Eva Maria ir Wolframas Zurhorstai rašo apie tai, ką gerai išmano: jie patys buvo atleisti iš darbo, netekę pagrindo po kojomis. Tačiau šiandien knygos autoriai teigia: sukrėtimai gyvenime jiems atvėrė naujų didelių galimybių. Remdamiesi savo patirtimi, sutuoktiniai tikisi padrąsinti žmones, kad jie panaudotų tas jėgas, kurias išlaisvino krizė, rastų laimę teikiantį santykį su darbu, profesija ir pašaukimu.
E.M.Zurhorst ir W.Zurhorstą kalbina vokiečių žurnalistė Alice Hölder.
- Kaip manote, ką pagalvos žmonės, kurie ką tik neteko darbo ir svarsto, kaip išgyventi, ant jūsų knygos išvydę šūkį „Ekonomikos krizė – kaip tramplinas“?
W.Z.: Pamenu, kai mane atleido, buvau baisiai piktas. Galvojau – taip negali būti. Tačiau manau, kad jeigu ši knyga būtų tada jau išleista, žmona man būtų kišusi ją po nosimi.
E.Z.: Tiesa. Kai mano vyras neteko darbo, visi buvome ištikti šoko. Nekalbant jau apie išgyvenimo baimę, nes Wolframas buvo pagrindinis šeimos maitintojas. Žinau, kad tuo metu būčiau buvusi dėkinga, jei kas nors būtų man parodęs kelią, kaip išbristi iš to liūno. Kad ir kokia buvau netikra dėl ateities ir apimta panikos, jau tada žinojau, kad toliau taip tęstis negalėjo, nes mano vyras tiesiog lėtai merdėjo nuo persidirbimo ir į namus pareidavo kaip į savotišką viešbutį.
- Ar profesinė krizė, net ir praradus darbą ir gyvenant iš pašalpos, visuomet yra nauja galimybė?
W.Z.: Pažvelgęs atgal, galiu tik pasakyti, kad man reikėjo būtent tokio sukrėtimo, kad pagaliau atsipeikėčiau. Turėjau atsiverti ir peržengti savo paties ribas.
E.Z.: Nesvarbu, kokia egzistencinė ir neįveikiama dabar kam nors atrodo krizė – jūs netekote darbo, jūsų įmonė bankrutavo, įtampa darbe darosi nepakeliama arba jaučiatės visiškai išsekęs – ši krizė gali būti startas pradėti kažką, kas tikra. Jei esame pasiruošę geriau įsižiūrėti. Įsikibimas į vargšės aukos padėtį nepadės. Normalu kurį laiką pykti, bet pagaliau teks liautis. Ir tada reikia sukaupti drąsą ir sąžiningai spręsti dilemą. Jeigu jus krizė ištiko darbe – tai logiška pasekmė to, kad jau ilgą laiką einate ne ten, kur turėtumėte. Vadinasi, yra daugybė dalykų, į kuriuos privalote atsigręžti ir išanalizuoti.
- Kaip tai reikia daryti?
E.Z.: Geriausia, ką galima padaryti, ištikus krizei, nustoti su ja kovoti, o priimti ją kaip gerą mokytoją. Savo knygoje mes parodome, kad daugelis mūsų gyvena visiškai neišnaudodami savo tikrojo potencialo. Kas sąžiningai išanalizuoja, kodėl buvo atleistas, bankrutavo ar perdegė, tas ima atrasti gausybę nuorodų į geresnį, autentišką ir individualų kelią. Savo pašaukimo kelią.
- Jūs teigiate, kad savo pašaukimu sekantis žmogus tampa laimingas ir jį lydi sėkmė. Kaip suvokti, koks iš tiesų yra tavo pašaukimas?
E.Z.: Taisyklė atrodo baisiai banali, bet ji teisinga: tai, kas tau teikia didžiausią džiaugsmą, tai, ką tu gali geriausiai ir kas tau garantuoti didžiausią ilgalaikę sėkmę. Taigi reikia įsiklausyti į save ir suprasti, ką mielai, iš visos širdies darai. Kuo visiškai, besąlygiškai tiki. Padarykite iš to produktą ar paslaugą, kuri būtų naudinga jums ir šiam pasauliui ir įsitikinsite radę tai, ko ieško daugelis žmonių.
