Vadovaudamasis tik savo subjektyviu įspūdžiu galėčiau pasakyti, jog
šiuos etapus sieja ironija, kuri akademiko lakių posakių pavidalu iki
šiol gyva amžininkų atmintyje.
Ironija, savotiška kaukė - būdinga sovietmečio epochos inteligentijos
laikysena ideologinių draikalų atvžvilgiu, išlaikyta ir atkurtos
Nepriklausomybės pradžioje, stebint besikalančius naujus populistinius
šūkius, E.Vilko kalbose ir raštuose išliko iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Pirmasis ne tik Sąjūdžio pirmaeiviams atmintin įsirėžęs epizodas -
akademiko pirmininkavimas 1988-ųjų birželio 3-ąją Mokslų akademijos
salėje, kai šviesuomenė rinkosi su tikslu aptarti LSSR konstitucijos
projektą, o pasiekė kitą - įkūrė Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.
Lietuviams taip dažnai nutinka - pradėti vienaip, o pabaigti kitaip,
tad ir pirmininkaujančio nuolatinį žemaitišką pusbalsiu tariamą
kartojimą „ekėt nomei“, salėje sėdėjusieji, išsivertę pasakymą į
bendrinę lietuvių kalbą, suprato, kad reikia pasilikti.
E.Vilkas atsisakė pasiūlymo tapti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu.
Manau, jog tai buvo klaida, nes visos Sąjūdžio idėjos pradedant
ekonominiu savarankiškumu ir pamažu perimant laisvos rinkos principus
buvo pasiskolintos arba iš jo paties, arba jo aplinkos.
SSRS liaudies deputatų suvažiavime, kuris paradoksaliai tapo ir Sąjūdžio
aukštojo pilotažo politikos starto aikštele, E.Vilkas, nors ir užimdamas
aukštus postus, nepretendavo į „politikos darytojus“, labiau bendravo su
deputatais mokslininkais, nors palaikė, kad ir paironizuodamas, daugelį
Sąjūdžio iniciatyvų.
Tarp jų - ir Lietuvos delegacijos pasitraukimą iš salės, kuris, kaip ir
daugelis kitų Sąjūdžio akcijų buvoi improvizuotas.
Lietuvoje daugeliui tik šis epizodas ir teįsiminė, nors margoje
gorbačiovinėje aplinkoje Lietuvos ekonomistai (E.Vilkas, K.Antanavičius,
K.Prunskienė) kūrė solidžios delegacijos įspūdį ir prisidėjo prie anuo
metu labai reikalingos pusiausvyros tarp Vilniaus ir Maskvos išlaikymo.
E.Vilkas gerai suprato biblinį posakį apie pranašus savo šalyje.
Politinis atkuriamos valstybės sūkurys pagrįstai prioritetu iškėlęs
klausimus susijusius su nepriklausomybe, fundamentalias ekonomines
problemas nukėlė į ateitį.
Skubios reformos rizgo su politine konfrontacija, nuo to kentėjo ir
politikai, ir rinkėjai. Akademikui tai atrodė pavojingai Lietuvos
ateičiai užsitęsęs procesas, ypač dėl neteisingo požiūrio į visuomenę.
„Politiniame gyvenime, - rašė tuo metu profesorius. - Viską nustelbia
nepriklausomybės reikalai, tarsi visuomenės vaidmuo Lietuvos valstybėje
toks ir tėra - padėti Aukščiausiajai Tarybai ginti nepriklausomybę.“
Reformas mokslininkas siejo su pasiruošimu joms ir gal dėl visiško
mokslinės situacijos analizės ignoravimo ir gimė garsioji jo frazė apie
nuogą užpakalį ir dilgėles, į kurias Lietuva ir įkritusi.
E.Vilko ironiškos pastabos daug kam nepatiko. Pamažu garavo ir
sąjūdietiškas viešumas, nuomomių įvairovė. Tiek politiniame elite,
tiek visuomenėjė pradėjo vyrauti „savų“ ir „svetimų“ principas.
