „Šitas tikrai gavo, ko nusipelnė“. Noriu pabrėžti, kad niekada nesakiau, jog automobilių avarijos mane lytiškai jaudina. Sakiau, kad jaudinanti yra pati mintis apie automobilio avariją, pati avarijos idėja. Mes žinome, kad avarija yra turbūt blogiausias dalykas, kuris gali mums atsitikti paprastą dieną, ir vis dėlto tuo pat metu manome, kad susiduriantys automobiliai yra labai jaudinantis dalykas.
Būtent tai aš ir tyriau – faktą, kad automobilių avarijos sukelia itin audringą vaizduotės reakciją. Daug rašiau apie savotišką rezonansą, kurį sukelia žymių žmonių – Jayne‘ės Mansfield, Alberto Camus, Jameso Deano ir kitų – mirtys per autokatastrofas. Tokios reakcijos nesusilaukia įžymių žmonių mirtys, tarkime, viešbučių gaisruose ar sudužus lėktuvui.
Nemanau, kad pavyzdžių ieškoti reikia labai toli, juk visi žinome, kad vairuojant automobilį mirtis, tiesiogine šių žodžių prasme, lipa mums ant kulnų. Žinome, kad vairavimas sužadina įvairius agresiją bei konkuravimą skatinančius pojūčius. Jauni žmonės privalo suvaldyti ne tik automobilį, bet ir kunkuliuojančias savo emocijas. Automobilio vairavimas iškelia į paviršių visas mūsų pasąmonės fantazijas apie transcendenciją ir mirtį. Manau, kad dėl šių priežasčių XX amžiaus žmonių psichikoje automobilis užima ypatingą vietą. Tačiau visa tai vyksta tik vaizduotėje. Seksualiai jaudina automobilio avarijos idėja, o ne pati avarija.
– Filmo režisierius D. Cronenbergas sumenkino tą fetišinį susižavėjimą garsenybėmis, kuris juntamas knygoje. Akivaizdu, kad manija, susijusi su Elizabeth Taylor kūnu, būtų pavertusi filmą senamadišku. Tačiau mane domina jūsų susižavėjimas suskaidytais įžymybių kūnais. Ką šis suskaidymas jums reiškia?
– Garsenybes mes nuolat matome televizijoje, stambiais planais jos nufilmuotos kine, todėl galime tyrinėti net smulkiausias jų makiažo detales. Galime įžiūrėti net spuogelio užuomazgą ant Charlotte‘ės Rampling skruosto. Tą patį galima pasakyti ir apie politikus, kurie nuolat pasirodo televizijoje, tačiau kino žvaigždės yra ypač patrauklios ir žavios. Todėl jos ir žvaigždės. Mūsų vaizduotė ima žaisti su šiomis žvaigždžių figūromis. Savo sąmonėje mes pradedame jas narstyti, išmontuoti. Jų kūnai yra kankinamai artimi, beveik artimesni nei mūsų pačių kūnai.
– Jūs daug kalbėjote apie jausmo, jaudulio, afekto mirtį, įvyksiančią netolimoje ateityje. Gal ši mirtis mus jau ištiko? Ar neliūdite dėl to, kad praradome gebėjimą giliai jausti ir užjausti?
– 7-ąjame dešimtmetyje rašydamas apie jausmo ir afekto mirtį, turėjau omenyje tą sensacijų išalkusios žiniasklaidos aplinką, kuri sugėrė visus smurto vaizdinius, plūstančius iš Vietnamo bei pilietinių Afrikos karų. Rašiau, kad sensacija užėmė užuojautos kupino požiūrio vietą. Padidintos Kennedy kortežo nuotraukos buvo spausdinamos madų žurnaluose. Vaizdai, kurie turėjo sukelti gailestį ir užuojautą, neteko bet kokio žmogiškumo. Tai puikiai pavaizdavo Warholas.
Nemanau, kad mūsų laikais šie dalykai tokie akivaizdūs. Dabar jie įsiliejo į mūsų pasaulio matymą. 7-ąjame dešimtmetyje, pamatę manekenes, besistaipančias Kennedy nužudymo ar liepsnojančio napalmo fone, mes pagalvodavome: „O Dieve, ką jie daro?“. Dabar, po trisdešimties metų, to nė nepastebime.
– 7-ojo dešimtmečio pabaigoje jūs surengėte sudaužytų automobilių parodą „Naujųjų menų laboratorijoje“. Per parodos atidarymą žmonės prisigėrė ir ėmė elgtis agresyviai, iššaukiamai. Galop lankytojai ėmė žaloti parodoje esančius automobilius, o mergina, kurią jūs buvote pasamdęs, vėliau buvo užpulta. Kas sukėlė tokią smurtinę reakciją?
– Na, tada tokia reakcija nustebino ir mane. Manau, kad „Avarijoje“ pateikta mintis buvo suvokta akimirksniu. Žmonių pasąmonėje išryškėjo šios parodos tikslas – ryšys tarp seksualinės vaizduotės ir mirties. Pasamdžiau merginą, kuri vietinei televizijai turėjo imti interviu iš parodą aplankiusių svečių, tuo metu tai buvo tikra naujiena. Ketinau sąmoningai perkrauti lankytojų vaizduotę – per televiziją jie turėjo pamatyti save pačius, duodančius interviu nuogai merginai.
Mergina atvyko prieš prasidedant parodai. Ji įėjo, nužvelgė automobilius ir tučtuojau pareiškė, kad interviu ji ims apsinuoginusi tik iki pusės, nors prieš tai buvome susitarę, kad ji kalbins svečius visiškai nuoga. Pamačiusi automobilius, ji vis dėlto tarė: „Nuoga nedirbsiu, nusirengsiu tik iki pusės“. „Įdomu“, – pamaniau aš.
Kvietimuose, kuriuos išsiuntinėjau meno kritikams ir žiniasklaidai, buvo užrašyta tik keli žodžiai: „Sudaužyti automobiliai, naujoji skulptūra“. Taigi žmonės nežinojo, ką pamatys. Atvykę jie nerado jokios parodą paaiškinančios medžiagos, jokių užrašų ant sienų, nieko. Apšviestoje galerijoje stovėjo trys sudaužyti automobiliai. Žinoma, visi susijaudino. Paroda, suplanuota kaip psichologinis eksperimentas, patvirtino mano nuojautas. Pagalvojau, kad užčiuopiau esmę ir ėmiau rašyti „Avariją“.
– Seniau ne kartą esate kalbėjęs apie pornografiją. Šiais laikais, rodos, net „iškrypėlių“ pornografijos estetika tapo normali bei priimtina – ji naudojama reklamoje, madų šou. Ar nemanote, kad turėtų pasirodyti naujos pornografijos formos?
– Tokia stilizacija, kurią mes matome Mapplethorpe‘o arba sadomazochistinėse fotografijose, nėra labai nutolusi nuo to, ką mes matome atsivertę bet kokį savaitgalio laikraštį. Žmonės pasižymi beveik neribotu gebėjimu sugerti psichologiškai iškreiptus dalykus, nes žiniasklaida, esanti tarp mūsų ir tiesioginio vaizdo, juos sušvelnina. Be to, pasireiškia ir fenomenas, kurį aš vadinu „psichopatiškumo normalizacija“ (jis pasireiškė ir „Avarijoje“). Vis daugiau ir daugiau dalykų, kuriuos mes buvome pratę laikyti nukrypimu nuo normos ar iškrypimu, dabar priimami kaip įprastas elgesys. Tampame be galo tolerantiški bet kokiam žmogaus elgesiui. Žinoma, tol, kol jis grįstas abipusiu susitarimu.