- Ar kiekvienas tikras talentas turi viziją ar svajonę – kas yra sėkmės, ar, kaip tai vadinate savo knygoje, „visuotinės gerovės“ pagrindas?
E.Z. : Mes tikrai tuo tikime, bet tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus turi tapti žymiu menininku, atradėju, multimilijonieriumi ar pakeisti pasaulį. Kiekvienas turi ką nors, ką gali duoti. Tai atrasti ir ką nors iš to pritaikyti savo gyvenimui yra svarbiausia. Labai svarbu leisti sau vėl arba pagaliau klausytis vidinio balso. Dažnai jis yra kur kas tylesnis nei tie, kuriuos girdime išorėje. Tačiau dažnai jis geriau už bet kokį gerų norų kupiną patarėją žino, ko iš tiesų reikia.
- O jeigu nekreipiame dėmesio į savo vidaus balsą, vadinasi, patys esame kalti, jei mums blogai sekasi?
E.Z.: Kalbame ne apie kaltę. Jei kenčiate, vadinasi, nepriimame to, kas yra. Mano anuometis nervinis išsekimas buvo suprantamas. Tačiau pojūtis, kad tapau aplinkybių auka, buvo visai kas kita. Turėjau jį įveikti.
Dažnai krizė ateina į mūsų gyvenimą ne tam, kad mus nubaustų ir pasakytų: matai, tu viską sugadinai. Ji ateina, kad pasakytų: labas, atsibusk. Taip toliau negalima. Pabandyk ką nors naujo. Kartais pakanka naujai pažiūrėti į tai, kas atrodo neįveikiama ir nustoti priešintis. Tada dažnai atsiranda galimybės, apie kurias anksčiau visai nepagalvojome.
- O kaip su visais tais žmonėmis, kurie bandė įgyvendinti savo svajonę ir dabar skęsta skolose? Ką jiems pasakytumėte?
W.Z.: Po to, kai mane atleido, išbandžiau daugybę dalykų. Buvau įstrigęs ir daužiau kakta į sieną. Tačiau paskui vis tiek atradau savo kelią. Ten, kur negalėjau net įtarti jį esant. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris savo svajonę būtų įgyvendinęs paprastai. Tačiau žinau daug istorijų, kai žmonės, net ir labai žymūs, iš pradžių darė daugybę klaidų, kol galiausiai jiems pavyko. Apie tai knygoje parašėme visą skyrių.
- Ką daryti tam, kuris yra nusivylęs, bijo ir nebežino, kaip toliau gyventi?
W.Z.: Iš pradžių priimti šią baimę. Šiandien jau nebesu nusivylęs. Tačiau irgi bijau, kai drįstu imtis ko nors naujo. Žinoma, baisu, kai prarandi darbą ar netenki saugumo jausmo. Tačiau jeigu savo baimę įsileidi į save, ji tavęs neparalyžiuoja. Tada, nepaisant nieko, gali eiti toliau. Tuomet baimė ima mažėti.
- Bet jei mano vyras prarado darbą, tačiau jokiu būdu nenori atsiverti, o tik sėdi namie ir gadina man gyvenimą, kas tada?
W.Z.: Iš pradžių jam reikia paramos ir padrąsinimo. Tačiau paskui, jei jis nenustoja aimanuoti, reikia nubrėžti jam ribas ir tapti aktyviai.
Dažniausiai ištikus tokiai krizei, susvyruoja visų šeimos narių gyvenimas ir visi priversti su tuo susidoroti. Tokiu metu svarbu nuo jo neatsiriboti ir visos naštos neužversti ant jo vieno pečių. Paklauskite savęs: ką aš galėčiau padaryti? Kaip sukurti ką nors naujo? Tikriausiai kito žingsnio jūs bijosite nė kiek ne mažiau, nei jūsų partneris.
- Ar ištikus krizei jūs visada žinodavote, kad tai yra kažko naujo, gero pradžia?
W.Z.: Ne. Kai mane atleido, maniau atsidūręs pragare, gėdijausi ir pats sau atrodžiau nevykėlis.
E.Z.: Mane ištikdavo egzistencinės baimės priepuoliai, naktimis negalėdavau užmigti ir visų vengdavau. Šiandien suvokiu, kad ir tas pragaras turėjo prasmę. Savo žinojimu mes ir panorome pasidalyti su žmonėmis. Mes norime suteikti jiems drąsos ne tik ištverti krizę, bet ir aktyviai ją išnaudoti.