Pakanka prisiminti vien centro idėjos likimą. Dabar politinės partijos
varžosi pasivadinti tai centro dešine, tai centro kaire, o tada centras
buvo vadinamas bala. Liberalizmą išpažinęs E.Vilkas radikalios dešinės
politikos kuluaruose dažnai buvo pavadinamas tos „balos“ ideologu.
Nepaisydamas apkalbų, akademikas skatino kurti partijas Vakarų Europos
pavyzdžiu, perimti jų ilgametę tradiciją, pats prisidėjo organizuodamas
Liberalų sąjungą, tikėjosi įveikti politinių vertybių chaosą.
E.Vilkas taip apibūdino anuometę partijų situaciją: „Partijų kūrimasis
aplenkė visuomenės diferenciaciją, partijos norom nenorom orientuojasi
ne į ekonominius ir socialinius vienų ar kitų visuomenės sluoksnių
interesus, o į konjuktūrinius šūkius, akcentuodami tai antikomunizmą,
tai tautiškumą, tai dar ką nors. Partijų, kurios dedasi dešiniosiomis,
deputatai balsuoja už lygiavą ir administracines priemones ekonomikoje,
o iki šiol vadinamų kairiosiomis - daug nuosekliau pasisako už laisvą
rinką. Visiška principų sumaišatis.“
Parašyta prieš 20 metų, o atrodo, kad apie rytojų. Nemanau, kad po
tokių žodžių šių dienų politikai sukeltų ilgas nepertraukiamas ovacijas.
E.Vilkas, įvairiose vyriausybėse užimdamas aukštus postus, iš aukštosios
politikos nebuvo išstumtas, bet ir neįleistas. Nei dešinės, nei kairės.
Vengta ne tik Lietuvoje garsaus mokslininko dėl politinės konkurencijos,
nes dar Sąjūdžio laikais buvo kalbama, jei E.Vilkas būtų paskirtas
ministru ar premjeru, dėl savo kompetencijos, logiško ir paprasto, netgi
tarmiško kalbėjimo, neabejotinai taptų kandidatu į prezidentus.
Bent jau Žemaitija tikrai jį būtų palaikiusi. Akademiko bendražygiai
atsiminimuose yra išsakę priekaištų Sąjūdžio vadovams, kad „profesorius
nebuvo įtrauktas į laisvos Lietuvos valdymą“.
Bet Sąjūdis nebuvo revoliucinė organizacija, siunčianti kvietimus užimti
postus. Buvo tikimasi žmonių iniciatyvos. Bet net susidarius
aplinkybėms, priimdamas lemiamą sprendimą, E.Vilkas stabtelėdavo.
Paskutinis mokslininko gyvenimo laikotarpis buvo susijęs su Lietuvos
stojimu į ES, tiksliau, su teoriniu pagrindimu, kaip sklandžiau, ir
mažiau nusibrozdinus tuo keliu reikėtų žengti.
Kassavaitiniai tekstai šia tema - lyg vadovėlis apie laisvą rinką
moderniame pasaulyje. ES bėgiai, jo nuomone, yra vienintelis teisingas
šalies kelias. Jis nuoširdžiai gyrė naujos kartos politikus, kurie
ėmėsi stumti sunkų mūsų krašto lokomotyvą šia kryptimi. Ironiją galima
įžvelgti nebent tokiose pastabose: „Jei Lietuva dėl nekompetetingų
politikų ir norėtų sau pakenkti, ES neleistų to padaryti.“
Neteisinga būtų teigti, kad akademiko pasisakymuose ir tekstuose bylojo
tik tiesa, kurios nenorėjo girdėti ar suprasti nusipolitikavusi aplinka.
Tiesa dažniausiai yra tarp margos ir klampios tikrovės ir to, kas nori
apie ją pasakyti. E.Vilkas sudėtingos tikrovės fragmentuose stengėsi
išryškinti tas galimybes, kurios leistų situaciją pagerinti. Be jo
mokslinių darbų, ko gero, tai ir yra didžiausias įnašas į mūsų
intelektualinę bei politinę istoriją.